Jau praėjo beveik dveji metai, kai dešimties raitelių komanda išsiruošė į žygį prie Juodosios jūros, norėdami įsitikinti, ar legenda, kad kunigaikščio Vytauto Didžiojo žirgai gėrė tos jūros vandenį, yra tikra. Sunki kelionė istoriniais takais ir dabar skatina žygeivių pasididžiavimą, kad ne veltui vargo keturiasdešimt dienų.
Gyvosios istorijos pamokos
Prieš porą metų į istorinį žygį prie Juodosios jūros išsirengusi dešimties raitelių komanda ir dabar nepamiršta kelionės įspūdžių. Juos tenka atgaivinti per susitikimus su žmonėmis. Žygeiviai net nesitikėjo, kad po kelionės bus ne mažiau sunku, bet susitikimai neleidžia pamiršti šio žygio prasmės ir skatina pasididžiavimą, kad ne veltui buvo vargta.
Kaip pasakojo vienas kelionės organizatorių – Klajūnų klubo prezidentas Gintautas Babravičius, dviejų tūkstančių kilometrų žygis iki Juodosios jūros buvo ambicingas projektas, kurio vienas iš tikslų – prisiminti didingą Lietuvos istoriją, jos praeitį ir įnešti indėlį puoselėjant tarptautinius santykius – pasakyti toms šalims, per kurias nusidriekė raitelių kelias, kad kažkada buvome viena valstybė.
„Žinau, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė kaip valstybė nėra iki galo Europoje įvertinta, gal tai ir mūsų klaida, kad nepasirūpinome to paveldo sklaida. Bet žygis po žygio, žingsnis po žingsnio šią spragą užpildysime“, – įsitikinęs G.Babravičius.
Iš garsiojo Vytauto Didžiojo žygio prie Juodosios jūros nebėra išlikusių istorinių liudijimų, kuriais keliais patraukė kariauna, todėl ir raiteliai žygį atkartojo tik numanomais keliais – nuo pilies iki pilies. Tikėtina, kad tokiu maršrutu keliavo Vytauto kariuomenė ir didikai, spręsdami politinius klausimus.
Kitas svarbus šios kelionės uždavinys buvo priminti ir pagarsinti žemaitukų veislės žirgus. Anot G.Babravičiaus, šie žirgai yra mūsų tautos išskirtinumas. Žemaitukai įrodė esantys patys ištvermingiausi pasaulyje žirgai.
Nors žygio pradžioje ir buvo kilę tam tikrų sunkumų, kol žirgai išsiaiškino, kas jų būryje yra vadas, raiteliai ir jų palydovai taip susigyveno, kad net kartu miegodavo.
„Mūsų žygio misija buvo patvirtinti legendą, kad žemaitukai gėrė Juodosios jūros vandenį. Aišku, tuos du tūkstančius kilometrų galėjo nujoti samdytų profesionalių raitelių grupė ar juos tiesiog galėjome nuvežti autobusu, tačiau mūsų tikslas nebuvo tik pasiekti Juodosios jūros pakrantę. Mes norėjome sau ir visai Lietuvai įrodyti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nebuvo kažkokia vienadienė kometa, ši valstybė gyvavo ilgai. Patriotiškumas ir meilė buvo vienas tų variklių, vedusių mus į žygį“, – sakė G.Babravičius.
Kelionės simboliu tapo Alšis
Į žygį susiruošė apie trisdešimt žmonių, o pagrindiniai dalyviai, kuriems teko sunkioji dalis, buvo dešimt raitelių. Nors daugelis į prie Juodosios jūros susiruošusius raitelius žiūrėjo su šypsena, net ir patys dalyviai prieš kelionę kalbėjo, kad būtų gerai pasiekti bent Baltarusiją, o jeigu pavyktų nujoti iki Ukrainos – tai jau būtų tikra svajonė, tikslas buvo pasiektas.
„Niekas nežinojo, kaip seksis joti, ar atlaikys tokius fizinius krūvius žirgai. Kai tik kirtome Lietuvos ir Baltarusijos sieną ir pikčiausias mūsų žigas Kaktusas ant žemės nudrėbė savo raitelį, pamaniau, kad toli nenujosime. Buvo sunku, patyrėme nuostolių, traumų, bet smagu, kad paneigėme skeptikų nuomones ir patvirtinome optimistinius savo pažadus“, – tikino G.Babravičius.
Į kelionę istorijos pėdsakais leidosi ne tik raiteliai, bet ir nekviestas svečias – šuo Alšis. Kažkada namus turėjęs keturkojis prie žygeivių prisijungė nuo Alšios pilies ir lydėjo visą kelią iki Juodosios jūros. Ištvermingas ir užsispyręs šuo kartu su raiteliais nepailsdamas per dieną nubėgdavo po pusšimtį kilometrų ir ne tik tapo šios kelionės simboliu, bet ir iš esmės pakeitė keliautojų požiūrį į gyvūnus.
