Lietuvos Respublikos Prezidentui Valdui Adamkui
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Viktorui Muntianui
Politinių partijų frakcijoms Seime:
Liberalų sąjūdžio, Tėvynės sąjungos, Pilietinės demokratijos, Naujosios sąjungos (socialliberalų), Valstiečių liaudininkų, Socialdemokratų partijos, Liberalų ir centro sąjungos, Darbo partijos, „Tvarka ir teisingumas“ (liberalai demokratai) frakcijoms, Mišriai Seimo narių grupei
Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui G. Kirkilui
Kultūros ministrui Jonui Jučui
Žvėryno bendruomenės, Pilaitės bendruomenės, Lietuvos Respublikos jūrinės istorijos ir kultūros klubo „Budys", Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos, Lietuvos Žaliųjų judėjimo, Vilniaus nepriklausomų bendruomenių asociacijos, Kuršių Nerijos mylėtojų bendruomenės, Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubas „Aukuras“, Kauno istorijos draugijos, Kauno centro bendruomenės, Visuomeninės aplinkos apsaugos komisijos prie Vilniaus savivaldybės, Visuomeninės miesto plėtros komisijos prie Vilniaus savivaldybės, VŠĮ „Plėtros konsultacijos", M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo, Klaipėdos miestiečių iniciatyvinės grupės, neformalaus judėjimo „už Lietuvą be kabučių"
KREIPIMASIS
Dėl neskaidraus Valstybinės kultūros paveldo komisijos sudarymo, sovietmečio destrukcijos įtvirtinimo dabartyje ir paveldosaugos krizės
2007-04-11
Netrukus bus patvirtinta naujos sudėties Valstybinė kultūros paveldo komisija (toliau – Komisija). Nuo šios Komisijos - aukščiausio valstybės eksperto kultūros paveldo politikos ir jos įgyvendinimo klausimais – darbo ar neveiklumo priklauso Lietuvos kultūros paveldo likimas. Šiandien ypatingai svarbu užtikrinti skaidrią ir kokybišką Komisijos veiklą, nes urbanistinė plėtra istorinėje aplinkoje yra įgijusi itin agresyvią formą, nukreiptą prieš kultūros paveldą iš esmės.
Tai akivaizdu iš daugybės simptomų, kurie žymi visos šalies kultūriniam savitumui pražūtingas tendencijas. Vilniaus ir Klaipėdos “dangoraižiai” sudaiginti, žalojant per amžius susiklosčiusius istorinius miestovaizdžius, o kai kuriais atvejais – net nesutvarkius reikiamų dokumentų, t.y. nelegaliai. Telšių ir Marijampolės senamiesčiuose bei Kauno centre - šalia barokinės Karmelitų bažnyčios - pastatyti didieji prekybos centrai, sudarkę vertingą urbanistinę šių miestų struktūrą. Merdi didžioji dalis Lietuvos dvarų, nors prieš penkerius metus Vyriausybė priėmė šio paveldo išsaugojimui skirtą programą. Kasdiene norma tapo barbariškas istorijos ir kultūros paminklų naikinimas Klaipėdoje, kur per metus nugriauti 3 istoriniai pastatai, o neseniai duotas leidimas griauti dar vieną (1).
Tai, kas šiuo metu vyksta su kultūros paveldu, pagal pokyčių agresyvumą galima lyginti su sovietmečiu. Tik tuomet Lietuvos kultūrinis palikimas buvo naikinamas įgyvendinant ideologinį, o dabar – didelių pinigų užsakymą. Deja, kol kas nematyti jokių ženklų, kad valstybė sugeba šias tendencijas reguliuoti. Padėtis iš esmės nepasikeitė net po skandalų Pasaulio paveldo objektuose – Kuršių nerijoje ir Vilniaus senamiestyje. Tai liudija ne tik stambaus verslo įtaką savivaldai ir valstybei, bet ir įsisenėjusią krizę paveldosaugos sistemoje. Po 1991 metų jau net du kartus buvo keisti paveldo apsaugą reguliuojantys įstatymai - tačiau dabar ir vėl kalbama apie būtinybę „tobulinti įstatymus“. Esame įsitikinę, kad esminė problema – ne įstatymų ir teisės aktų trūkumas, bet jų laikymasis ir principingas taikymas praktikoje. Lietuvoje po sovietmečio nebuvo leista sukurti valingą ir šiuolaikišką paveldosaugos sistemą, be kurios negali rastis brandus požiūris į paveldą bei civilizuotai Europos šaliai deranti urbanistika - plėtojanti, bet ne naikinanti kultūrinį tapatumą.
Tokios situacijos priežastys - korupciniai ir klienteliniai santykiai “atsakingose” institucijose, neįgyvendintas tarnautojų atsakomybės principas ir ciniškas visuomenės nušalinimas nuo jai svarbių klausimų sprendimo.
Vienas iš daugybės tai liudijančių pavyzdžių – rezonansą visuomenėje sukėlęs skandalas dėl Komisijos sudarymo. 2007.03.19 d. Proteste, kurį šiuo metu remia jau 16 visuomeninių organizacijų iš Kuršių nerijos, Klaipėdos, Kauno, Šiaulių ir Vilniaus, buvo viešai iškeltas klausimas dėl ydingų Komisijos formavimo principų ir skaidrumo (2). Tačiau iki šiol nesulaukėme adekvačios valstybės institucijų reakcijos.
