Kai eilinė dienos įvykių kronikos eilutė apie atsistatydinusį valdininką ataidi dramatiškais pareiškimais apie skilusius valstybės pamatus, supranti, kad apie savo šalį dar daug ko nežinai.
O gal ir niekuomet nesužinosi.
Pirmųjų valstybės asmenų raginimai „nesišvaistyti tokiais žmonėmis“, vieši priekaištai dėl neskaidrių ryšių su „Gazprom“ atstovais ir įtartino vaidmens istorijoje, pasibaigusioje saugumo karininko mirtimi, spaudos apžvalgos, kuriose tas pats asmuo vadinamas ir Lietuvos nacionalinio saugumo politikos architektu, ir Rusijos žvalgybos rezidentu, nutapė siurrealistinį politinės tikrovės etiudą. Nei apie šį žmogų, nei apie jo neįkainojamus ar pragaištingus darbus lig šiol negirdėjusiai plačiajai visuomenei tokia politinė tapyba galėjo pasirodyti tiesiog šizofreniška.
Nors spaudoje dabar linksniuojama tik vieno, „plačiai žinomo siaurame rate“ žmogaus pavardė, iš tikrųjų pilkųjų kardinolų, vyskupų, klebonų ar zakristijonų turbūt yra kiekvienoje organizacijoje. Dažniausiai jų įtaka apsiriboja tik savo įstaiga ar įmone, tačiau atsakingas pareigas valstybės aparate užimantys pilkieji kardinolai įtakoja sprendimus, kurie paliečia mus visus. Nuomonėmis apie lietuvišką šešėlinės galios specifiką „Omni.lt“ paprašė pasidalyti „Veido“ apžvalgininką Audrių Bačiulį, politologą Algį Krupavičių ir rašytoją Vytautą Rubavičių.
Politines mišias laiko valdininkai
Audrius Bačiulis sutinka su tuo, kad kiekvienoje ministerijoje yra savas pilkasis kardinolas. Pasak jo, visose demokratinėse valstybėse yra aukščiausių karjeros valdininkų, kurie organizuoja žinybų darbą, užtikrina vienos ar kitos ministerijos veiklos perimamumą ir t.t., tačiau jie vis tiek „vaikšto po politikais“.
Įvyksta rinkimai, pasikeičia valdančioji partija, į ministeriją atėjęs ministras pavaldiniams pasako, kad vieni klausimai turi būti sprendžiami štai taip, o kiti – anaip. „Ir tada ministerijos tarnautojų užduotis – vadovaujant viceministrui ar valstybės sekretoriui įgyvendinti politikų nurodymus. Ne valstybės tarnautojo reikalas spręsti, kokia turi būti politika. Jis gali patarinėti taktiniais klausimais, kaip įgyvendinti tą politiką, kurią atstovauja žmonių išrinktos partijos paskirtas ministras, bet ne daugiau“, - sako A. Bačiulis.
Tačiau Lietuvoje, pasak pašnekovo, viskas išėjo atvirkščiai.
„Kadangi politikų „kokybė“ krenta, atsitiko taip, kad kompetentingi, patyrę ministerijų tarnautojai pradėjo imtis jų funkcijų. Kodėl? Todėl, kad pas mus priviso partijų be ideologijų. Kodėl, pavyzdžiui, tas pats Albinas Januška visuomet turėjo pakankamai blogus santykius tiek su konservatoriais, tiek su socialdemokratais? Todėl, kad tai stiprios partijos su savo ideologijomis, su savo strategais, kurioms pagalbininkai iš šalies paprasčiausiai nereikalingi.“
Tuo tarpu daugelis politikų, priklausančių populistiniu pagrindu susikūrusioms partijoms, neturinčioms aiškiai išreikštos ideologijos, į šią veiklos sritį atėjo pirmąsyk gyvenime. „Vakar jis buvo smulkus verslininkas ar dėstytojas, o šiandien – Seimo narys ar ministras. Aišku, kad jis neįsivaizduoja, kokias reformas ir kaip reikėtų daryti jo vadovaujamoj srity. Ir tada tokie žmonės tampa „amžinų antrųjų“ pastumdėliais“, - sakė Audrius Bačiulis.
