Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Geras ir teisingas p. Basko komentaras.
Mokslas turi būti nemokamas. Nemokamo mokslo esmė yra ta, kad už mokslą niekas neturi mokėti, o dėstytojai turi dirbti nemokamai.
Mokslas turi būti nemokamas. Nemokamo mokslo esmė yra ta, kad už mokslą niekas neturi mokėti, o dėstytojai turi dirbti nemokamai.
Geras ir teisingas p. Basko komentaras.
Panašu, jog tai galo pradžia. Bėk, Steponavičiau, pas lenkus. Prašyk, kad pagaliau prisijungtų Lietuvą. Kažin ar ką daugiau sugebėtum, raudonskruosti komjaunuoli.
kas to nežino? Vietoj to, kad būtų užsiiminėjama demagogija, verčiau seimūnai pasidomėtų, kaip vykdomi Vyriausybės nutarimai šiuo klausimu.
Steponavičius galės užsirašyti ant savo kapo: buvau kvailys, bet ne niekšas.
Ne niekšas, bet kvailys.
Ne niekšas, bet kvailys.
Planas pažangių, keičiamas planu nepažangių
Socialdemokratų(Kirkilas), konservatorių (Tėvynės sąjunga), Liberalų centro (Zuokas), Liberalų sąjūdžio (Auštrevičius), Pilietininkų (Muntianas), Valstiečių liaudininkų (Prunskienė) partijos nutarė pradėti antrą Lietuvos aukštojo mokslo žlugdymo etapą. Jos birželio d. sutarė padaryti aukštajį mokslą mokamą, nors tai nutariusieji gavo nemokamą išsilavinimą laikais, kai pažangūs studentai gaudavo stipendijas. Dabar pažangus studentas ne tik negaus stipendijos, bet dar turės mokėti.
Mokėti už mokymąsi panašiai tiek, kiek moka daugelis vokiečių šeimų, gaunančių kelis kartus didesnius atlyginimus negu dirbantys Lietuvoje.
Žinoma, Vokietijoje pragyvenimas brangesnis negu Lietuvoje, todėl mokslus baigti Lietuvoje pigiau negu užsienyje mokant už mokslą Lietuvoje tiek, kiek jis kainuoja užsienyje, bet užsienyje yra universitetų už mokymą, kuriuose mokėti nereikia ir jų diplomai vertinami aukščiau negu daugelis Lietuvos universitetų diplomų. Daugelyje užsienio šalių pragyvenimo lygis tiek brangesnis, kad mokslai Lietuvoje atsieina pigiau už juos čia mokant, negu gyvenant ir nemokant už mokslą užsienyje.
Tačiau užsidirbti mokslui ir pragyvenimui užsienyje reikia kelis kartus mažiau laiko negu tam pačiam tikslui Lietuvoje. Todėl daugelis ir neturtingų šeimų atžalų mokosi užsienyje ten užsidirbdami reikiamus pinigus. Minėtų partijų reikalavimas mokėti už mokslą padidins sriautą važiuojančių mokytis užsienyje. Nemanau, kad visi minėtų partijų nariai to siekia, bet jų daugumos sudarė partijų vadovybes, sąlygojačias Lietuvos tuštėjimą. Darbo srityje tuštėjimą užpildo kaimynai slavai. Lietuvos universitetų tuštėjimą nėra kuo užpildyti, nes jų kokybę tos pačios partijos taip nusmukdė, kad daugelio specialybių Lietuvos diplpmai nevertinami užsienyje. Daugelyje šalių į gerai apmokamą darbą priima tik baigusius prestižinius universitetus. Nei vienas Lietuvos nepatenka net į pirmųjų penkiašimčių tarpą.
Aukštąjį mokslą į žemąjį jau keli metai smugdo minėtų partijų sutarimas finansuoti universitetus proporcingai studentų skaičiui. Tai reiklius dėstytojus verčia būti nereikliais, nes studentų nubyrėjimas mažina universitetų finansavimą.
Naujame partijų sutarime nors tiesiogiai neįrašyta, bet sutarta, kad gerai besimokančių, tai yra tų, kuriems Konstitucija numato nemokamą mokslą, negali būti daugiau kaip apie trisdešimt procentų. Tai daugumą studentų neskatins siekti neleidžiamo – gero mokymosi. Įvedus mokamą mokymąsi, valstybinis finansavimas išliks ir numatoma, kad jo suma artima sumai, kiek visumoje sumokės studentai. Išliekant valstybiniam finansavimui proporcingai studentų skaičiui, apie šešiasdešimt procentų studentų turės būti pažangūs, o apie trisdešimčiai bus leidžiama mokytis labai gerai. Pažangių numatoma daugiau negu gerai besimokančių, kad bankai turėtų daugiau besiskolijančių. Kas gali paneigti, kad partijų sutarimas padaryti mokamą mokslą užsakytas bankų. Savo sutarimu partijos parūpino bankams klijentų kelių šimtų milijonų litų paskolų sumai.