Seimas ir Vyriausybė niekaip nereagavo į visuomenės iškeltą skandalingą informaciją apie savo skiriamų Komisijos narių interesų konfliktus ir itin abejotiną vieno iš jų profesinę reputaciją. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas ignoravo nurodytus teisės aktų, rinkimų procedūros ir etikos pažeidimus ir paskelbė „įvykusiais“ dviejų Komisijos narių rinkimus nuo visuomeninių organizacijų (3, 4, 5). Iš politinių partijų, kurioms taip pat adresavome kreipimąsi, sulaukėme tik Liberalų sąjūdžio atsakymo ir pritarimo, kad demokratinėje šalyje turi būti laikomasi demokratijos principų (6).
Esame įsitikinę, kad politinė ir partinė konjunktūra neturi užkirsti kelio demokratijai ir viešumui - tai svarbu, siekiant apsivalymo paveldosaugos sistemoje. Komisijos autoritetas ir veiklos skaidrumas neturi kelti abejonių nei valdžios institucijoms, nei visuomenei. Kadangi daliai visuomenės, kuri aktyviai rūpinasi paveldo išsaugojimu, tokių abejonių kyla - jos neturi būti nutylėtos, o į iškeltus klausimus privalu atsakyti.
Komisija yra kolegialiai sudaroma institucija - narius į ją skiria Seimas, Prezidentas ir Vyriausybė bei renka visuomeninės organizacijos. Tad atsakomybę už Komisijos autoritetą visuomenėje ir veiklos skaidrumą turi dalintis visi, dalyvaujantys ją sudarant. Todėl kviečiame Seimą, Prezidentą ir Vyriausybę viešai pareikšti savo poziciją dėl Komisijos, kuri atliks jų patarėjo funkciją:
1. ar Vyriausybės paskirto J. Glemžos profesinė reputacija – veikla sovietmečiu ir nepriklausomoje Lietuvoje - atitinka šios Komisijos nariui (ir net jos pirmininkui) keliamus reikalavimus?
Proteste cituotas žymaus menotyrininko Vlado Drėmos laiškas muziejininkui Stanislawui Lorentzui, kuriame atvirai kalbama apie Jono Glemžos atsakomybę už Lietuvos kultūros paveldo žalojimą ir naikinimą sovietmečiu (7). Tais metais J. Glemža vadovavo Valstybinei architektūros paminklų apsaugos valdybai prie Kultūros ministerijos – taigi kultūros vertybės buvo naikinamos su jo žinia ir leidimais.
Tai, kas pasakyta viešai paskelbtame laiške, galima papildyti ir kitais žinomais epizodais, kuriuos liudija sovietmečio dokumentai. Vienas iš jų primena, kaip buvo sunaikintos ant Tauro kalno buvusios evangelikų liuteronų kapinės. Šias 1809 metais įsteigtas kapines, kuriose buvo palaidota daug žymių Vilniaus mokslo ir kultūros žmonių, sovietų valdžia uždarė 1958-iais. Jos galutinai sulygintos su žeme 1974-iais, kai buvo nugriauta didžioji koplyčia su vargonais bei varpu ir kiti statiniai, o jų vietoje pastatyti Civilinės metrikacijos rūmai (dabar Santuokų rūmai).
Šį naikinimo etapą ir liudija 1972.12.22 d. data pažymėtas “Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininko V. Sakalausko” raštas “Lietuvos TSR Kultūros ministrui drg. L. Šepečiui”:
„Vykdant Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1972 m. gruodžio 12 d. Potvarkį Nr. 956-p, Vilniaus miesto tarybos Vykdomasis komitetas dar šiais metais turi pradėti Civilinės metrikacijos rūmų statybos ir montavimo darbus. Tačiau rūmų statybos vietoje (Kalinausko g. 21) yra buvusi Šilthauzo koplytėlė – mauzoliejus, kuri tik 1972 m. buvo įrašyta į vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą (eilės Nr. 48). Vilniaus miesto Tarybos vykdomasis komitetas prašo išbraukti minėtą pastatą iš vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašo ir leisti buvusią Šilthauzo koplytėlę nugriauti.“
Šiandien 1819 m. statytos architekto Karolio Šilthauzo koplytėlės - mauzoliejaus nebėra: buvo duotas leidimas išbraukti ją iš Lietuvos TSR architektūros paminklų sąrašo ir nugriauti. Kaip matyti iš įrašo dešiniajame viršutiniame dokumento kampe, rašto vykdymas buvo nukreiptas “drg. Glemžai”.
K. Šilthauzo koplytėlės – mauzoliejaus istorija viešinama jau ne pirmą kartą. Dar 2003 m. žurnalistės A. Martišiūtės straipsnyje “Paminklų griovėjas prižiūrės paminklosaugą” skandalinga šio kultūros paminklo sunaikinimo istorija paminėta šalia J. Glemžos vardo. Tame pačiame straipsnyje nurodyta, kad su buvusio nomenklatūrininko vardu siejamas ir Šriotrių šeimos mauzoliejaus nugriovimas: “1777 m. statinys sovietmečiu taip pat pripažintas vietinės reikšmės architektūros paminklu. 1958 m. skirta lėšų šiai koplyčiai remontuoti. Koplyčia nugriauta netgi neišbraukus iš saugomų paminklų sąrašo, o jos vietoje pastatytas paminklas tarybiniams partizanams ir pogrindininkams. Tiesa, kad neatrodytų, jog nugriauta savavališkai, kaltininkai nubausti. Tačiau į kaltininkų sąrašą tuometinis kultūros ministro pavaduotojas J. Glemža nepateko. Priešingai, už nuopelnus tais pačiais metais jam suteiktas nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. Tais pačiais metais jis tapo Liaudies meno draugijos pirmininku.” (8).
