Panašių atvejų, kaip 1993-iaisiais atsitiko Džekui Bobitui, kuriam buvo nupjautos genitalijos, yra pasitaikę ir gerokai anksčiau. Būta ir žiaurių grupinių vyrų išžaginimų.
Apkrėtė venerine liga
Vieną ankstų 1923 metų lapkričio rytą Rusijos Tambovo gubernijos kaimo gyventoja 24 metų Anastazija virtuviniu peiliu nurėžė savo vyrui penį.
Su savo mylimuoju Anastazija susipažino Darbininkų fakultete. Anastazijos artimieji nelaikė vaikino tinkama pora, o jis savo ruožtu sugebėjo įkalbėti Anastaziją apsigyventi pas jo tėvus. Tėvas buvo batsiuvys, motina – tarnaitė.
Pradžioje fizinis ryšys jųdviejų nesiejo. Mergina labai brangino savo nekaltybę ir laukė dienos, kai ištekės už savo išrinktojo. O mylimasis ėmė vis dažniau dingti iš namų. 1922 metų sausį Anastazija sulaužė savo principus ir atsidavė dar neištekėjusi – taip ji stengėsi sumažinti jųdviejų santykiuose atsiradusią įtampą.
Po keleto mėnesių Anastazijai buvo nustatyta venerinė liga. Jos mylimasis neigė ją užkrėtęs. Tų pačių metų rugpjūtį vaikinas buvo pašauktas į armiją, o kitų metų vasarį jį demobilizavus pora užregistravo santuoką.
Netrukus po vestuvių Anastazija sužinojo, kad jos mylimasis jau buvo vedęs ir turi vaiką, kurio nepripažįsta kaip savo. Tai buvo moters kančių pradžia.
Birželį ji išvažiavo į kaimą, o iš vyro negavusi jokių žinių, anksčiau grįžo namo, į Maskvą, ir sužinojo, kad vyras susiradęs meilužę. Anastazijai tai buvo dar vienas smūgis. O venerinė liga tuo metu sparčiai progresavo.
Visų bėdų priežastis
1923 metų rugsėjį Anastazija pasiryžo nueiti pas buvusią vyro žmoną. Ten ji įsitikino, kad vaikelis labai panašus į jos vyrą.
Po poros dienų ją ištiko smarkūs skausmo priepuoliai, Anastazija atgulė lovon. Vyras stengėsi padėti, girdė vaistais.
Tą rugsėjo 30-ąją moteris jautėsi labai prastai: temperatūra pašoko iki 39 laipsnių, kūną raižė baisūs skausmai, nuolat teko šlapintis. O vyras, atsigulęs šalia, pasakojo jai apie savo naująją meilužę. Anastazijai vis knietėjo pasakyti, jog ji buvo pas jo buvusią žmoną, matė kūdikį. Vis dėlto ji nedrįso – bijojo sukelti vyro pykčio priepuolį. Tuo tarpu vyras meilikaudamas privertė Anastaziją pasimylėti. Moteris iki kraujo sukandusi dantis stengėsi neparodyti, kaip jai skauda.
Kai vyras užmigo, Anastazija nuo nepakeliamų skausmų ėmė blaškytis po kambarį. Tik paryčiais ji šiaip ne taip prišliaužė prie lovos, kurioje nuogas gulėjo ir saldžiai miegojo jos vyras. Pažvelgus į apnuogintą vyro penį, jai šmėkšteli mintis, kad tai ir yra visų nelaimių priežastis...
Čia pat ant stalelio, šalia duonos, gulėjo aštrus peilis. Anastazija čiupo peilį – ir atsipeikėjo tik tada, kai vyro penis buvo jos rankoje...
Chirurgai, atlikę keletą sudėtingų operacijų, atkūrė vyrui funkcijas. Medikai nustatė, jog buvo nupjauta trys ketvirtadaliai penio. Beje, bakteriologiniai tyrimai parodė, jog amputuotoje dalyje ir šlapimo pūslėje pilna gonokokų – gonorėjos sukėlėjų.
