Prieš du šimtus metų ankstyva kompozitoriaus mirtis reiškė tų laikų medicinos pralaimėjimą tuberkuliozei, pneumonijai ir kitoms dabar išgydomoms ligoms. Deja, net moderniausia šiandienos medicina nepajėgi nugalėti pastaruosius penkiasdešimt metų be perstojo talentingus muzikantus žudančius narkotikus, alkoholį, šlovės sukeltą įtampą bei išprotėjusius, Holdeno Kolfildo įkvėptus, ginkluotus fanus. Menininkams būdingas jautrumas, emocinis trapumas skaudžiai kertasi su šiuolaikinio pasaulio netobulumu, dažnai gerbėjams palikdamas viso labo retorinį klausimą: „Kodėl?“. Norėtųsi panarplioti legendomis tapusių atlikėjų gyvenimus ir paieškoti atsakymų.
Septintasis praėjusio amžiaus dešimtmetis pasauliui buvo itin permainingas metas. Laisvė, taika, meilė ir žolės rūkymas suvienijo hipių judėjimą, įkvėpė 1967-ųjų „Meilės vasarą“, protestus prieš JAV dalyvavimą Vietnamo kare. Marginalizuotos grupės (feministės, netradicinių orientacijų atstovai, rasinės ir kitokios mažumos) viena po kitos kilo kovoti už savo teises. 1968 m. buvo nužudytas Martinas L. Kingas, palikdamas pasaulį neišsprendęs iškeltų socialinės nelygybės problemų, bet tapęs svarbiu simboliu, suteikusiu drąsos milijonams. 1969 m. visi amerikiečiai sulaikę kvėpavimą stebėjo Neilo Armstrongo žingsniavimą Mėnulio paviršiumi. Žmogaus galimybės atrodė kaip niekada nežabotos.
Deja, Janis Joplin, nors ir praskynusi kelią moterims vokalistėms roko muzikoje, laikmečio propaguotą laisvę pavertė baisiausiu kalėjimu – priklausomybe nuo narkotikų.
Perdozavimas iki šiol lieka opia problema šou biznio atstovams, bet būtent septintojo dešimtmečio pabaigoje šis beprasmiškas malonumą suteikiančių medžiagų besaikis vartojimas pasiglemžė kelių itin svarbių roko muzikai asmenybių gyvybes: dešimtmečių sandūroje, be Joplin, mirė grupės The Rolling Stones įkūrėjas Brian Jones bei elektrinės gitaros virtuozas Jimi Hendrix; visi – vos 27-erių. Hendrix‘o inovatyvumas padovanojo klausytojams nuostabią Bob Dylan dainos „All Along The Watchtower“ interpretaciją, iki šiol laikomą vienu geriausių perdirbinių.
Narkotikai žengė koja kojon su kūrybiškumu – gerbėjai negalėjo neįžvelgti paralelių tarp dainos „Purple Haze“ („Purpurinė migla“) žodžių ir purpurinių LSD piliulių. Kaip ten bebūtų, jaunatviškas entuziazmas ir siekis džiaugtis gyvenimu be suvaržymų šiuos tris talentingus žmones privertė pasirinkti klaidingą kelią. Pastaruosius pora metų nerimą kėlė britų soul atlikėjos Amy Winehouse paklydimai, tačiau pranešama, jog šiuo metu dainininkė jau stengiasi įveikti žalingus įpročius reabilitacijos klinikoje. 2007-aisiais išleisto hito „Rehab“ žodžiais išreikštas jos noras nesigydyti, laimei, neišsipildė.
Prie vadinamojo Club 27 1972 m. prisijungė ir Jim Morrison, grupės The Doors vokalistas. The Doors buvo unikali, įtakinga grupė, savo kūryboje apjungusi psichodelinio roko ir bliuzo elementus, o Morrisono tekstai pasižymėjo nepaprastu poetiniu gilumu, dažnai persmelktu liūdesio.
Dainų žodžiuose vyravęs susvetimėjimas, vienatvė („People Are Strange“), edipine metafora perteiktas siekis išsilaisvinti („The End“) rodo, jog Morrisonas buvo sudėtinga asmenybė, kuriai galėjo būti per sunku pakelti šlovės naštą. Paskutinius gyvenimo metus jis praleido Paryžiuje, atsiskyręs nuo visų, teigiama, jog kentėjo nuo depresijos. Mirties aplinkybės nėra visiškai aiškios, tačiau vėlgi, labiausiai tikėtinas kaltininkas – narkotikų perdozavimas.