Mums taip pat tapo žinoma, kas patvirtino Kėdainių senamiesčio „rekonstrukcijos“ projektą, kurio sprendiniai iškreipė istorinę šio unikalaus miesto aplinką. 1963.06.27 “Kėdainių senamiesčio rekonstrukcijos” projektą, numačiusį jo apstatymą tipiniais sovietiniais daugiabučiais, pasirašė tas pats J. Glemža.
Tačiau šie faktai yra tik didesnės visumos fragmentas. Sovietmečiu – taip pat ir tada, kai Lietuvos TRS kultūros paveldo apsaugai vadovavo J. Glemža - Lietuvos kultūros paveldas buvo žalojamas ir naikinamas sistemingai. V. Drėma apie tai viešai prabilo dar 1988-ųjų pradžioje, kai paskelbė atvirą laišką „Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komiteto Sekretoriui drg. Lionginui Šepečiui”. Tekstas buvo išspausdintas žurnale “Švyturys”, bet sklido per žmones ir nuorašais bei kopijomis - Atgimimo priešaušryje tai buvo vienas iš tiesos sakymo pavyzdžių, kurie pranašavo mūsų nepriklausomybę (9). Kultūrinio palikimo niekinimą ir naikinimą – tiek fizinį, tiek tautos sąmonėje – V. Drama aiškiai įvardijo kaip vieną iš svarbiausių sovietinės okupacijos mechanizmų.
Praėjus dvidešimčiai metų, šis laiškas lieka aktualus daugeliu požiūrių. Mūsų atveju jis leidžia prisiminti sovietmečiui būdingą požiūrį į kultūros palikimą ir verčia susimąstyti apie pavojų, kurį kelia sovietinėse struktūrose išugdytų mąstymo ir veiklos įpročių perkėlimas į dabartį.
V. Drėmos laiškas prasideda kaip polemika su komunistų sekretoriumi, kuris oficialioje kalboje liaupsino sovietų valdžios rūpestį kultūros paveldu, minėdamas milijonus rublių, skirtų Vilniaus senamiesčio restauravimui. Reaguodamas į tai, V. Drėma pateikė daugybę faktų, liudijančių apie priešingą procesą - kultūros vertybių naikinimą. Demaskuojamas ir sovietinės restauracijos mitas: “vertingi ir unikalūs mūsų kultūros paminklai restauruojant negrįžtamai naikinami, žalojami, deformuojami, nuvertinami. Per pokarinį keturiasdešimtmetį Vilniaus senamiestis nuo "restauravimų" daugiau nukentėjo, negu per du šimtmečius nuo stichinių istorijos nelaimių.”
Šiuos žodžius V. Drėma argumentavo ilgu sužalotų ar sunaikintų iškiliausių vertybių sąrašu. Įspūdį apie tai galima susidaryti ir iš kelių detalių. 1979 m., restauruojant išorines Vilniaus katedros šv. Kazimiero koplyčios sienas, nuo jų buvo nukapotas ne tik visas L. Stuokos Gucevičiaus laikų tinkas, bet ir švediško smiltainio sluoksnis. Autentiška medžiaga pakeista banaliu pakaitalu - V. Drėma tai pavadino “beprasmiu ir barbarišku pa¬minklo sužalojimu” (10).
Bernardinų bažnyčia, kuri sovietmečiu priklausė Dailės institutui, V. Drėmai rašant laišką buvo restauruojama jau 35 metus:
“Architektas restauratorius dėl žinių stokos apie restauravimo metodiką, zonduodamas bažnyčios vidaus sienų mūrą, nukapojo nuo jų apie 20 kvadratinių metrų seno tinko su ten buvusia XVI a. sienine tapyba, unikalia savo gotikiniu pobūdžiu (tai parodė išlikusių tinko vietų zondažai). "Restauravimas" virto barbarišku paminklo naikinimu. Bažnyčios fasado didžiojoje nišoje buvusi K. Rusecko nukryžiuotojo Kristaus freska, restauruota nekokybiškais dažais ir nesilaikant reikiamos technologijos, po 10 metų tapo visiškai neaiški. Buvusios fasade užmūrytos mažesnės nišos buvo iš dalies atidengtos, bet paaiškėjus, kad jose nutapytos bernardinų šventųjų figūros, likusios nišos paliktos neatidengtos. Taip suardyta architektūrinė fasado visuma.”
Restauruojant buvo sunaikintas autentiškas šv. Mykolo bažnyčios interjeras – nugriauti visi šoniniai altoriai ir sakykla, sužaloti barokiniai antkapiniai paminklai, pavogti 17 amžiuje tapyti centrinio altoriaus paveikslai (11).