„Nelaukdami S.Daukanto aikštės palaiminimo, mes jį legalizavome ir suteikėme Lietuvos pilietybę, greitai iš Kauno pasiekė ir dokumentai, kad šuo legaliai galėtų kirsti Baltarusijos ir Ukrainos sieną. Jo pase buvo įrašyta kilminga veislė – mišrūnas, o vardas – Alšis, nuo pilies, prie kurios buvo rastas. Beje, dar viena svarbi detalė – kiek man žinoma, bent šeši raiteliai teigia, kad jie buvo pirmieji, kurie šuniui švystelėjo lietuviškų lašinių gabaliuką“, – juokavo G.Babravičius.
Draugiškas ir ištvermingas palydovas pasiligojo įkandus užkrėstai erkei. Laimei, veterinarai išgydė keturkojį ir jis kartu su visais įbrido į Juodąją jūrą, tik negėrė sūraus vandens. Šiuo metu Alšis gyvena pas raitelį Antaną Narmontą.
Žirgai virto rankiniu bagažu
Į žygį leidosi ne profesionalūs raiteliai, o mėgėjai, tarp jų buvo ir dvi dailiosios lyties atstovės. Paskui savo svajonę leidusis trijų vaikų mama Skirmantė Naglytė džiaugiasi, kad nors ir būta itin sunkių momentų, ji galėjo prisiliesti prie Lietuvos istorijos ne knygomis, o visa savo esybe, pabūti savimi. Dar prieš kelionę vieno bičiulio pasakyti žodžiai, kad bus visko, bet svarbiausia – niekada nenusiminti, nes tos akimirkos jau nepasikartos, ją palaikė sunkiais momentais.
„Buvo sunkių momentų, prastos nuotaikos, kai trys paros iš eilės pliaupė lietus ir kai atrodė, kad net pats dangus nebelaimina mūsų žygio, visada prisimindavau jo žodžius. Ir iš tiesų – žiūrėk, iš po debesų švystelėdavo saulė“, – į prisiminimus leidosi Skirmantė.
Jai, kaip mėgstančiai šilumą, sunkiausia buvo ištverti šaltį. Jeigu prieš kelionę kas nors būtų pasakęs, kad teks nakvoti palapinėse, kai lauke minusinė temperatūra, o vanduo bus virtęs į ledą, ji būtų pagalvojusi, kad taip juokaujama. Juk ten Krymas, o žygeiviai vysis vasarą, tad koks šaltis gali būti?
„Ačiū kolegai, kuris įkalbėjo mane pasiimti avikailį. Nors vijomės vasarą, vis dėlto buvo rytų, kai atsikeldavome esant keturių laipsnių šalčiui ir ant apšarmojusios palapinės galėdavome užrašyti „gaivu“. Niekada nesakydavome „šalta“, nes tada tikrai pradėdavai jausti tą šaltį, o tai nėra gerai. Todėl vartodavome sąvokas „gaivu“ ir „labai gaivu“. Kai būdavo labai gaivu, vietoj vandens rasdavome ledą, vadinasi, tą rytą nesiprausdavome, tik šilta arbata praskalaudavome burną“, – pasakojo S.Naglytė.
Jai labiausiai įsiminė unikalūs sienos kirtimai. Per Ukrainos ir Baltarusijos sieną vyksta gana intensyvus pėsčiųjų judėjimas: ukrainiečiai pas baltarusius eina grybų, o baltarusiai pas ukrainiečius – „harielkos“.
Sieną galima kirsti pėsčiomis, dviračiu, automobiliu, bet ne arkliais, todėl reikėjo sugalvoti, kaip tai padaryti. Galiausiai buvo rastas sprendimas arklius įvardyti kaip rankinį bagažą, tačiau grįžtant atgal vėl reikėjo aiškintis, kaip žirgai virto rankiniu bagažu.
„Lietuvoje ir Baltarusijoje žmonės, išgirdę, kur mes vykstame, stebėdavosi, linkėdavo gero kelio, o kai įjojome į Ukrainos teritoriją, niekas į mus nekreipė dėmesio ir dažniausiai sulaukdavome klausimo ne kur mes jojame, o ar parduodame savo balnus. Tik vėliau išryškėjo, kad Ukraina daug civilizuotesnė šalis, o žmonių nuoširdumas ir svetingumas mus tiesiog užbūrė. Senutės mus laimino su tokia šviesa, kad energijos mums užteko ilgam“, – kalbėjo Skirmantė.
Pavydi sau
S.Naglytės teigimu, daugelis raitelių tiesiog degė noru keliauti, o jos atsiradimas šiame žygyje buvo tarsi užprogramuotas. Būdama keturiolikos ji aktyviai lankė žirginį sportą, dalyvaudavo varžybose, svajojo apie jodinėjamą kalnuose. Tačiau mama paauglės vienos į kalnus neišleido.
Prieš keletą metų į jos rankas pateko Paulo Coelho knyga „Alchemikas“, kurioje kalbama apie svajones. Perskaičiusi ją žygeivė suprato, kad pamiršo svajoti.