Na o Anastazija buvo areštuota ir gana sunkios būklės paguldyta į kalėjimo ligoninę. Jai buvo sutrikęs širdies ritmas, pasireiškę psichiniai ir kitokie negalavimai.
Fabriko demonės
Tai nutiko sutikus 1980-uosius. Dar tebeapsvaigęs nuo Naujųjų metų šampano ir fejerverkų 28 metų studentas Vladimiras Nekrasovas vaikštinėjo Rusijos didmiesčio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) gatvėmis, tikėdamasis sutikti tokią pačią romantišką būtybę kaip ir jis pats. Staiga šalia stabtelėjo mergaičiukė, apsisiautusi dirbtiniais kailiniais, ir nedrąsiai paklausė: „Ko nors ieškote? Jūs toks vienišas ir sutrikęs...“
Po minutėlės jiedu kartu pasuko gamyklos bendrabučio link – pasak merginos, ten atseit galima puikiai pasilinksminti ir atsipalaiduoti.
Kai vaikinas peržengė kambario slenkstį, jo nuotaika nukrito. Prie apšnerkšto, gal net porą metų nevalyto stalo sėdėjo 5 moterys, kurių vyriausiajai buvo maždaug 50 metų. Ne ką jaunesnės buvo ir kitos. Ant stalo voliojosi padžiūvusios duonos žiauberės, prakąstas agurkas, dešros likučiai, pora nuluptų svogūnų. Briaunuota stiklinė dar tebebuvo drėgna nuo ką tik išgerto spirituoto vyno. Pasienyje keliomis eilėmis buvo išrikiuoti tušti vyno ir degtinės buteliai.
Į V. Nekrasovą susmigo penkios poros akių. „Sveikas, sėskis, – linksmai pakvietė moteriškė raudonu megztiniu. – Visko turim iki kaklo. Taniucha, įpilk!“
Taniucha, stambi moteris, tuoj pat prikliukino stiklinę vyno ir pastūmė vaikinui. Gerti tokioje aplinkoje jam visai nesinorėjo, bet jis nutarė būti mandagus ir palūkėti keletą minučių. Vėliau dėl to jam teks gailėtis visą gyvenimą.
Moterys palaukė, kol jis išgers. „Ko negeri?! Ką, tau šnapsas per prastas? Turim mes ir šampano!“
Slėpdamas pasibjaurėjimą, V. Nekrasovas vėl priglaudė lūpas prie nešvarios stiklinės ir užsimerkęs vienu mauku ištuštino ją. Moterų kompanija gyvai aptarinėjo bendrabučio vyrų anatomines savybes. Kantriai pasėdėjęs dar keletą minučių, vaikinas atsistojo: „Atleiskite, mielos damos, smagu, kad susipažinome, bet turiu jau eiti.“
Akimirksniu girti moterų balsai už stalo nutilo. „Kaip tai turi išeiti? – žagtelėjo Taniucha. – Tai ko čia atėjai? Dykai išgerti? Šūdas tu, o ne vyras!“
V. Nekrasovas nė nebandė ginčytis ir pasuko į duris, bet šios buvo užrakintos. Moteris raudonu megztiniu pašaipiai ant piršto pasuko raktą. Tuo metu prie jo vėl prisigretino Taniucha su pilna stikline. V. Nekrasovas ją atstūmė ir ištiesė ranką paimti rakto. „Koks chamas! – suriko kažkuri. – O dar kelnes nešioja. Na, mergos!“
Nė nesapnavo
Dešimt rankų įsikibo į vaikiną ir ėmė nuo jo plėšti rūbus. Pabandęs pasipriešinti svečias gavo tokį smūgį į paširdžius, jog jam aptemo sąmonė.
Vėliau V. Nekrasovas prisiminė, jog Taniucha pasakė, kad jeigu jų visų nepatenkinsiąs, jos paprasčiausiai jį užmušiančios. „Bet aš neįstengiau jų visų patenkinti, tad Liudą pasiuntė parnešti kažkokio specialaus kremo“, – pasakojo vaikinas. Tas kremas pašalino visas fiziologines problemas, kurios trukdo moterims žaginti vyrus.