Kitaip V. Drėmos laiškas skatina vertinti ir Trakų pilies atkūrimą, kuriuo didžiuojamasi nuo sovietmečio. Klaidų, restauruojant šią pilį, padaryta dar pieš Antrąjį pasaulinį karą – tačiau jos nublanksta, palyginus su sovietinių specialistų darbu, kai vielos šepečiais buvo sunaikinti unikalių freskų likučiai:
“Mažmožis - ir architektai, ir archeologai pametė vieną priešpilio bokštą, kurį rodo buvus XVII ir XVIII a. ikonografiniai dokumentai. Antras nusikaltimas - tai prilipdytas antrasis aukštas prie šiaurės vakarų kazematų, uždengiant juos dvišlaičiu stogu, tuo tarpu išlikę duomenys rodo juos buvus vieno aukšto su vienšlaičiu stogu. Šis iškilęs stogas deformuoja visą pilies siluetą. Atstatomas dalis architektas papildė savo su¬projektuotomis detalėmis. Taip pilis pradėjo panašėti į Disneilendo egzotiką. Didžiausias nusikalstamas nuostolis, kurį padarė mūsų architektai - didžiosios menės freskų liekanų sunaikinimas, valant tinką vielos šepečiais. O tai buvo unikalus Lietuvoje bizantinės tapybos paminklas.”
Tarp daugybės sužalotų paminklų V. Drėma mini ir Pažaislio ansamblį bei Vytauto bažnyčią Kaune. Čia nuo presbiterijos skliautų buvo nukapotas visas tinkas - net neištyrus, ar ten buvo dekoratyvinė tapyba – o ant 17 a. varpinės suprojektuota “milžiniška smailė, kurios ši bažnyčia niekad nėra turėjusi ir kuri disponuoja su grakščiomis gotikinėmis bažnyčios formomis.”
“Dar klaikiau”, anot V. Drėmos, restauruojant buvo “patobulinta” Kretingos bažnyčia, kurios klebonas pageidaujamą projektą užsakė Paminklų konservavimo institute:
“Čia seno bokšto viršutinę pusantro metro dalį su autentiškais architektūriniais elementais numatyta nugriauti, o jos vieton iškelti dvigubai aukštesnį bokštą, o virš jo - dar aukštesnę smailę... Šis projektas buvo svarstytas Paminklų konservavimo instituto mokslinėje techninėje taryboje ir atmestas kaip šiurkščiai pažeidžiantis paminklų konservavimo principus ir prieštaraujantis tiksliam N. Ordos ikonografiniam 1880 m. dokumentui. Nepaisant to, Respublikinės kultūros paminklų apsaugos valdybos prie Kultūros ministerijos viršininkas leido šį projektą be jokių pakeitimų realizuoti. Bažnyčios bokštas skubiai buvo trigubai paaukštintas.”
Praėjus 20 metų po V. Drėmos laiško akivaizdu, kad sovietinės paveldosaugos pamokos yra gerai išmoktos ir pritaikytos dabarčiai. Šiandien jau galime sudaryti per nepriklausomybės metus sunaikintų vertybių sąrašą, kurį būtų įmanoma lyginti su sovietmečio nusikaltimais Lietuvos kultūros paveldui. Įgyvendinant projektus, pavadintus “restauracija”, “atkūrimu”, “pritaikymu” dabarties poreikiams, yra be skrupulų masiškai žalojami ir naikinami autentiški interjerai, senosios architektūros vertybės, archeologijos paveldas, per šimtmečius susiklosčiusios urbanistinės struktūros. Naikinami ar palikti nykti ne tik atskiri objektai – pastatai, rūmai, dvarai, vienuolynai, kapinės - bet ir ištisi etnografiniai kaimai, senieji miestai, kultūriniai kraštovaizdžiai ir net valstybės saugomos teritorijos. “Dangoraižių” statybas istorinėje Vilniaus ir Klaipėdos aplinkoje, didžiųjų prekybos centrų invaziją į istorinių miestų centrus ar per Vilniaus senamiestį numatyto tramvajaus projektą galima drąsiai lyginti su magistrale, kuri Stalino laikais buvo suplanuota per Vilniaus senamiestį. Naikinimo užmojis toks pat – pasikeitė tik užsakovas.
Dabarties Lietuva paveldėjo ryškų sovietinį geną. Intensyvios kapitalizmo plėtros sąlygomis jis įgijo naujų, bet ne mažiau agresyvių formų. J. Glemža – chrestomatinis šio reiškinio pavyzdys paveldosaugoje. Sovietmečiu suformuota mąstysena, “reikalų tvarkymo” įpročiai ir iškreipta paminklosaugos samprata yra sklandžiai persodinti į dabartį. Abejingumas istorijai ir kultūros paminklams, kaip norma įtvirtintas korupcinių ir klientelinių santykių modelis yra dabarties realybė, kurioje sprendžiamas kultūros paveldo likimas.
