Nors ši tema – pakankamai sena, tačiau vis viena įdomu paskaityti, kokių rašymo įpročių turėjo mūsų numylėti autoriai. Tarp kūrinių eilučių slypi neįprasti papročiai, kurių pastarieji laikėsi. Aprašėme dešimt šiuolaikinių rašytojų, kurie turėjo gana keistą požiūrį į rašymą; kai kurie rašymo apimtį nusistatydavo patys, kiti buvo įsitikinę, kad įkvėpimą jiems atneša tam tikri drabužiai, dar vieni ieškojo kitų kelių, kurie nukreiptų jų mintis reikiama vaga.
Tačiau, nepaisant metodų, kurių ėmėsi, kiekvienas jų po savęs paliko išliekamąją vertę turinčius kūrinius. Galime iš šių rašytojų pasimokyti vieno ar poros dalykų, jeigu norime nors kartelį apleisti įsitikinimus, kurių laikomės, ir išvysti šį amatą tokį, koks jis yra: tai įgūdis, reikalaujantis treniruočių, o ne įdėjų pliūpsnis, aplankantis, jei lauki pakankamai ilgai. Pateikiame flavorwire.com sudarytą rašytojų sarašą, o jeigu kažką praleidome – parašykite komentaruose.
Kapotė rašydavo gulėdamas ir laikydamas stiklą chereso vienoje rankoje, o rašiklį – kitoje. 1957 m. duotame interviu rašytojas paaiškina: „Esu visiškai „horizontalus“ žmogus. Negaliu galvoti, kol neatsigulu – ar ant lovos, ar išsitiesęs ant sofos, su cigarete dantyse ir kava rankoje. Aš tiesiog privalau pūsti dūmus ir ką nors siurbčioti. O kai praeina popietė, kavą pakeičiu mėtine arbata, cheresu arba martiniu... Ne, aš nenaudoju spausdinimo mašinėlės. Tik ne rašymo pradžioje. Pirmąją kūrinio versiją bei jos pakeitimus visuomet rašau tik pieštuku“.
1978 m. JAV savaitraštyje „Newsweek“ išspausdintoje esė Cheeveris rašo: „Išleisti apsakymų kolekciją 60-ųjų pabaigoje man, kaip amerikiečių rašytojui, rodėsi tradicinė ir ori proga, tačiau ji buvo nustelbta fakto, jog dauguma puikių istorijų buvo parašytos, kuomet nevilkėjau nieko kito, išskyrus apatinius“. Kadangi tuo metu „The Wapshot Chronicle“ autorius teturėjo vieną kostiumą, kodėl gi jį trinti ir lamdyti, kai galima to išvengti, dėvint apatinį trikotažą? Taigi, toks rašytojo pasirinkimas rodos visai suprantamas, ypač, kai jis vadinamas „priemiesčių Čekovu“ (Chekov of the suburbs).
Knygos „Blue Angel“ (Mėlynas angelas) autorė ir Amerikos centro PEN prezidentė tinklapiui „Daily Beast“ išsipasakojo, kad rašydama ji visuomet dėvi savo vyro raudonai-juodai languotas flanelines pižamos kelnes ir marškinėlius. 1998 m., duodama interviu amerikiečių leidiniui „The Atlantic“, Prose sakė: „Laimei ar nelaimei, mudu su vyru gyvename gana keistame bute, turinčiame milžinišką langą, pro kurį nesimato nieko kita, tik plytų siena, nutolusi vos per keliasdešimt centimetrų. Taigi, nekoks vaizdas, tačiau kai įsitaisau prie savo stalo, galiu netrukdomai dirbti. Gerai jaučiuosi ir rašydama kaime. Tuo tarpu rašymas, žvelgiant į sieną, man atrodo puiki buvimo rašytoju metafora“.
Ernestas Hemingvėjus (nuotr. SCANPIX)
Kadaise Hemingvėjus yra pasakęs, kad kasdien parašydavo po 500 žodžių, dažniausiai – rytais, kad nekankintų karštis. Nors pastarasis buvo produktyvus rašytojas, jis puikiai žinodavo, kada nustoti rašius. 1934 m. rašytame laiške, skirtam Frenciui Skotui Fidžeraldui (F. Scott Fitzgerald), jis buvo brūkštelėjęs: „Dažniausiai tik vienas iš devyniasdešimt vieno puslapio š... rašliavos būna šedevras. Būtent todėl stengiuosi didžiąją prirašytų lapų dalį laikyti ten, kur jiems ir vieta – šiukšliadėžėje“.
