„Aš užaugau konfrontacijos atmosferoje, pasaulyje, padalintame perpus. Geležinė uždanga man buvo kaip nepanaikinamas faktas. Aš gyvenau įsitikinusi, kad niekada negalėsiu išvažiuoti į Vakarus“, – apie savo vaikystę šeštojo praėjusio amžiaus dešimtmečio Maskvoje pasakoja istorikė. Tačiau ji tvirtina, kad jos aplinkos atstovai propaganda netikėjo: „Žinoma, kažkokį poveikį ji mums turėjo, tačiau mes blaiviai vertinome tai, kas vyksta mūsų šalyje. Kai mus bandė įtikinti, kad Vakaruose karaliauja pinigai ir klastingas kapitalizmas, mes tik juokėmės. Kas yra pinigų valstybė, palyginus su GULAGų siaubu.“ Pasak jo, stalinizmo košmarų pasekmės jautėsi daug metų po to, kai su juo 1956 metais buvo užbaigta.
Pasakodama savo šeimos istoriją – iki karo jos tėvai buvo lojalūs komunistai – I. Ščerbakova pasakoja, kad prie politinių požiūrių pasikeitimo jos šeimoje privedė „Didysis teroras“ Stalino laikais, Antrojo pasaulinio karo siaubas bei militarizmo politikos neigimas. Po žydų valstybės sukūrimo Stalinas tikėjosi įgyti jam daug įtakos, o kai jo viltys nepasitvirtino, jis pradėjo paranojišką žydų „šnipų“ medžioklę. Per šalį nuvilnijo atleidimų ir suėmimų banga, kuri palietė ir I. Ščerbakovos šeimą.
Istorikė pažymi, kad pagrindinis sovietų žmonių jausmas po Antrojo pasaulinio karo buvo naujo karo baimė. Ir režimas negalėjo tuo nepasinaudoti – Vakarai pradėti vaizduoti kaip grėsmė taikiam gyvenimui: „Įvykiai Budapešte tik sutvirtino antisovietinius mano tėvų požiūrius.“
Atsakydama į klausimą apie sovietų žmonių reakciją į Kubos krizę 1962 metais – iškilo reali Trečiojo pasaulinio karo grėsmė - I. Ščerbakova tvirtina, kad SSRS krizė buvo vertinama kaip kažkoks nuotykis: „Fidelis Castro, Che Guevara – Kuba turėjo kažką traukiančio ne tik „kairiuosius“ Vakaruose, bet ir mus. Tačiau branduolinio karo baimės nebuvo. Ji atsirado vėliau.“
„Galbūt tuomet Sovietų Sąjungos žmonės jautė visai kitą karo baimės jausmą. Galbūt, palyginus su konkrečiu išgyventu nužudymų ir žmonių naikinimo siaubu, branduolinė grėsmė buvo kažkas nerealaus ir abstraktaus. Galbūt tai buvo susiję su mūsų šalies teritorijos didybės suvokimu. Ir tik Černobylis vėliau suteikė mums svarbią pamoką“, – pasakoja istorikė. Pasak jos, tais metais SSRS gyventojams kasdien teko kovoti dėl išgyvenimo, jie ir be bombų turėjo ko bijoti.
Jurijaus Gagarino skrydį į kosmosą 1961 metais mes įvertinome kaip sėkmę, sako istorikė: „Man skrydis į kosmosą buvo susijęs su laisvės pojūčiu, nors visi ir suvokė: negalima teikti tam didelių vilčių, kad keisis vidaus ir išorės politika. Prisiminkite Chruščiovo atšilimą. Iš vienos pusės, buvo numatyta liberalizacija šalies viduje. Stalino karstą patraukė iš mauzoliejaus Raudonojoje aikštėje, 1962 metais pasirodė „Viena diena iš Ivano Denisovičiaus gyvenimo“ apie dienas stalinistiniuose lageriuose. Tačiau vėliau prasidėjo Kubos krizė. Ir po to sekė Brežnevo valdymo metai, kurie buvo ne mažiau prieštaringi – Helsinkio susitarimas, karių įvedimas į Afganistaną.“
Iš esmės analogišką vaizdą matome ir šiandien: V. Putino vidaus politika neatitinka jo vykdomos užsienio politikos. Iš vienos pusės, Maskva palaiko artimus ekonominius santykius su Vakarai, iš kitos – kultivuoja Vakarų kaip Rusijos priešo įvaizdį“, – tvirtina I. Ščerbakova. Ji prisimena: „Vakarų įvaizdis kaip Sovietų Sąjungos priešo, Šaltojo karo postulatai buvo mus skiepijami dar mokykloje. SSRS žlugimas, įvykęs netrukus po Vokietijos susivienijimo, atnešė nelengvą epochą – tiek ekonomine, tiek ir psichologine prasme. Suvokimas, kad Rusija gali būti galinga tik kai ji yra didžiulė imperija, valdoma griežtos rankos, liko rusų pasąmonėje. Su imperijos žlugimu prasidėjo šio idealo kvestionavimas, kas privedė prie neužtikrintumo, besiribojančio su psichologine trauma.“
Prie to prisidėjo ir Vakarų pozicija, kurie savo nugalėtojo retorikoje bandė parodyti, kad laimėjo Šaltąjį karą: „Daugybės dešimtmečių eigoje rusų tauta tikėjo, kad šalis turi būti neįveikiama tvirtovę. Michailas Gorbačiovas pakeitė šį požiūrį ir užbaigė Šaltąjį karą. Ilgą laiką dominavo negatyvus jo veiksmų įvertinimas. Tačiau su laiku įvyko jo poelgių vertinimo pasikeitimas, tai ypač liečia inteligetiją.“
Šiandien, tvirtina I. Ščerbakova, nepasitenkinimas dabartinės valdžios kursu auga, tai demonstruoja neseniai didžiuosiuose Rusijos miestuose vykusios protesto akcijos.
I. Ščerbakova nemano, kad šiandien yra įmanomas sugrįžimas prie Šaltojo karo laikų santykių tarp Vakarų ir Rusijos realijų. Šiandieninei Rusijai, pasak jos, pirmiausiai trūksta demokratinių vertybių, tokių kaip nepriklausoma teismų sistema: „Rusija – ne teisinė valstybė. Politikoje karaliauja stipriausiojo teisė. Štai planuojama ir įvesti cenzūrą internete. V. Putino politiniame kurse matosi ne tik autoritariniai bruožai, tačiau ir tiesioginiai Šaltojo karo epochos prisiminimai.“