Socialdemokratų(Kirkilas), konservatorių (Tėvynės sąjunga), Liberalų centro (Zuokas), Liberalų sąjūdžio (Auštrevičius), Pilietininkų (Muntianas), Valstiečių liaudininkų (Prunskienė) partijos nutarė pradėti antrą Lietuvos aukštojo mokslo žlugdymo etapą. Jos birželio d. sutarė padaryti aukštajį mokslą mokamą, nors tai nutariusieji gavo nemokamą išsilavinimą laikais, kai pažangūs studentai gaudavo stipendijas. Dabar pažangus studentas ne tik negaus stipendijos, bet dar turės mokėti.
Mokėti už mokymąsi panašiai tiek, kiek moka daugelis vokiečių šeimų, gaunančių kelis kartus didesnius atlyginimus negu dirbantys Lietuvoje.
Žinoma, Vokietijoje pragyvenimas brangesnis negu Lietuvoje, todėl mokslus baigti Lietuvoje pigiau negu užsienyje mokant už mokslą Lietuvoje tiek, kiek jis kainuoja užsienyje, bet užsienyje yra universitetų už mokymą, kuriuose mokėti nereikia ir jų diplomai vertinami aukščiau negu daugelis Lietuvos universitetų diplomų. Daugelyje užsienio šalių pragyvenimo lygis tiek brangesnis, kad mokslai Lietuvoje atsieina pigiau už juos čia mokant, negu gyvenant ir nemokant už mokslą užsienyje.
Tačiau užsidirbti mokslui ir pragyvenimui užsienyje reikia kelis kartus mažiau laiko negu tam pačiam tikslui Lietuvoje. Todėl daugelis ir neturtingų šeimų atžalų mokosi užsienyje ten užsidirbdami reikiamus pinigus. Minėtų partijų reikalavimas mokėti už mokslą padidins sriautą važiuojančių mokytis užsienyje. Nemanau, kad visi minėtų partijų nariai to siekia, bet jų daugumos sudarė partijų vadovybes, sąlygojačias Lietuvos tuštėjimą. Darbo srityje tuštėjimą užpildo kaimynai slavai. Lietuvos universitetų tuštėjimą nėra kuo užpildyti, nes jų kokybę tos pačios partijos taip nusmukdė, kad daugelio specialybių Lietuvos diplpmai nevertinami užsienyje. Daugelyje šalių į gerai apmokamą darbą priima tik baigusius prestižinius universitetus. Nei vienas Lietuvos nepatenka net į pirmųjų penkiašimčių tarpą.
Aukštąjį mokslą į žemąjį jau keli metai smugdo minėtų partijų sutarimas finansuoti universitetus proporcingai studentų skaičiui. Tai reiklius dėstytojus verčia būti nereikliais, nes studentų nubyrėjimas mažina universitetų finansavimą.
Naujame partijų sutarime nors tiesiogiai neįrašyta, bet sutarta, kad gerai besimokančių, tai yra tų, kuriems Konstitucija numato nemokamą mokslą, negali būti daugiau kaip apie trisdešimt procentų. Tai daugumą studentų neskatins siekti neleidžiamo – gero mokymosi. Įvedus mokamą mokymąsi, valstybinis finansavimas išliks ir numatoma, kad jo suma artima sumai, kiek visumoje sumokės studentai. Išliekant valstybiniam finansavimui proporcingai studentų skaičiui, apie šešiasdešimt procentų studentų turės būti pažangūs, o apie trisdešimčiai bus leidžiama mokytis labai gerai. Pažangių numatoma daugiau negu gerai besimokančių, kad bankai turėtų daugiau besiskolijančių. Kas gali paneigti, kad partijų sutarimas padaryti mokamą mokslą užsakytas bankų. Savo sutarimu partijos parūpino bankams klijentų kelių šimtų milijonų litų paskolų sumai.
REKLAMA
REKLAMA
G. Steponavičius: Susitarimas dėl aukštojo mokslo reformos – svarbus, bet nepakankamas žingsnis pirmyn