Galima lažintis, kad daugumai lietuvių Vytauto Kasiulio pavardė nieko nesako. O štai kultūringas paryžietis nepasimestų: „O, Kasiulys! – sušuktų kirčiuodamas, kaip prancūzams įprasta, paskutinį skiemenį. – Tai vienas žymiausių XXa. Paryžiaus mokyklos dailininkų.“ Laimei, šį konfūzą šiandien jau galima ištaisyti, ir netgi su kaupu: pačiame Vilniaus centre pagaliau atidarytas didelis modernus Vytauto Kasiulio dailės muziejus. Kaipgi čia išėjo, kad visame pasaulyje garsus lietuvių dailininkas gimtinėje buvo prisimintas tik praėjus 18 metų po jo mirties?
Bernioko iš Simno talentas
Galima įtarti, kad ši gėdinga pasaulyje bene garsiausio lietuvių menininko užmarštis buvo tyčia palaikoma ir pučiama sovietų. Bet ir nepriklausomybės metai jos neišsklaidė. Anot Lietuvos dailės muziejaus vadovo Rimanto Budrio, mūsų visuomenei jo darbai buvo neprieinami, bet įtariu, kad galbūt buvo ir kita priežastis: Kasiulio nepavadintum tėvynės patriotu, jis nesiruošė aplankyti laisvę atgavusios Lietuvos. Menininko našlė Bronė Kasiulienė nė nesiruošė su Lietuva dalytis velionio palikimu. Anot V.Kasiulio dailės muziejaus direktorės I.Mažeikienės, su Paryžiuje gyvenančia dailininko našle dėl jo palikimo buvo derėtasi ne vienus metus, ir tarsi nebuvo jokių vilčių ją perkalbėti: mat ponia Bronė nepasitikėjo nei trapia Lietuvos laisve, nei jos valdžios gebėjimu pasirūpinti žymaus dailininko palikimu. Tačiau žmogiškieji ryšiai ir Lietuvos pademonstruotos pastangos tesėti pažadus padarė savo. Vienintelė našlės iškelta dovanojimo sąlyga – tinkamai eksponuoti žymaus dailininko kūrybą – buvo garbingai išpildyta. Į muziejaus atidarymą atvykęs dailininko sūnus Vytautas Kasiulis jaunesnysis pripažino, kad jo tėvo atminimu pasirūpinta tinkamai: jo žodžiais, velionis būtų buvęs labai nustebęs ir laimingas, taip pagerbtas gimtinėje.
Likimo ironija, bet V.Kasiulio dailės muziejus įsikūrė buvusiame senajame Revoliucijos muziejuje (priešais Nacionalinį operos ir baleto teatrą). Tos pačios revoliucijos, kurios ginkluoti hegemonai ir išginė dailininką iš gimtinės, pražudė jo motiną, ištrėmė artimuosius. V.Kasiulis turėjo puikų humoro jausmą (tai matyti ir iš jo paveikslų), tad, manau, į šį virsmą pažvelgtų ironiškai. Jis nesidomėjo politika, nesikamavo beprotišku gimtinės ilgesiu, – aistra menui užgožė viską. Tačiau sovietams jis, matyt, neatleido. Menininko žmona pasakojo, kad jis Paryžiuje buvo dukart vogčia nuplėšęs nuo stiebo raudoną vėliavą, iškeltą čia atvykusios sovietų sportininkų delegacijos, pasipiktinęs, kad šią sudarė beveik vien lietuviai, ir tik per plauką išvengė rimtų nemalonumų.
Taigi istoriniai gerokai apgriuvę XX a. pradžios neoklasicistiniai rūmai Goštauto gatvėje, kur anksčiau buvo įsikūrusi Vilniaus mokslo bičiulių draugija, pernai buvo preciziškai rekonstruoti ES sanglaudos skatinimo programos ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis. Čia įrengtos modernios parodų salės, patalpos konferencijoms ir kultūros renginiams, tačiau svarbiausia naujojo muziejaus misija – saugoti ir eksponuoti dovanotą unikalią 950 dailininko kūrinių kolekciją ir 1 500 fotografijų, laiškų bei kitų dokumentų archyvą.
Pabėgėlio dalia ir Paryžiaus šturmas
V.Kasiulis gimė 1918 m. mažame Simno miestelyje bažnyčių dailininko Mato Kasiulio šeimoje. Jau vaikystėje jis pamėgo anksti mirusio tėvo paliktus teptukus. Vaikas turėjo neeilinių piešimo gebėjimų, buvo darbštus ir linksmas. Dar besimokydamas tuomečiame Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, V.Kasiulis skynė laurus įvairiuose konkursuose, o jo diplominis darbas „Prieš generalinę repeticiją“ buvo pripažintas geriausiu per visą mokyklos istoriją. Beje, šis paveikslas, dar ir dabar puošiantis Kauno muzikinio teatro fojė, anot direktorės I.Mažeikienės, patyrė ironišką virsmą. Pirmiausia autorius jį nutapė visiškai kitokį ir pavadino „Dvarų išgrobstymas“: čia buvo pavaizduota, kaip raudonieji vanadalai plėšia Lietuvos dvaro turtus, grobia kiek paneša, o vienas iš jų čia pat teplioja Stalino portretą, kuris pakeis jau nuplėštą čia gyvenusių didikų herbą. Tačiau tragiškas Lietuvos istorijos vingis privertė studentą V.Kasiulį užtapyti Staliną gėlių vazonu ir pakeisti tada rizikingą paveikslo siužetą nekaltu, neva teatriniu: dabar šią „klastotę“ galima pamatyti muziejuje Vilniuje.
