– Jūs draugavote su Borisu Nemcovu. Kada paskutinį sykį matėtės?
– Buvau atvykęs į jo ofisą Maskvoje 2014 metais. Mes kalbėjomės, juokavome, staiga Borisas pareiškė: „Rodos, aš padariau didžiulę kvailystę, rimtai įžeidžiau Putiną“, po to atsidarė nešiojamą kompiuterį ir parodė vaizdo įrašą, užfiksuotą Kijeve, kuriame Rusijos prezidentą pavadino žodžiu iš reidės „j“. Neseniai aš dalyvavau vokiečių pokalbių laidoje, kur buvo Putino propagandos atstovas, jis man tiesioginiame eteryje pareiškė: „Jūs meluojate, šis žodis visiškai nėra įžeidžiantis“. Tuomet aš paprašiau jo pakartoti Nemcovo žodžius apie Putiną, tačiau jis atsisakė.
Borisas šypsodamasis rodė man tą vaizdo įrašą, tačiau pareiškė: „Manau, Putinas man neatleis. Kaip manai, užmuš mane dėl to?“.
– Ką jūs atsakėte?
– „Neverta baimintis, tu pernelyg žinomas“. Nemcovas atsakė: „Duok Dieve, kad tu neklystum, tačiau, bijau, aš pasirašiau sau nuosprendį...“. Kalbėjomės juokais, tačiau netrukus Borisas, baimindamasis arešto, išskrido į Izraelį. Tai buvo ne baimė, Nemcovas absoliučiai neturėjo baimės jausmo, tačiau suvokė, kad rizika didelė. Apsaugos niekada nesamdė, sakė: „Jeigu norės, nužudys su apsauga ar be“. Rusijos opozicijos gretose yra priimta manyti, kad asmeniškai Putiną įžeisti negalima. Galima kritikuoti jo politiką, metodus, tačiau ne jį patį. Borisas nuolat peržengdavo šią sieną, ko nedrįsdavo daryti net patys aršiausi Kremliaus kritikai. Nemcovas nuolat demonstravo: „Aš nebijau! Kalbu tai, ką galvoju“, ir tai kėlė pavojų Putino režimui, kuris laikosi ant baimės.
Jeigu Borią būtų nužudę namų laiptinėje, aš dar pagalvočiau: tai galėjo nutikti bet kurioje šalyje. Tačiau prieš Kremlių, labiausiai saugojamą vietą Rusijoje, viename iš labiausiai saugomų objektų pasaulyje… Koks žudikas pasirinktų tokią vietą? Aš žinau iš savo patirties: jeigu pasirodytum Kremliaus teritorijoje su televizijos kamera, po dviejų minučių šalia tavęs atsirastų Rusijos Federacijos federalinės tarnybos apsaugos pareigūnai. Nemcovą sušaudė šalia Kremliaus, rado septynias tūteles ir… nieko.
Jau sunku nustebti dar labiau dėl Putino cinizmo, tačiau aš buvau sukrėsta, kai Rusijos prezidentas Garbės ordinu apdovanojo Ramzaną Kadyrovą – žmogų, kuris yra tiesioginis Zauro Dadajevo, įtariamojo Nemcovo nužudymu byloje vadovas. Tą pačią dieną Rusijos galva apdovanojo ir Andrejų Lugavojų, kurį britų tyrėjai pavadino pagrindinių įtariamuoju Aleksandro Litvinenkos byloje. V. Putinas elgiasi kaip žmogus, kuriam ant visų nusispjauti, jeigu jį iš tiesų nors kiek jaudintų įvaizdis Vakaruose, tai jis nebūtų apdovanojęs Kadyrovo, ar Lugovojaus.
– Ar stipri Kremliaus įtaka Vokietijoje?
