Demokratijos principų plėtra Europos šalyse lemia ir decentralizacijos procesus valstybės valdymo sferoje, vis didesnę viešųjų reikalų tvarkymo dalį priskiriant vietos savivaldos institucijoms ir kartu didinant jų reikšmingumą valstybės valdyme.
Europos vietos savivaldos chartija, kurią pasirašė ir Lietuva, teigia, jog savivaldos institucijos yra bet kokios demokratinės santvarkos pagrindas. Pamatinis demokratijos principas – piliečių teisė dalyvauti tvarkant viešuosius reikalus, gali būti įgyvendinama per demokratiškai suformuotas vietos valdžios institucijas. Vietos savivalda reiškia, jog vietinės valdžios organai įstatymų nustatytose ribose turi teisę ir gebėjimą tvarkyti pagrindinę viešųjų reikalų dalį, už tai prisiimdamos visišką atsakomybę ir vadovaudamosi vietos gyventojų interesais. Centrinių ir regioninių valdžios organų įgaliojimus vietos valdžios organai turi teisę įgyvendinti savo nuožiūra, atsižvelgdami į vietos sąlygas.
Lietuvoje savivaldos teisę garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija bei kiti įstatymai. Politinis ir administracinis mechanizmas Lietuvoje yra decentralizuotas. Valstybės ir savivaldybių institucijų kompetencija ir funkcijos yra atskirtos. Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatyme yra aiškiai apibrėžtos savivaldybių funkcijos, kurios skirstomos į savarankiškąsias, priskirtąsias, valstybines bei sutartines. Taigi, Lietuvos savivaldybės turi įstatymų apibrėžtą veikimo laisvę, tačiau kokiu laipsniu ji yra įgyvendinta, tai jau kitas klausimas. Kadangi savivaldybių funkcijoms vykdyti būtini ir atitinkami finansiniai ištekliai, kuriais jos galėtų disponuoti, tai iš tikrųjų savivaldybė savarankiška tiek, kiek ji disponuoja turimais finansiniais ištekliais.
Todėl valstybės valdymo decentralizavimą, plėtojantis demokratijai, turėtų lydėti ir viešųjų finansų decentralizacija, kurios dėka valstybės finansiniai ištekliai paskirstomi tarp centrinių ir vietos valdžios organų adekvačiai jų vykdomoms funkcijoms. Viešųjų finansų tyrimai parodė, jog pagal pripažintus tarptautinius kriterijus, Lietuvos savivaldybėms tenka pakankama dalis valstybės finansinių išteklių, t.y. savivaldybių biudžetų pajamos nors pastaraisiais metais ir mažėjo, tačiau sudaro beveik ketvirtadalį viso nacionalinio biudžeto pajamų. Tokia nacionalinio biudžeto pajamų dalis turėtų užtikrinti Lietuvos savivaldybėms pakankamą finansinį savarankiškumą. Tačiau gilesnė savivaldybių pajamų analizė parodė, jog yra ne visai taip. Savivaldybių biudžetų pajamų struktūra, t.y. santykis tarp valstybės biudžeto dotacijų ir nuosavų savivaldybių pajamų taip pat atspindi savivaldybių finansinio savarankiškumo lygį. Pasirodo, jog valstybės biudžeto dotacijų apimtys savivaldybių biudžetuose nuo 2002 metų žymiai išaugo ir dabar sudaro didžiąją dalį savivaldybių biudžetų pajamų (virš 52 proc.). Kadangi valstybės dotacijų pagrindinė dalis yra tikslinės, t.y. susietos su tam tikrais labai konkrečiais įpareigojimais, tai savivaldybių finansinis savarankiškumas yra gana ribotas.
Iš kitos pusės, savivaldybių savarankiškumą, ypač finansinį, šiandieninėse sąlygose nereikėtų traktuoti kaip neginčijamą gėrybę. Tam, kad savarankiškumas būtų plėtojamas, turėtų būti atitinkamai pasiruošusios ir pačios savivaldybės. Tuo tarpu niekam ne paslaptis, jog Lietuvos savivaldybėse yra gana aukštas korupcijos lygis, o savivaldybių sugebėjimai efektyviai tvarkyti vietinį ūkį yra gana abejotini ir daugiausia dėl korupcijos išplitimo. Todėl galima laukti, jog savivaldybių institucijų savarankiškumo išplėtojimas nekeičiant esamos situacijos, gali duoti priešingus rezultatus negu tuos, kurių tikimasi.
