Is dulkes atsiradom ,dulke ir pavirsim.

Kas bus po mirties taigi nežino niekas

Kol kažkas iš anapus nesugebės grįžti ir viską papasakoti- tol niekas nieko ir nesužinos. Galime svarstyti daugybę galimų variantų, bet visa tai ir liks neįrodomomis hipotezėmis. Gal tikrai turime sielą ir ji kažkur iškeliauja, o gal tie pasakojami tuneliai, didelė traukianti jėga aukštyn tėra tik deguonies trūkstančių smegenų "haliucinacija" prieš nugrimzdant į amžiną tamsą ir nebūtį? Nieko mes nežinome. O tą ir man pačiam teko patirti dar vaikystėje, žaidžiant su draugu smėlyje plastmasiniais "Belorus" traktoriukais. Tiesiog staiga ėmė labai svaigti galva ir pasijutau lekiančiu aukštyn. Bet nebuvo taip, kaip skaičiau kitų aprašymus, kad tunelio gale šviesa ar panašiai. Aš mačiau dvi tarytum planetas: kairėje tokia švelni rožinė, tarytum viliojanti į save. Didžiulė planeta. Nežinau kodėl, bet man kilo supratimas, kad tai planeta ir didžiulis noras atsidurti joje. Deja, mane traukė tiesiai aukštyn link gerokai šviesenės planetos ir stebėjau, kaip greitai rožinė planeta tolsta, kol pajutau sustojimą. Tiesiog neliko traukos, dingo tempimas kažkur į viršų ir staiga vėl pasijutau smėlyje, besisukančia galva, bet svaigulys staigiai ir praėjo. Draugas kažką tuo metu pastebėjo, nes labai įdėmiai į mane žiūrėdamas paklausė: kas tau? Nieko, atsakiau... Tiesiog neradau ką pasakyti jam. O jisai ir sako: labai visas baltas pasidarei, lyg popierius. Lūpos tavo mėlynos pasidarė, išsigandau, kad numirsi.Aš tik gūžtelėjau pečiais, nes pats toksai pasimetęs buvau, nesugebėjau viso to suvokti. Ir mudu žaidėme toliau lyg niekur nieko. O vėliau net du kartus iš debesų girdėjau rūstų balsą. Kalbėjo lyg griaustinis. Nors buvau ne vienas ir iš pradžių pamaniau, kad griaustinis dunda, nors buvo žiema. Bet paskui supratau, kad tai žodžiai, labai rūstūs žodžiai. Bet nesuprantami visiškai, nepanašūs į jokią kalbą, kaip dabar pamenu tą "dundesį". O draugai nieko negirdėjo, kai jų paklausiau, ar girdite kaip baisiai šneka kažkas? Jie visi papurtė galvas. Niekas negirdėjo. O man tai buvo du kartus girdima. Dar prieš mokyklą visi tie įvykiai buvo. Penkerių- šešerių metų kai buvau. Atsimenu viską, lyg vakar būtų buvę. Ir jau 40 metų to nepamirštu ir atsakymų nesurandu. Haliucinacijos? Vargu. Taigi, patyriau ir skrydį tuneliu, ir teko vien man girdėti "griaustinį-balsą". Keista. Taip aiškiai jisai sklido iš už debesų, o girdėjau tik aš. Ir ta kalba tokia... nemoku apsakyti. Nepanaši į jokią žemišką kalbą. Žodžiai lyg griaustinis, be jokių mums įprastų priebalsių, balsių... Atmintyje turiu, o apsakyti nerandu žodžių. Jei tuneliu skriejau tuomet, kai anot draugo buvau baltas ir pamėlusiomis lūpomis, tai balsą girdėjau visai sveikas, nesvaigstant galvai ar kitokio negalavimo nebuvo. O kaip ir dėl ko tai įvyko- nesuvokiu. Štai taip. Todėl sakau, kad visi tie šarlatanėliai, kurie kalba apie tai, kaip turi būti palydimas mirusysis, kaip jo sielai lengviau atsiskirti, ar šaldytuvan įkišus, ar kremuojant- nieko negali žinoti ir nieko nežino. Tai mums nesuvokiami dalykai. Mes per kvaili tą suvokti. Mūsų paskirtis viena- lavinti sąžinę ir dorybę. Bent aš taip įsivaizduoju. Tikrai ne kuo daugiau pinigų užsidirbti. "TEN" jie mums nebus reikalingi. Tai faktas.

straipsnio tekstas visai neatitinka pavadinimo.

Reklaminė antraštė . Joks Malinauskas nežino kas ir kaip atrodo po mirties. Pasakos ir įvaizdis...