Viljamas Faulkneris (nuotr. SCANPIX)
Rašydamas Faulkneris gerdavo daugybę viskio. Visa tai prasidėjo, jam susipažinus su kitu rašytoju – Sherwoodu Andersonu, kuomet jie abu gyveno Naujajame Orleane (Faulkneris tuo metu užsiėmė kontrabanda, vežiodamas alkoholinius gėrimus). 1957 m., televizijos laidai „Q&A“, rašytojas papasakojo apie jų santykius: „Mes susitikdavome vakarais ir patraukdavome į kokią nors vietą išgerti, kur gerdami sėdėdavome iki pirmos ar antros valandos nakties – visą tą laiką jis kalbėdavo, o aš klausydavausi. Išaušus rytui, Andersonas atsiskirdavo, ir dirbdavo vienumoje, o kai kitąkart jį pamatydavau, viskas vėl būdavo taip pat: popietes ir vakarus leisdavome drauge, ir rytais jis vėlei dirbdavo. Tąkart pamaniau: jeigu tai gyvenimas, reikalingas buvimui rašytoju, tuomet man tai puikiai tinka“.
T.S. Eliotas (nuotr. SCANPIX)
Rašytojo biografijoje „T.S. Eliot: A Modern Life“, išleistoje 1920-ųjų pradžioje, buvo rašoma, kad autorius nuolat maskuodavosi „Kapitono Elioto“ slapyvardžiu. Kai pastarasis buvo nulindęs šalin nuo visuomenės akių viename „Charing Cross Road“ viešbutyje, rašytojo ieškantys lankytojai buvo prašomi teirautis vyro, žinomo „Kapitono“ vardu. Tuo tarpu Eliotas neretai pasirodydavo pastariesiems išsiterliojęs veidą žaliais milteliais, kad savo išvaizda primintų lavoną. Ką galima apie visa tai pasakyti? Šis vyras buvo ekscentriškas genijus, tačiau dėl geros priežasties.
Knygoje „The Habit of Being“, kurioje surinkti rašytojos laiškai, Flannery pasakoja: „Kasdien rašydavau tik apie dvi valandas, nes tik tiek laiko galėjau skirti dėl energijos stokos. Tačiau tų poros valandų metu niekas negalėdavo man trukdyti, ir visąlaik rašydavau tik tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje“. Kadangi rašytoja sirgo vilklige (liga, kuomet organizmas „kovoja“ prieš savo pačio ląsteles), savo gyvenimo pabaigoje bet kokia veikla išsunkdavo paskutines jėgas, todėl ji tiesiog sėdėdavo ir žiūrėdavo į tuščią medinės spintelės paviršių, kuris neblaškydavo jos dėmesio.
Vladimiras Nabokovas (nuotr. SCANPIX)
Šis vyras tiesiog dievino užrašų knygučių popierėlius – ant jų parašytos dauguma jo novelių. Šiuos nedidelius 7,5 x 13 cm popieriaus lapus rašytojas susegdavo ir laikydavo nedidelėse dėžutėse. 1967 m. žurnalui „Paris Review“ Nabokovas sakė: „Mano rašymo tvarkaraštis – labai lankstus, tačiau esu gana griežtai nusistatęs dėl rašymo priemonių: man visuomet reikia liniuotų popierėlių ir smailių, ne per kietų, pieštukų su trintukais gale“.
Eudora Welty
1953 m. Welty pasakojo savo draugui Viljamui Maxwellui apie tai, kad jai patinka susmeigti visas savo istorijas į vieną. „Anksčiau istorijoms sujungti į vieną naudodavau klijus, ir tas ilgas vientisas popieriaus lapas, į kurį galėdavai užmesti žvilgsnį, buvo išties gelbstintis. Tačiau kai pradėjau rašyti ilgesnes istorijas, ėmiau jas smaigstyti ant stalo bei lovos, kur jos dryksojo tarsi iš lopų susiūti užtiesalai. Negana to, buvo galima jas skaityti bet kuria kryptimi... Man tikrai patinka smeigtukai“.
Thomas (Tom) Wolfe
Thomas (Tom) Wolfe (nuotr. SCANPIX)
1991 m., imdamas interviu iš rašytojo, žurnalistas pasakė: „Nebūtume „Paris Review“, jei nepaklaustume apie jūsų darbo įpročius“. Wolfe tuomet atsakė: „Naudojuosi rašymo mašinėle. Turiu kasdienę normą – dešimt puslapių į dieną, o tai yra apie 1800 žodžių. Jeigu man pavyksta visa parašyti per tris valandas, tuomet turiu kone visą dieną laisvės – tiesiog uždarau priešpiečių dėžutę ir keliauju namo. Tačiau būna ir tokių dienų, kai ištisas dvylika valandų negaliu suregzti nė padoraus sakinio – tai labai blogai“. Be to, šis 20 a. pradžios romanų rašytojas dėl savo aukšto ūgio dažniausiai rašydavo palinkęs virš šaldytuvo viršaus.