Šešios sekso išalkusios moterys V. Nekrasovą kankino beveik dvi paras. Kad nepabėgtų, pririšo prie lovos, o kad nerėktų, įsprausdavo į burną susuktą skarelę. Vaikinas tikėjosi, kad jo kankintojos išeis į darbą. Deja, fabriko administracija buvo suteikusi savo darbuotojams savaitę atostogų.
Iš ryto pamaitinusios Volodią prisvilusiais makaronais ir įpylusios jam stiklinę degtinės, moterys vėl ėmėsi „darbo“. Tačiau dabar kremas jau ne ką tepadėjo. Apgirtusios moterys labai nusiminė, bet tuoj pat sugalvojo naują „žaidimą“: ėmė visaip tyčiotis iš V. Nekrasovo ir jį žaloti – karpė jam penį manikiūro žirklutėmis, badė adatomis ir netgi suleido dozę narkotikų.
„Na, kam aš jums? Vyro iš manęs jau nebėra. Už butelį degtinės galite net šešis vyrus parsivesti“ – dejavo V. Nekrasovas. – Aš turiu žmoną, tris vaikus ir ligonę seserį. Negi jums jų negaila?“ Pasigirdo kikenimas ir nešvankūs juokeliai: „O ko mums gailėtis? Vyrais reikia dalintis, o jos tave jau turėjo. Dabar mes tau atstosim ir žmoną, ir seserį, ir vaikų naujų pasidarysim.“
Praėjus dar pusei paros V. Nekrasovas suprato, kad reikia imtis gudrybės, nes ilgiau nebeištvers. „Gerai jau, sutinku. Pasiliksiu pas jus, tačiau už paslaugas maistas ir gėrimai – jūsų sąskaita, – sukaupęs visas jėgas pratarė jis ir pridūrė. – Įpilkite.“
Iššoko per langą
Moterys nepatikliai sužiuro į V. Nekrasovą, bet šiek tiek pagalvojusios jį atrišo. Užtirpusios vaikino rankos lyg skudurai nusviro ant paklodės, visą kūną maudė, o atsistojus – linko kojos. Keturios moterys girtos miegojo, o dvi sėdėjo prie to paties apšnerkšto stalo.
Vyrukui buvo įsakyta sėstis prie stalo. Tuo metu akis pramerkė viena iš miegančių prievartautojų. „Išprotėjot, ar ką? Kam jį atrišot?!“ V. Nekrasovui iš siaubo kraujas sustingo gyslose. Jis sutelkė paskutines jėgas, drebančiomis kojomis užsikabarojo ant palangės ir kartu su pažirusiais stiklais iš trečiojo aukšto nuogas nukrito į aukštas pusnis.
Suglumę praeiviai nuogą jaunuolį tuoj apstojo, o viena moteriškė pridengė jį savo skraiste. Šis, pamatęs virš savęs palinkusią moterį, neteko sąmonės.
V. Nekrasovas į miliciją nesikreipė. Bijodamas būti išjuoktas, gydytojams pasakojo: „Kažkur su draugais prisigėriau, paskui užsukome į moterų bendrabutį, pas kažką miegojau, palikau drabužius, paskui vėl gėrėm...“
Gydytojai ir slaugytojos smalsiai stebėjo ligonį, kuris siaubingai bijojo moterų: neleisdavo seselėms nei apžiūrėti žaizdų, nei vaistų suleisti. Jei ateidavo gydytoja ar slaugytoja, jis imdavo drebėti, jį ištikdavo nervinis šokas.
Šiek tiek pasigydęs V. Nekrasovas persikėlė į kitą miestą ir išsiskyrė su savo mergina. Viskas, kas buvo susiję su moterimis, jį purtė ir varė į neviltį. Tad buvęs studentas tapo žmogumi, labiausiai pasaulyje bijančiu moterų.