„Prisiminiau, kad kažkada svajojau apie jodinėjimą kalnuose, ir internete pradėjau ieškoti apie tai informacijos. Radau, kad galiu svajonę įgyvendinti Mongolijoje, bet kainos man buvo neįkandamos. O kitas straipsnis buvo apie tai, kad vyrai ruošiasi žirgais joti iki Juodosios jūros. Ir lyg tarp kitko užsirašiau organizatorių pavardes. Kai labai kažko nori, tai ir aplinka tau padeda“, – pasakojo moteris.
Kitą dieną ji sulaukė skambučio iš tėčio, ar ji negirdėjusi, kad lietuviai rengiasi istoriniam žygiui, o dar kitą dieną – iš sesers, kad pasiruošusi prižiūrėti Skirmantės vaikus, jei ši pasiryžtų joti prie Juodosios jūros.
„Atėjusi pas žygio organizatorių sakau: aš josiu su jumis, nes noriu įgyvendinti savo svajonę, o jūs man padėsite. Mane įtraukė į sąrašus, bet perspėjo, kad būsiu dvylikta, o keliaus tik dešimt raitelių. Prasitariau, jog labai tikiuosi, kad tų dviejų nebus, taip ir buvo: vieno nesutapo charakteriai, o kito verslo reikalai nepaleido. Svajonės pildosi, kai labai nori, ir dar su kaupu: aš norėjau tik savaitės kelionės, o išėjo 40 dienų, planavausi didžiulį biudžetą, o išleidau tik 123 litus sveikatos ir gyvybės draudimui“, – kalbėjo S.Naglytė.
Anot jos, kai turi idėją ir žinai, ko nori, abejonių ar silpnumo akimirkų nekyla, kad ir kas nutiktų. Nors fiziškai buvo sunku, nes per kelionę bemaž keturis milijonus kartų teko pakilti nuo balno, kelis kartus buvo susukę nugarą, bet įspūdžiai – nepakartojami.
„Mano tėtis visada juokaudavo, kad aš problemų ieškau ant užpakalio, šįsyk iš tiesų taip ir buvo. Kelionė buvo varginama ir jai net negalėjai pasiruošti, nes negalėjai įsivaizduoti, kaip ir kas ten bus. Buvome tik dvi raitelės, tad vyrai mus labai prižiūrėjo ir globojo, leido ilgiau pamiegoti, pašerdavo mūsų arklius. Įspūdžiai tokie stiprūs, kad kaskart, kai žvelgiu į nuotraukas, imu sau pavydėti – žiūri ir atsimeni kiekvieną akimirką“, – pasakojo Skirmantė.
Jėgų suteikdavo daina
Daugeliui raitelių tam tikra euforija apėmė prijojus Juodosios jūros pakrantę, kai buvo aišku, kad pakartojo legendinį žygį. Tačiau Skirmantei įdomiausia buvo tai, kad iki tol vienas kito nepažinojusių žmonių komanda sugebėjo suvaldyti savo emocijas ir siekti bendro tikslo.
„Kai jodavome ilgus kilometrus ir nuovargis imdavo viršų, imdavome dainuoti. Tas aidas, kai kaukši arklių kanopos ir skamba sodri lietuviška daina, atima visą nuovargį. Aišku, mus visus apėmė didžiulė euforija, kai pasiekėme tikslą. Mūsų režisierius dar kelionės pradžioje erzino, kad Juodosios jūros tikrai neprijosime. Vyrai nebūtų vyrai, jeigu nesusilažintų – jeigu raiteliai pasieks tikslą, režisierius nusiskus savo ilgus garbanotus plaukus. Kad pamatytumėte, su kokiu pasimėgavimu bendražygiai tai darė“, – prisiminė moteris.
Raiteliai ilgai turškėsi jūros pursluose, o žirgai godžiai gėrė vandenį. Tai, kad Vytauto Didžiojo žirgai gėrė Juodosios jūros vandenį, nebuvo mitas, nes toje vietoje, kur sustojo raiteliai, į jūrą įteka dvi gėlo vandens upės.
Trijų vaikų mama teigė, kad jos atžalos taip pat paveldėjo nuotykių ieškotojų dvasią, tad motinos ryžtas leistis į rizikingą kelionę jų nenustebino. Nors draugai ir pažįstami, kai Skirmantė išjojo prie Juodosios jūros, teigė, kad jų jau niekuo moteris nebegalėtų nustebinti, bet pernai gruodį Skirmantė į savo butą Vilniuje parsinešė trijų dienų ėriuką ir du mėnesius jį augino namuose.
„Gyvenu Vilniaus centre, prie Vingio parko, tai kiekvieną rytą su ėriuku ir kitais dviem savo augintiniais šunimis vaikščiodavome po parką. Vienintelio, ko per porą mėnesių ėriuko neišmokiau, tai gamtinių reikalų atlikti lauke, tad teko ieškoti naujų šeimininkų. Tas ėriukas man kaip sūnus tapo, tad mėsai atiduoti tikrai negalėjau, reikėjo rasti naujus įtėvius. Gyvenime man labai svarbu rasti kažką įdomaus, naujų potyrių, dabar mano svajonė yra išvykti į Australiją savanoriauti“, – kalbėjo vietoje nenustygstanti moteris.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