Akivaizdus korumpuoto savivaldybės išteklių valdymo pavyzdys yra „abonentinis“ Vilniaus miesto savivaldybės valdymas. Nors ir čia biudžeto struktūroje žymią dalį sudaro valstybės dotacijos, tačiau iš beveik milijardinio miesto biudžeto galima būtų rasti pakankamai lėšų miesto bendruomenės gerovei didinti. Tačiau esamos galimybės šiam tikslui, švelniai tariant, nėra panaudotos pakankamai. Netgi pasakytume, priešingai – nauji statiniai daugeliu atvejų blogina miesto gyventojų gyvenimo sąlygas, naikina miesto žaliuosius plotus, darko miesto vaizdą ir netgi kelia grėsmę ne tik mūsų kultūriniam paveldui – Vilniaus senamiesčiui, bet kaip parodė pastarieji įvykiai, ir ten gyvenantiems žmonėms. Didelės lėšos buvo skirtos miesto transporto infrastruktūrai plėtoti (pvz., šviesoforų sistemai įrengti), Gedimino prospektui rekonstruoti, tačiau visiškai akivaizdu, jog rezultatas neadekvatus šioms išlaidoms. O kur dar neskaidrūs sandėriai, netgi pažeidžiant įstatymus, su miesto šilumos ūkio tinklais, kurie pabrangino šilumos kainas vilniečiams. Labai abejotinas miesto tramvajaus projektas, kuris dabar netgi naudojamas kaip rinkiminės agitacijos priemonė. Tokiam projektui bus skirtos didžiulės sumos ir tai, nepakeitus padėties savivaldybės valdyme, sudarys palankias sąlygas korupciniams sandėriams. Manome, jog ir dabar siūloma alternatyva tramvajui – Vilniaus metro vargu ar tinkamas variantas dėl daugelio priežasčių, kurių čia nenagrinėsime. Specialistai siūlo kur kas geresnių alternatyvų. Abonentinį reikalų tvarkymo būdą labai gerai iliustruoja projektas Vilniaus mokyklų renovaciją ir eksploataciją pavesti privačioms įmonėms. Pasirodo, šių įmonių darbų įkainiai yra numatyti keleriopai didesni negu gali būti ekonomiškai pagrįsti. Taigi, biudžeto sąskaita proteguojamos įmonės gaus nepagrįstai didelį pelną, aišku, ne už dyką. Jeigu šiuos darbus atliktų savivaldybės įmonės, tai jie būtų traktuojami kaip viešosios paslaugos. Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymas nustato, jog viešosios paslaugos būtų ekonomiškai racionalios, tačiau šių paslaugų teikimas neturi virsti pelno siekiančia veikla. Taigi, šiuo atveju nelabai pasipelnysi ir toks paslaugų teikimo būdas nedomina korumpuotų veikėjų. Žinoma, visi nurodyti darbai bus atlikti, tačiau už juos bus užmokėta neadekvati kaina biudžeto, t.y. visos bendruomenės lėšomis, o tai yra neefektyvus savivaldybės ūkio tvarkymas.
Vienintelis ir efektyvus kelias užkirsti kelią korupcijai ir piktnaudžiavimams yra vietos valdžios veiklos skaidrumas, viešumas ir aktyvus bendruomenės narių dalyvavimas tvarkant bendruomenę liečiančius reikalus, t.y. demokratijos plėtojimas. Tačiau esama situacija rodo, jog savivaldos institucijos Lietuvoje dar netapo demokratijos pamatu. Tam reikalingi pertvarkymai tiek savivaldybių, tiek ir valstybės mastu. Įvairių partijų savivaldybių rinkiminėse programose galima rasti gana racionalių siūlymų kaip kovoti su korupcija ar plėtoti demokratiją savivaldybių lygyje. Mūsų nuomone pakankamai pagrįsti pertvarkymai yra numatyti partijos Tvarka ir Teisingumas savivaldos rinkimų nuostatuose. Tiesiogiai renkami savivaldybių Tarybų narių bei atsakingų pareigūnų rinkimai ir ypač Tarybų narių bei savivaldybių valdininkų atšaukimo mechanizmo įteisinimas, kaip siūloma šios partijos programoje, turėtų priversti šiuos asmenis geriau atstovauti bendruomenės interesams. Siūlomas senaties termino už ypač sunkius ekonominius nusikaltimus panaikinimas turėtų iš esmės sumažinti neskaidrių ir korumpuotų sandėrių skaičių., kadangi labai išaugtų rizika dėl tokių sandėrių. Į korupciją linkę veikėjai turės gerokai pagalvoti ar tokia rizika atsipirks. Ypač svarbi rinkimų programinė nuostata – privalomos gyventojų apklausos svarbiausiais savivaldos klausimais, o juose išreikštas bendruomenės sprendimas privalomas vykdyti vietos valdžiai. Dabar galiojančiame Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme nustatyta, jog gyventojai gali dalyvauti apklausose, jei to reikalauja ne mažiau kaip 10 procentų apklausos teritorijos gyventojų, o apklausos rezultatai tėra tik patariamojo pobūdžio. Taigi, pagal įstatymą savivaldybės teritorijos gyventojų tiesioginis dalyvavimas sprendimų priėmime tėra tik butaforija. Kiek gi tokių apklausų iš tikrųjų buvo? Šios rinkiminės nuostatos įgyvendinimas atvertų kelią vietos bendruomenei realiai dalyvauti viešųjų reikalų tvarkyme ir tai būtų esminis žingsnis tikrosios demokratijos link.
Taigi, kaip matome dar reikia nemažai nuveikti, kad sukurtume tikrą savivaldą ir šiuolaikinę demokratiją mūsų šalyje.
Straipsnio autorius yra Mykolo Riomerio universiteto profesorius