Anot jo, ministerijoje, kurioje yra daug patyrusių valdininkų, galima lengvai „suvalgyti“ bet kurį ministrą. Jį galima „pakišti“ pateikus pasirašyti kokį dokumentą, apie kurio esmę jis neturi jokio supratimo, ir vėliau perduoti kopiją opozicijai ar spaudai – „Tik pažiūrėkit, ką tas mūsų kvailys išdarinėja!” „Ir čia tik standartinis metodas, būna daug sudėtingesnių kombinacijų. Kitose ministerijose taip pat yra ilgai dirbančių specialistų. Anksčiau ar vėliau jie pradeda veikti kartu, ima kurtis neformalus valdžios tinklas. Ir taip valstybę valdyti pradeda ne žmonių rinkti politikai, o pilkieji kardinolai.“
Audrius Bačiulis pripažįsta, kad atskirais atvejais pilkieji ministerijų ar departamentų kardinolai gali atlikti stabilizuojantį vaidmenį, tačiau kai jie ir jų pavaldiniai susijungia į vieningą sistemą, anksčiau ar vėliau išsigimsta į savo narių interesus ginantį klaną.
Pasak pašnekovo, po kelių sėkmingų klano operacijų tiems žmonės gali susidaryti įspūdis, kad jie visagaliai. „Ypač jei šalia tų valstybės tarnautojų atsiranda ir kokie nors verslininkai, leidėjai, įtakingi žiniasklaidos atstovai. Va ir turime susiformavusią sistemą“.
Komanda ar favoritas?
Politologas Algis Krupavičius nesiima kalbėti apie lietuviškų pilkųjų kardinolų klaną. „Taip sakyti negalima, nes mes neturime tvirtų faktų, kad tokia sistema veikia, bet kai kuriose valdžios organizacijose tokių tendencijų tikrai galima pastebėti“, - sakė jis.
Politologo manymu, priežastys, kodėl atsiranda pilkieji kardinolai arba apskritai suveši favoritizmas, priklauso nuo pačių politikų. „Kai kurie lyderiai iš tiesų labiau toleruoja komandinę veiklą, patys prisiimdami nemažą atsakomybės dalį. Komandose favoritams suklestėti galimybės paprastai yra nedidelės. Tuo tarpu kiti politiniai lyderiai santykius individualizuoja, komandinės veiklos elementų yra mažiau, ir tokiomis sąlygomis iš tikrųjų favoritai keičia vienas kitą“, - sakė pašnekovas.
Pasak A. Krupavičiaus, favoritizmo, arba pilkųjų kardinolų problema aktuali ne vien Lietuvoje, bet ir klasikinės demokratijos šalyse, pavyzdžiui, JAV. „Favoritizmas yra tam tikras iššūkis demokratijai, nes favoritai pradeda elgtis nekontroliuojamai, mažėja atsakomybė“, - sakė A. Krupavičius. „Iš tiesų yra neformalūs nuomonių lyderiai, kurie turi didesnę įtaką politikos veikėjams, politinėms organizacijoms, ir dažnai tai būna nematoma. Iš tikrųjų reikia rasti visur pusiausvyrą. Reikalingi ir ekspertai, viešoji nuomonė irgi būtina, galų gale politikų gebėjimas priimti savarankiškus sprendimus taip pat yra privaloma savybė – reikia rasti tam tikrą pusiausvyrą tarp daugelio veiksnių, kurie keičia valdžios formavimą, politinius sprendimus. O tai nėra paprasta.“
Pasak pašnekovo, valdininkai iš tikrųjų turi labai nemažai galių, nes politikams trūksta ekspertinių žinių ir kompetencijos, kad galėtų parengti ir apginti sudėtingus šiuolaikinius sprendimus. Dėl to gali atsirasti problemų visoje demokratinėje sistemoje.
