Kai prieš kurį laiką Seimo milijonierius Valdemaras Valkiūnas viešai prabilo apie siūlymus įteisinti privalomą balsavimą, daugelis jo kolegų tik smagiai pasišaipė. Tai ką, kaip 1940-aisiais renkant vadinamąjį Liaudies Seimą apie pabalsavimą žymėsime rinkėjų pasuose? O gal kaip Afganistane balsavusiųjų pirštus merksime į sunkiai nuplaunamus dažus, kad visiems viskas būtų aišku?
Tačiau niekada nesakyk niekada. Po šių ir panašių pasišaipymų prievartinio balsavimo šalininkų būrelis Seime netikėtai išaugo iki keturiasdešimties. Ir ką jūs manote– šie įvairioms frakcijoms priklausantys parlamentarai nuo kalbų jau bando pereiti prie darbų. Užsimota nemenkai – pakeisti Konstituciją, kad joje būtų tiesiai šviesiai parašyta: „pasinaudoti balsavimo teise yra privaloma“. Kitaip tariant, kad prie balsadėžių, kaip sovietmečiu arba ir dabar kai kuriose autoritarinėse valstybėse, ateitų 99,99 proc. rinkėjų. Šiuo metu rinkėjai Lietuvoje tikrai neaktyvūs. Praėjusiuose savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvavo tik šiek tiek daugiau kaip 41 proc. rinkėjų, o į Europos Parlamento rinkimus atėjo mažiau kaip 21 proc. balso teisę turinčių mūsų šalies piliečių. Ar iš tiesų prievartinio balsavimo šalininkai, Konstitucijos keitimo iniciatoriai mano, kad įteisinus privalomą balsavimą tas aktyvumas padidėtų, rinkėjai taptų sąmoningesni, labiau pasitikėtų savo valdžia? O gal turime pavyzdžių, kokiose demokratinėse teisinėse valstybėse privalomas rinkėjų balsavimas tapo panacėja gydant visuomenę nuo pasyvumo? Ar tikrai turėtume pasekti tų trijų, vienintelių Europos Sąjungoje, valstybių – Kipro, Graikijos ir Belgijos – praktika, kur toks balsavimas įteisintas? Pasidomėkime ir pamatysime, kad nieko gero, išskyrus šokiruojančiai juokingus skandalus, tai joms nedavė. Privalomas balsavimas tikrai neįpūs žmonėms optimizmo, pasitikėjimo savo valdžia. Daugelį mūsų piliečių slegia nusivylimas, kad niekas nepasikeis, balsuos jie ar ne, ir visai nesvarbu, kas bus valdžioje. Todėl jiems jokio skirtumo, kokia partijų koalicija formuos valdančiąją daugumą, sudarys Vyriausybę. O ar ne patys politikai pasėjo tokį nihilizmą? Ir ne privalomu balsavimu, o darbais jį reikėtų išsklaidyti.
Konstitucija – šventas dalykas. Todėl įrašius frazę apie privalomą balsavimą, kitais įstatymais neabejotinai tektų numatyti ir atsakomybę tiems, kurie vis dėlto neateis balsuoti. Kokią? Sodinsime tokius Konstitucijos laužytojus į kalėjimą, bausime viešaisiais darbais ar kaip už Kelių eismo taisyklių pažeidimus skirsime šimtines ar tūkstantines baudas? O paskui ir toliau pasauliui tvirtinsime, kad Lietuva yra teisinė, demokratinė valstybė? Tik sunku bus ką nors įtikinti, kad prievarta pasitelkta ne kam kitam, o demokratijai plėtoti.
Galima, žinoma, priversti bailesnius rinkėjus ateiti balsuoti. Tik, kaip rodo gyvenimas, prievarta į bažnyčia atvarytas poterių nekalba. Bausmių ir baudų prie balsadėžių atvyti įtūžę rinkėjai tikriausiai tik braukytų ir kitaip gadintų biuletenius, todėl Konstitucijos keitimo iniciatorių viltis, kad įteisinus privalomą balsavimą „išrinkta valdžia įgautų daugiau teisėtumo“, subliūkštų kaip muilo burbulas.
Bet gal ir be reikalo mes čia ietis laužome? Visiškai akivaizdu, kad iki artimiausių savivaldybių tarybų rinkimų pakeisti Konstitucijos ir įteisinti privalomą balsavimą jos iniciatoriams nepavyks. Visų pirma, jie tikrai nesukrapštys tam reikalingų Seimo narių balsų, o antra, už Konstitucijos pakeitimą balsuojama du kartus ir suspėti tai padaryti iki kitų metų vasario šansų beveik nėra.
Visas šis bruzdesys panašesnis į bandymą artėjant savivaldybių tarybų rinkimams atkreipti į save dėmesį. Daug kas čia primena seną anekdotą apie zuikį, besivejantį lapę: jei ir nepavysiu, tai bent sušilsiu. Ne prievarta, įvairiomis baudomis reikia žadinti rinkėjų aktyvumą. Keista, kad to nesuvokia mūsų vienos svarbiausių demokratijos institucijų – parlamento – atstovai. O gal suvokia, tik apsimeta, nes prieš rinkimus neretai susigundoma net tuščios statinės skambesiu.
Stasys Jokūbaitis