Būtent tai ir liudija proteste išvardinta dalis skandalingų faktų apie J. Glemžos, kaip Komisijos pirmininko, veiklą mūsų laikais (2). J. Glemža vienašališkai, nuslėpdamas savo veiksmus nuo Komisijos, priėmė sprendimą sumažinti Vilniaus senamiesčio apsaugos zoną. Taip pat vienašališkai jis pritarė urbanistiniu požiūriu ypač ydingai aukštybinio pastato statybai Savanorių 1. Akivaizdžiai painiodamas viešus ir privačius interesus, rengiant Vilniaus miesto bendrąjį planą jis buvo Paveldosauginės dalies temos vadovu – t.y. atliko savivaldybės apmokamą administravimo darbą. Minėtu planu įtvirtina daug sostinės paveldui ypač nepalankių sprendinių – tarp jų ir tramvajaus linija per Vilniaus senamiestį. Esame įsitikinę, kad planą svarsčiusi Komisija taip ir nepateikė galutinio vertinimo būtent todėl, kad vienas iš jo rengėjų yra dabartinis Komisijos pirmininkas J. Glemža. Jau tris savaites ši informacija yra viešai paskelbta mūsų proteste – tačiau iki šiol į ją nereagavo nė viena valstybės institucija.
Dar prieš dvidešimt metų, rašydamas atvirą laišką komunistų partijos veikėjui, V. Drėma kėlė sovietinių funkcionierių atsakomybės klausimą. Šiandien, kaip rodo J. Glemžos pavyzdys, jis lieka aktualus. Šio asmens vadovavimas sovietinėms paveldosaugos struktūroms vis dar yra laikomas vertinga patirtimi, be kurios negali apsieiti nepriklausoma Lietuva. Tik taip galima suprasti nuolatinį šio asmens siūlymą į Komisiją, nepaisant viešai skelbiamų gėdingų faktų ir visuomenės protesto, kuris reiškiamas jau ne pirmą kartą. Dar 2005 m. visuomeninės organizacijos kreipėsi į Seimo Švietimo, kultūros ir mokslo komitetą, prašydamos netvirtinti J. Glemžos paskyrimo Komisijos pirmininku. Šis kreipimasis buvo ignoruotas – kaip ir dabartinis protestas.
Taigi dar kartą primename 1988 m. rašytą V. Drėmos laišką. Iš jo matyti, kokią sovietinės paveldosaugos patirtį nepriklausomos Lietuvos institucijos įtvirtino kaip vertybę, 17 metų proteguodamos J. Glemžos tipo sovietinius funkcionierius:
“Su kultūros paminklų apsauga respublikoje yra dar blogiau, negu su jų restauravimu. Visų pirma, paminklų žalojimą, deformavimą bei nuvertinimą sankcionavo paminklų apsaugos pareigūnai. Maža to - jie patys leido deformuoti Kretingos bažnyčios architektūrą, paneigdami mokslinės techninės tarybos nutarimą. Kultūros ministerijos muziejų ir paminklų apsaugos valdyba nieko nepadarė, kad 1954 m. uždarius bažnyčias Vilniuje būtų apsaugotas jų vertingas meninis interjeras bei jose esančios meninės vertybės. Todėl nukentėjo Augustijonų, Bazilijonų, Bernardinų, šv. Mykolo, šv. Baltramiejaus, Misijonierių bažnyčios. Šv. Kazimiero bažnyčioje sunaikinti trys dideli altoriniai Liudomiro Slendzinskio paveikslai, iš šv. Mikalojaus bažnyčios dingo šešios figūrinės Rapolo Jakimavičiaus skulptūros. Paminklų apsaugos inspektorius, perduodamas šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią vaisių ir daržovių sandėliui, nepastebėjo didžiajame altoriuje P. Smuglevičiaus ir P. Lampio paveikslų, J. Hedelio skulptūrų bei architekto Herdegeno altoriaus ir nuostabios drožtinės medinės sakyklos, kurią dabar baigia naikinti Valstybinis operos ir baleto teatras, įsirengęs ten savo dekoracijų sandėlį. Ypač didelis nuostolis padarytas Vizitiečių bažnyčiai, kurioje nukapoti barokiniai unikalios architektūros altoriai bei dekoratyviniai lipdiniai. Visų uždarytų bažnyčių vertingesni stiliniai sietynai atsidūrė Leningrado “juodojoje rinkoje”. Toks pat likimas būtų ištikęs ir šv. Jono bažnyčią, jeigu ne griežtas viešas lietuvių šviesuomenės protestas. Vilniaus katedros monumentas buvo skirtas automobilių motorų remonto dirbtuvėms. Tuomet dirbdamas Vilniaus dailės muziejuje, pasiūliau direktoriui P. Gudynui perimti katedrą muziejaus žinion ir įrengti joje Vakarų Europos dailės ekspoziciją. Mano suprojektuota ir įrengta ekspozicija veikė iki 1980 m.”
“Pietų Lietuvoje tarp Jašiūnų ir Turgelių stovėjo didelis Pavlovo dvaras, XVIII a. priklausęs didikams Bžostovskiams, kurių vienas - Povilas Ksaveras - LDK referendorius, 1769 m. panaikino savo dvare baudžiavą, suteikė valstiečiams savivaldybės teises su renkamais teisėjais, pastatė jiems mokyklą ir ligoninę. Tuoj po 1770 m. italų architektas Karlas Spampanis pastatė čia didingus rūmus ankstyvojo italų klasicizmo stiliumi. Dar pirmaisiais pokario metais rūmai buvo sveiki. Juose įsikūrė tarybinis ūkis ir laikė rūmuose grūdus. Vienas to ūkio direktorių prasivogė ir siekdamas nuslėpti nuostolius padegė rūmus. Po gaisro jie nebuvo remontuoti nei restauruoti, be stogo ir perdengimų ėmė nykti ir griūti. Šiandien rūmų vietoje beliko tik plytų krūvos. Paminklų apsaugos įstaigos pareigūnams, atrodo, nebuvo žinoma Pavlovo rūmų nei istorinė, nei architektūrinė vertė: jie nieko nepadarė, kad šis paminklas būtų išsaugotas ateičiai.”