V.Kasiulis, 1943 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje surengęs pirmąją įspūdingą personalinę parodą (žinovai gyrė jo braižą, primenantį senųjų epochų meistrų), 1944 m. išvyko tobulintis į Austriją ir Vokietiją, ir buvo priverstas čia likti, nes Lietuva buvo okupuota sovietų. Tačiau darbščiam ir talentingam lietuviui sekėsi ir svetur. Jis dėstė Freiburgo dailės ir amatų mokykloje, Vokietijos miestuose surengė keletą personalinių parodų, tačiau nesiliovė svajoti apie dalininkų Meką – Paryžių. Tačiau išvykti ten su šeima (V.Kasiulis jau buvo vedęs lietuvę Bronę, išbuožinto stambaus Lietuvos ūkininko dukterį, jiedu augino mažą sūnelį) be jokių lėšų, nemokant kalbos, buvo rizikinga. Į Paryžių Kasiulis išvyko vienas, tik su svajone užanty, kietai užsispyręs prasimušti. Tris mėnesius gyveno gatvėje, mito duona ir vandeniu, bet dirbo lyg pakvaišęs, o žmonai rašydavo entuziazmo kupinus laiškus, kurių dalis, beje, eksponuojama muziejuje: „... Nueini į Luvro muziejų ir matai – Van Goghas, Manet, Rembrandtas, ir visi tikri, visi originalai. O svarbiausia, jie čia pat kabo ir visada, kada nori, gali juos matyti.“
Prapuolusios gimtinės nostalgija
Lietuvis Paryžiuje buvo pastebėtas ir pripažintas palyginti greitai, bet tikrąją pripiažinimo kainą rodo vienintelė dailininko laiško eilutė: „Badaudamas viską padariau.“ Paveikslą „Pabėgimas į Egiptą“ kalėdiniam prestižinės galerijos „Hallmark“ konkursui Vytautas nutapė ant dovanotos pagalvės užvalkalo ir atsidūrė tarp laimėtojų. Iš 6 tūkst. pretendentų buvo atsijota tik pusšimtis geriausių, ir jų kūrinių paroda, apkeliavusi pasaulį, tapo lemtinga užsispyrėliui lietuviui. Garsus Paryžiaus galerininkas Christianas Gilbertas Stiebelis nupirko iš jo 30 paveikslų ir surengė pirmą stambią V.Kasiulio parodą. Pasipylė užsakymai, galerijos pirko jo darbus, kvietė eksponuotis. Kasiulių šeima persikraustė į Paryžių, ir Vytauto darbštumas bei ponios Bronės ūkiškumas padėjo porai 1960 m. atidaryti savo galeriją ir savarankiškai verstis iš meno. Vėliau jiedu įsigijo didelę galeriją pačiame Paryžiaus centre karališku pavadinimu „Galerie Royale“, kiekvienais metais Kasiulis rengdavo parodas Paryžiuje, eksponavo savo kūrinius Berlyne, Niujorke, Toronte, Stokholme, Kopenhagoje, Ženevoje ir kitur, išskyrus, kaip jau minėta, Vilnių ir Kauną. Į Lietuvą dailininkas nesiveržė. Beje, dailininkui emigravus, Kaune liko apie šimtą jo darbų, tačiau karas juos išblaškė nežinia kur.
1995 m. visame pasaulyje garsų dailininką netikėtai pakirto ankstyva mirtis. Šiaip ar taip, anot V.Kasiulio sūnaus, likimas jam buvo palankesnis nei Janui Vermeeriui, kuris buvo atrastas tik praėjus 300 metų po mirties. Pridurčiau, kad jam pasisekė labiau nei tėvynainiui M.K.Čiurlioniui, mat pomirtinė šlovė vis tiek yra pavėluota, nesvarbu, kiek metų – 300 ar vienus – vėlavo. O dailininko grįžimas gimtinėn, tegu ir po 18 metų, viską sustato į vietas. Apžiūrėjusi nuostabią V.Kasiulio parodą, galiu pavadinti jį tikru patriotu, nors kiti jo darbuose pasigenda lietuviškų motyvų ir tėvynės nostalgijos ženklų. V.Kasiulis laikomas vienu ryškiausių Paryžiaus mokyklos atstovų, tačiau negali nepastebėti žydiško jo darbų kolorito, ryškiai semitinių jo personažų veidų. Tai primena, kad dailininkas kilęs iš Simno, prieškariu gausiai žydų gyvenamo miestelio. Pailgi juodbruviai kaimynų – amatininkų prekeivių, muzikantų – veidai, matyt, įstrigo Vytautui nuo vaikystės. Bet ar tai nėra negrįžtamai prapuolusios tėviškės vaizdavimas, šviesiai nostalgiškas jos apraudojimas? Ir žydai teisėtai galėtų laikyti Kasiulį savu menininku, o mes liaukime skųstis, kad jis nebuvo Lietuvos patriotas...
VL žurnalistė Rūta Klišytė