– Itin stipri ir politikoje, ir žiniasklaidoje. Lobistai veikia ne tik pinigais, tačiau ir grasinimais. Aš žinau konkretų atvejų, kai vienas Vakarų šalies valstybės atstovas atvyko į Maskvą spręsti labai svarbų klausimą, tačiau jam parodė vaizdo įrašą, kaip jis linksminosi su prostitutėmis. To pasekmė – Vakarų politikas derybų metu užėmė labai minkštą poziciją ir greitai išvyko iš Rusijos. Nepaisant ekonominės krizės, pinigų lobizmui ir gąsdinimui Kremliui užteks. Čia yra prioritetų klausimas: galima nestatyti naujų ligoninių, geriau papirkti penkis ministrus.
– O koks eilinio vokiečio požiūris į Ukrainos-Rusijos karą?
– Kaip į krizę, o ne į karą. Daugelis mano bendrapiliečių, deja, mažai domisi įvykiais Ukrainoje, jiems tai tik labai tolima šalis. Vokiečiai nesupranta, kam Vokietijai kištis į Ukrainos-Rusijos reikalus: ai, tegul patys aiškinasi. Jie per paskutinius 70 metų prie taikos pripratę, tylumos, komforto, netgi minties sau tokios neleidžia, kad XXI amžiuje viduryje Europos įmanomas karas, kad didžiulė šalis kariniu ir agresyvios politikos būdu bando palaužti kitą valstybę.
Vokietija gyvena visiškoje iliuzijoje. Neseniai viena iš mūsų informacinių agentūrų paviešino didelį straipsnį, nuo kurio man plaukai piestu stojosi: tariamai, Rusijai turi pagrindo piktintis tuo, kad Ukraina kvietėsi amerikiečių karo instruktorius. Agentūra tvirtino, kad tai rimtai eskalavo konfliktą. Nesuprantu, kaip buvo galima taip išjungti smegenis, kad nesuvoktum vykstančio.
Mane itin piktina pozicija, kurios dabar prisilaiko daugelis Vokietijoje: suprask, Ukrainai negalima tiekti ginklų. Įsivaizduokite, kad jūsų kaimynę prievartauja, jūs girdite šauksmus, ji prašo pagalbos, tačiau vietoje to, kad iškviestum policiją, tu pasakoji kaimynui: „Ne ne, jeigu aš jums padėsiu, tai bus konflikto eskalacija“. Deja, aš blogai suprantu savo tautiečius – jie inertiški ir netrokšta suvokti realios grėsmės, kuri sklinda iš Putino režimo.
– Kiek jūsų manymu dar išsilaikys dabartinis Kremliaus režimas?
– Jis negyvybingas, klausimas tik tame, kaip ilgai tęsis griūtis. Kuo vėliau įvyks režimo griūtis, tuo daugiau galimybių, kad tai neapsieis be kraujo. Tačiau Rusijos Federacija subyrės, ir pirmiausia dėl Putino. Vakarai taip pat to bijo, nes Rusija turi branduolinį ginklą.
Nors.. Putino sistema tokia korumpuota, kad būtent tai ją sustabdys nuo paskutinio fatališko žingsnio. Pas Staliną nebuvo nei vaikų Vakaruose, nei sąskaitų Šveicarijos bankuose, o šeima negyveno Londone. Būtent Kremliaus korumpuotas elitas suteikia vilties, kad neišvysime pernelyg stiprios karo eskalacijos.
Neseniai buvojau Maskvoje, bendravau su žmogumi, itin artimu valdžios elitui, klausiau jo: „Kiek jūsų viršūnėje įsitikinusių putiniečių?“. Žinote, ką jis atsakė? „Nė vieno nežinau. Visi suvokia, kad Putino politika – tufta, ji visiems jau nusibodo“. Tačiau artimi Kremliui baiminasi tapti pirmaisiais, kurie pradės priešintis sistemai, jie patys laukia, kas iš jų išdrįs. Beje, po Nemcovo nužudymo Putino artimiausia aplinka dar labiau išsigando, tai buvo stiprus signalas, ir elitas jį išgirdo.