J. Glemžos atsakomybę už čia aprašytą Pavlovo dvaro likimą, o taip pat Vizitiečių, Misionierių, Augustijonų, Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčių interjerų sunaikinimą V. Drėma įvardijo laiške S. Lorentzui – greta Vilniaus Kalvarijų koplyčių ir stočių išsprogdinimo (7).
Manome, kad J. Glemžos veikla sovietmečiu ir nepriklausomoje Lietuvoje diskredituoja Komisiją, kuriai yra suteikti valstybės eksperto įgaliojimai.
2. Ar Prezidentas, Seimas ir Vyriausybė toleruoja interesų konfliktus, kurie darė neskaidrią Komisijos veiklą praeityje ir akivaizdžiai kils jos nariams ateityje?
Proteste nurodėme, kad Komisijoje, kurios vienas iš uždavinių yra vertinti Kultūros ministerijos veiklą, dirbs Kultūros ministrui tiesiogiai pavaldžių institucijų vadovai. (2) Juos paskyrę Seimas ir Vyriausybė į šią informaciją niekaip nereagavo. Manome, kad tai yra dėsninga per ilgus metus įsitvirtinusios praktikos apraiška. Mūsų žiniomis, Seimui atskaitingos Komisijos nariai iki šiol niekada nėra deklaravę savo viešųjų ir privačių interesų Valstybinei viešųjų ir privačių interesų komisijai. Visuomenė neturi galimybės susipažinti su šiomis deklaracijomis.
3. Ar Prezidentą, Seimą ir Vyriausybę tenkina, kad pažeidžiant teisės ir etikos normas nuo rinkimų į Komisiją buvo nušalintos aktyvios visuomeninės organizacijos, bet suteikta teisė dalyvauti asmenims, kurių veikla yra padariusi žalą kultūros paveldui? (5, 3, 4)
Šiuo metu dar yra galimybė įvertinti klaidas ir jų nekartoti ateityje. Siekdami, kad Komisija būtų verta valstybės institucijų ir visuomenės pasitikėjimo, prašome:
1. neskirti Komisijos nariu J. Glemžos;
2. įpareigoti dar šios kadencijos Komisijos pirmininką J. Glemžą ir likusius 11 Komisijos narių pateikti viešų ir privačių interesų deklaracijas;
3. užkirsti kelią tarpti viešųjų ir privačių interesų konfliktui ateityje, įpareigojant kandidatus į naujos kadencijos Komisiją pateikti viešų ir privačių interesų deklaracijas;
4. surengti naujus Komisijos narių rinkimus nuo visuomeninių organizacijų.
Skandalas dėl neskaidraus Komisijos sudarymo ir jo metu išviešinti reiškiniai - tik menka dalis simptomų, kurie rodo įsisenėjusią paveldosaugos krizę. Šiame kreipimesi nurodėme dalį pavyzdžių, kurie liudija bendrą tendenciją - urbanistinė agresija prieš kultūros paveldą tapo nevaldoma, o paveldosaugos institucijos jos akivaizdoje yra iš esmės neveiksnios. Todėl kviečiame Prezidentą, Seimą ir Vyriausybę:
1. pripažinti kritinę Lietuvos paveldosaugos padėtį.
Nors laisvoje Lietuvoje jau kelis kartus keisti paveldo apsaugą reguliuojantys įstatymai bei kelis kartus kardinaliai pertvarkytas viešasis šios srities administravimas, vis prastėjanti paveldo padėtis rodo, kad problemos lieka tos pačios. Šiandien jau kritikuojamas ir naujasis įstatymas, įsigaliojęs 2005 m. Manome, kad paveldo išsaugojimą lemia ne teisės aktų gausa, bet principingas jų laikymasis ir taikymas. Kaip tik tai ir yra didžiausia problema.
2. organizuoti bendrą forumą, kurio metu būtų išsamiai aptartos paveldosaugos problemos ir pasiūlyti sisteminio jų sprendimo būdai. Būtina užtikrinti, kad šiame forume dalyvautų visuomenė.
Atkreipiame dėmesį į kelias akivaizdžias problemas, kurias spręsti vengiama jau daugelį metų:
• nėra reikalaujama adekvataus atlyginimo už paveldo vertybėms padarytą žalą. Klaipėdoje už neseniai nugriautą istorinį pastatą buvo skirta maksimali bauda – 3000 Lt.
• nėra užtikrintas nepriklausomos ekspertizės principas, o šiuo metu veikianti ekspertavimo sistema yra iš esmės neskaidri – norma tapo tai, kad vertybių likimas sprendžiamas remiantis verslininkų užsakytomis ekspertizėmis.
