Luisos istorija prasidėjo prieš metus kai lietuvė Inga Rinau grįžo į Lietuvą su savo Vokietijoje gimusia dukrele ir, nepaisydama jos tėvo leidimo čia būti dvi savaites, nebegrįžo į Vokietiją. Nebandau teisinti I. Rinau, tačiau siekiu atsakymo į klausimus – ką tuomet padarė ir ko nepadarė Valstybės tarnybos, kas daroma šiandien, kad mažylei Luisai nereikėtų kentėti be mamos, kokių žingsnių ėmėsi valstybės institucijos, kad panašios istorijos nebepasikartotų, o jei ir pasikartos, kad Lietuva sugebėtų tinkamai apginti savo piliečius ir jų mažylius.
I. Rinau ir jos mažametei dukrelei “padėjo” daug tarnybų, tačiau viena jų verta atskiro “pagyrimo”, tai Valstybės vaikų teisių gynimo ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Būtent ši tarnyba pateikė savo išvadas dėl I. Rinau Lietuvos apeliaciniam teismui. Skaitau išvadas ir stebiuosi – kokiu abejingumu dvelkia ši rašliava. Klausiu, ar gali būti taip, kad dėl tarnybos darbuotojų pasyvumo, žmogiškumo stokos šiandien Luisa ir mama priverstos slapstytis nuo teisėsaugos?..
Laikraščiai, televizija, visuomenė karštai diskutuoja – ką galime padaryti, kad Inga ir Luisa galėtų gyventi be baimės dėl ateities? Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė, kalbėdama Seime, sugeba tik pasiteisinti: “…įpareigojau sudaryti komisiją, … kuri pateikė tokias išvadas, kad tarnyba iš tikrųjų nepakankamai jautriai reagavo į šios bylos visą esmę”. Mūsų ministrė nuveikė ir kai ką daugiau: “pavesta tarnybos vadovei atitinkamai priimti sprendimą dėl tų darbuotojų, kurie atstovavo … dėl jų atitikimo pareigoms”. Šių įvykių fone liūdna stebėti, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje ir jai pavaldžiose tarnybose įsišaknijęs biurokratizmas bevertėmis paverčia pastangas apginti mūsų vaikų teises ir interesus.
Luisos istorija parodo, kad valstybinės institucijos nėra pasiruošusios spręsti problemų, kurių tik daugės esant tokiems emigracijos mastams. Dar prieš ketverius metus Vyriausybės nutarimu pareiga ginti vaiko teises pavesta penkioms ministerijoms: Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo, Sveikatos apsaugos, Teisingumo bei Vidaus reikalų, kurios nesugebėjo rasti laiko tarpusavio susikalbėjimui, skirti pakankamai dėmesio, kad vaikai būtų tinkamai apsaugoti. Argi tuomet reikia stebėtis, kad vykdomosios valdžios atsainus ir formalus požiūris atsispindi pavaldžių tarnybų darbe?..
Taigi, ar tikrai Lietuva – prieš Luisą? Tikiu, kad ne. Viliuosi, kad Luisos istorija pasibaigs laimingai ir kad užaugusi mergaitė tik geru žodžiu minės Lietuvą.