Kad tam būtų galima užkirsti kelią, pasak politologo, naudojamos įvairios atsvarų sistemos, vykdoma valdininkų rotacija ir kt. „Lietuvoje pastebima tendencija, kad sulig nauja politine valdžia keičiasi ir aukštieji valdininkai. Net ir pilkųjų kardinolų įtaka yra laikina“, - tvirtino jis.
A. Krupavičius atkreipė dėmesį ir į Lietuvoje pastebimą polinkį demonizuoti bei mistifikuoti įtakas, poveikius ir galias. Jis esą kyla dėl neišmanymo, kaip atsiranda politiniai sprendimai. „Mūsų demokratinė sistema neturi institucijų, kurios vykdytų tam tikrą politinį švietimą, aiškintų, kaip yra priimami sprendimai, kas juos diktuoja. Pritrūksta skaidrumo ir aiškumo. Kita vertus, kai asmenys užima politinio pasitikėjimo postus ar skiriami į aukštas pareigas valstybės tarnyboje, jie tampa viešais asmenimis, kurių kontrolę turėtų atlikti žiniasklaida. Galų gale daugiau informacijos apie juos turėtų pateikti ir pačios institucijos – pavyzdžiui, prezidentūra savo interneto svetainėje galėtų paskelbti prezidento patarėjų biografijas“, - sakė jis.
Pilkoji viešumos pusė
Pilkieji kardinolai Lietuvoje nebūtinai pilki, pastebi Vytautas Rubavičius. „Yra žmonių, kurie veikia politinėje viešumoj, tačiau jų nematomas vaidmuo gali būti daug didesnis. Pavyzdžiui, imkime A. Zuoką. Jis buvo aktyvus politikas, ir niekas nežinojo jo poveikio, nors nujausdavo, kad jo įtaka prezidentui tuo metu buvo labai didelė. Arba B. Lubys – jo poveikis politikos, biudžeto formavimui ar kitiems dalykams gali būti labai stiprus, bet mums visiškai nežinomas. Tad šia prasme apie ją būtų galima kalbėti kaip apie „pilką“, nors šis asmuo anaiptol nėra nežinoma figūra“, - sakė pašnekovas.
Jis skeptiškai vertina rinkėjų galimybes apriboti valstybės aparate įsitvirtinusių pilkųjų kardinolų galias į rinkimų urnas įmestais balsavimo biuleteniais. „Rinkimai, ypač mūsų sąlygomis, tėra formalus demokratijos įtvirtinimas, ne viską jie keičia. Pagrindinės figūros, kurios užima esmines pozicijas, išlieka, jos nuo rinkimų niekaip nepriklauso, – sakė jis. – Bet yra kitas dalykas. Per rinkimus taip pat galima išsikovoti esminę poziciją, kuri sustiprina tavo ypatingą galią tam tikrose srityse. Pavyzdžiui, A. Sadeckas – visi pripažįsta, kad jo pilkasis vaidmuo yra labai didelis, tačiau jis įmanomas tik užimant tam tikrą politinį postą. Tad užėmęs jį sustiprino ir savo pilkąsias galias.“
Nors pilkieji kardinolai Lietuvoje gali būti viešumos žmonės, didelė tikimybė, kad juos retai kada pamatysite per TV ar žvelgiančius iš populiarių žurnalų puslapių. V. Rubavičius pastebi, kad toks elgesys tikrai būdingas įtakingiesiems: „Jiems nėra jokio reikalo dalintis savo įtaka su viešuma. Viešumoj rodosi visai kiti žmonės, ir tegul – jų įtaka nuo to nesumažėja“, - sakė jis.
Ir galiausiai – patarimas smalsiesiems: jei kartais lipdami valdžios rūmų laiptais pamatytumėte sceną, panašią į pavaizduotą prancūzų dailininko Jeano Leono Gerome drobėje (1873, Bostono dailės muziejus), žinokite, kad ką tik susitikote su pilkuoju kardinolu. Paveiksle jis – pats tikriausias, ne išgalvotas.