• nėra įgyvendintas įstatymuose numatytas tarnautojų ir ekspertų atsakomybės principas. Nežinome nė vieno atvejo, kai žalingomis ekspertizėmis sistemingai pasižymintiems ekspertams būtų panaikintos licenzijos. Valstybės institucijose – KPD ir Kultūros ministerijoje - atsakingas pareigas eina tarnautojai, padarę žalą kultūros paveldo vertybėms ir toliau darantys abejotinus sprendimus. Apie tai rašyta ir proteste, kuriam pritarė 2 500 Lietuvos piliečių (12).
• panaikinus kultūros paveldo inspekciją, nebėra institucijos, kuri operatyviai ir veiksmingai užsiimtų paveldo monitoringu.
• nėra institucijos, kuri prisiimtų galutinę atsakomybę už paveldo objekto likimą. Daugybei instancijų išskaidyta atsakomybė yra anoniminė ir netenka prasmės.
• Pasaulio paveldo objektuose – Kuršių nerijoje ir Vilniaus senamiestyje – nėra užtikrinta veiksminga valstybės kontrolė, iš esmės paliekant šiuos objektus savivaldybių nuožiūrai.
Norą dalyvauti forume reiškia ir Alternatyvi Kultūros paveldo komisija, kurią šiuo kreipimusi steigia 16 jį pasirašančių organizacijų ir judėjimų:
Pasirašo:
Žvėryno bendruomenė, Pilaitės bendruomenė, Lietuvos Respublikos jūrinės istorijos ir kultūros klubas "Budys", Lietuvos pilių ir dvarų asociacija, Lietuvos Žaliųjų judėjimas, Vilniaus nepriklausomų bendruomenių asociacija, Kuršių Nerijos mylėtojų bendruomenė, Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubas „Aukuras“, Kauno centro bendruomenė, Kauno istorijos draugija, Visuomeninė aplinkos apsaugos komisijos prie Vilniaus savivaldybės, Visuomeninė miesto plėtros komisija prie Vilniaus savivaldybės, VŠĮ "Plėtros konsultacijos", M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, Klaipėdos miestiečių iniciatyvinė grupė, neformalus judėjimas „už Lietuvą be kabučių".
Nuorodos ir priedai:
1. 2007.03.30 d. protestas dėl leidimo griauti celiuliozės virimo cechą Klaipėdoje: www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/60630
www.balsas.lt/naujienos/rinktiniai/straipsnis70966
2. 2007.03.19 d. protestas dėl Valstybinės kultūros paveldo komisijos formavimo principų ir skaidrumo:
http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/59839
http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/60141
http://www.aukuras.lt/lt/index.php?option=com_content&task=view&id=43&Itemid=39
http://www.balsas.lt/nuomones/straipsnis61782
http://www.alfa.lt/straipsnis/130413
http://www.lrt.lt/news.php?strid=5044&id=3525523&sid=
http://www.lzinios.lt/lt/2007-03-20/tema.html
http://www.lrytas.lt/?id=11744836981172495758&view=4
http://www.info.lt/index.php?page=naujienos&view=naujiena&id=98145
Protestas adresuotas Seimui, Vyriausybei, Kultūros ministerijai, kopija – Prezidentui.
3. Žvėryno bendruomenės skundas LR Seimui, LR Seimo Etikos ir procedūrų komisijai, LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui.
4. M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo skundas LR Seimui, LR Seimo Etikos ir procedūrų komisijai, LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui.
5. 2007.03.24 d. skundas dėl neetiškų, neskaidrių ir neteisėtų rinkimų į Valstybinę kultūros paveldo komisiją nuo visuomeninių organizacijų - www.bernardinai.lt/indx.php?url=articles/60479
6. 2007.03.22 d. paskelbtas Seimo Liberalų sąjūdžio pranešimas spaudai http://www.austrevicius.lt/www/naujienos.php
Kiek skaidri ir principinga bus šalies kultūros paveldo politika?
Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Petras Auštrevičius kritiškai vertina skubotą parlamentinio Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto sprendimą surengti naujos sudėties Valstybinės kultūros paveldo komisijos narių rinkimus iš visuomeninių organizacijų. P.Auštrevičius pažymi, jog komisija formuojama neatsižvelgiant į nevyriausybinių organizacijų grupės protestą prieš šiuo metu taikomus jos sudarymo principus. Seimo narys atkreipia dėmesį į pagrįstus organizacijų įtarimus, jog sudaryta komisija nebus nei pakankamai principinga, nei savarankiška, mat kai kurie į ją skiriami specialistai vadovauja Kultūros ministerijai tiesiogiai pavaldžioms įstaigoms. Abejonių kelia ir kelių komisijos narių reputacija. Anot P.Auštrevičiaus, kritikos vertas komiteto sprendimas iš komisijos narių rinkimų eliminuoti nevyriausybines organizacijas – sostinės Žvėryno bendruomenę bei M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondą.
„Vien ta aplinkybė, jog dalis visuomenės protestuoja prieš tokį komisijos formavimą, yra pakankamai svari priežastis jį atidėti ir tolesnių veiksmų imtis tik išklausius ir nuodugniai įvertinus visų suinteresuotų pusių argumentus”, - sako P.Auštrevičius. „Dabar, kuomet nepaisant protestų, sudaryta naujos sudėties komisija, tik dar sustiprėja abejonės dėl jos formavimo skaidrumo ir būsimos veiklos efektyvumo. To Seimas, būdamas demokratinės valstybės atstovaujamosios valdžios institucija, turėtų visais įmanomais būdais vengti”, - pažymi Seimo narys.
P.Auštrevičiaus nuomone, komisijos formavimo principus reikėtų keisti iš esmės, šį procesą padarant labiau viešą ir skaidrų. Tiek valdžios institucijų, tiek nevyriausybinių organizacijų siūlomi kandidatai į komisijos narius privalėtų būti iš anksto pristatomi visuomenei, jų reputacija bei kompetencija niekam neturėtų kelti abejonių. Parlamentaras atkreipia dėmesį, jog komisijos formavimo nuostatai nesikeitė nuo 1995 m. – juos, parlamentaro įsitikinimu, derėtų iš esmės peržiūrėti.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra Seimo, Prezidento ir Vyriausybės ekspertė bei patarėja kultūros paveldo valstybinės politikos ir jos įgyvendinimo klausimais. Komisijos uždaviniai yra ne tik formuoti kultūros paveldo apsaugos politiką bei strategiją, bet ir vertinti už šią apsaugą atsakingų valdžios institucijų veiklą. Į 12-os asmenų komisiją 2 narius skiria Prezidentas, po 4 – Seimas ir Vyriausybė, dar 2 renka visuomeninės organizacijos, kurių veikla yra susijusi su kultūros paveldo paieška, saugojimu ir propagavimu.
7. “Maskvos patarėjų, naikinusių Vilniaus paminklus, rolę perėmė Paminklų apsaugos tarnybos prie Kultūros ministerijos viršininkas, ypač uolus Maskvos liokajus J. Glemža. Jo pirmutinis darbas buvo išsprogdinti visas Vilniaus Kalvarijų koplyčias ir stotis, Jonušo Radvilos rūmų šiaurės vakarų paviljoną Vilniaus gatvėje, kur buvo aukšta protestantų koplyčia su bokšteliu viršuje... Prie Glemžos nuopelnų priklauso visiškas interjerų sunaikinimas Vizičių, Misionierių, Augustinų, Šv. Jokūbo ir Pilypo, Šv. Teresės bažnyčiose, po gaisro žuvę Bžostovskių rūmai Pavlove ir daug panašių rūmų provincijoje. Visa tai buvo padaryta Maskvos įsakymu pernelyg uolių “lietuviškos” tarybų valdžios valdininkų rankomis”. Iš: Vladas Drėma, Stanislaw Lorentz. Laiškai / listy.- Vilniaus Dailės akademijos leidykla, 1998 – p. 464.
8. 2003.04.08 “Vakaro žinios”, Astos Martišiūtės straipsnis “Paminklų griovėjas prižiūrės paminklosaugą”.
9. “Švyturys”, 1988 m. Nr. 22-24.
10. “Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas vienoje Vakarų Vokietijos firmoje užsakė "minerosą”, kuris naudojamas akmeninėms skulptūros restauruoti. Nuo koplyčios sienų buvo nukapotas visas L. Stuokos Gucevičiaus laikais padarytas tinko sluoksnis. Atidengtose smiltainio plokštėse buvo daug nuodaužų bei nuoskilų. Jų užtaisyti “minerosu” pasirodė neįmanoma, nes jis prie smiltainio nelimpa - reikalingas metalinis karkasas. Tada nuo plokščių per visą sienų paviršių buvo nukapotas 5-7 cm storio smiltainio sluoksnis ir čia įtaisytas karkasas. Taip buvo sunaikinta autentiška paminklo medžiaga - taurus švediškas smiltainis, o visas koplyčios sienų paviršius padengtas banaliu pakaitalu. Paminklas neteko žymios dalies istorinės bei meninės vertės, kartu pažeista ir kūrybinė L. Stuokos-Gucevičiaus koncepcija.”
11. “... nugriauti visi šoniniai altoriai ir sakykla. Bažnyčia pritaikyta architektūros muziejaus ekspozicijai - unikalus lietuviškosios architektūros paminklas nusipelnė tik patalpos, o ne pagrindinio eksponato vaidmens. Vienas įdomesnių barokinių antkapinių paminklų buvo išimtas iš bažnyčios ir perkeltas į tamsų laiptų narvelį. Nuo kito antkapinio paminklo, esančio virš durų į zakristiją, pavogtas balto marmuro biustas. Didžiausias nuostolis padarytas keturiems centrinio altoriaus paveikslams, tarp kurių vienas iš vertingiausių buvo 1668 m. P. Lekšickio tapytas darbas. Jie buvo išimti iš altoriaus ir laikomi vargonų chore. Dailės muziejus kreipėsi į Vilniaus paminklų apsaugos inspektorių, kad perduotų juos muziejui. Inspektorius atsisakė. Po kurio laiko paveikslai dingo, o jų laikymo vietoje "atsitiktinai" kilo gaisras. Po to Respublikinio kultūros paminklų restauravimo tresto valdytojas perdavė neva prašomus paveikslus. Bet tai buvo beverčių sunaikintų drobių likučiai, greičiausiai rasti vienuolyno palėpėje kaip neaktua¬lios bažnytinių progų dekoracijos. Kokios aplinkybėmis ir kur dingo vertingieji paveikslai - šiandien tebėra paslaptis, kurios įminti nepanoro net prokuratūra.”