Žiniasklaidos, fanų bei kritikų dėmesys ir net pripažinimas malonus ne visiems muzikantams. Pakanka prisiminti 1994 m. nusišovusio grunge pradininko, grupės Nirvana vokalisto Kurt Cobain irzliai reikštą nenorą būti gretinamam su Pearl Jam ir kitais žanro gigantais – jam daug patogiau buvo ir toliau likti pogrindyje, neduoti jokių interviu, bičiuliautis su niekam nežinomais atlikėjais. Tačiau populiarumas užgriuvo kaip lavina, nepaisant visų maksimaliai anti-popsiškų šios muzikos bruožų: grunge estetika reikalavo, kad vokalistas būtų kiek galima kasdieniškiau apsirengęs, jo plaukai – netvarkingi, nešvarūs, visai kaip muzika (grunge – angl. purvas); lyrika kupina negatyvizmo, vokalas agresyvus, dažnai sunku suprasti ar išgirsti dainų žodžius. Cobaino sutrikusi asmenybė tapo tokios pat sutrikusios X kartos veidu, „Smells Like Teen Spirit“ – himnu nuoboduliui, sarkazmui ir cinizmui.
Sprendimas pasitraukti iš gyvenimo – desperatiškas bandymas pabėgti nuo pripažinimo, kuris, anot draugo George Sage, Cobainui buvo tarsi mūrinė siena, kažkas netikro, paviršutiniško. Įrašų kompanijai, kuriai Nirvana nešė milijoninius pelnus, grupės iširimas būtų reiškęs milžiniškus nuostolius. Ironiška, tačiau po savižudybės, žiniasklaidos bei fanų dėmesys Cobaino muzikai smarkiai išaugo.
Britų post-punk grupės Joy Division vokalisto Ian Curtis asmenybė taip pat buvo sudėtinga: epileptikas, savo priepuolių neslėpęs ir šokęs juos primenančia maniera, apibūdinamas kaip uždaras, sunkus žmogus. Vedęs mokyklos laikų meilę Deborah, Ian nesugebėjo suderinti asmeninio gyvenimo su sceniniu, buvo jai neištikimas su gerbėjomis. Grupės muzika buvo melancholiška, niūri, įtakojusi vėliau gimusį gotikinio roko žanrą; žodžiuose vyravo susvetimėjimas, mirtis, emocinis nutolimas. Kaip ir Cobaino atveju, šio atlikėjo savižudybę galima vadinti tragišku atveju, kai šlovė, fanai ir kiti muzikos pasaulio atributai tampa per sunkiu „kryžiumi“, destruktyvia jėga, į savo verpetą įsukusia tam nepasiruošusį žmogų.
Visiškai kitokia žymaus hip-hopo atlikėjo Tupac „2Pac” Shakur istorija – žmogaus, repavusio apie rasizmą, policijos žiaurumą ir socialinę nelygybę. Nuolat aršiai pykęsis su Rytinės pakrantės hip-hopo atstovais bei policija, sėdėjęs kalėjime ir susižavėjęs Makiavelio filosofija, šis atlikėjas žuvo 1996-aisiais per gangsterių susišaudymą. Ne šlovė, konfliktiška asmenybė ar žalingi įpročiai, o negailestingas juodaodžių nusikaltėlių pasaulis šiuo atveju atsakingas už šio reperio mirtį. Galima paminėti skandalingus gandus, neva Shakuro draugai po kremacijos dalį jo pelenų susibėrė į marihuanos suktinukes ir surūkė; galima klausyti fanų, kurie iki šiol it cituodami Bibliją vardina priežastis, kodėl reperis iš tikrųjų yra gyvas. Tačiau tiesa tokia, jog Tupacas tiesiog tapo aplinkybių auka. Panašiai nepaslaptingos ir legendinių Freddie Mercury, Bob Marley bei Vytauto Kernagio netektys – AIDS bei vėžys iki šiol yra sunkiai gydomos ligos.
Muzikos pasaulį aukštyn kojom apvertusių bitlų dainos apie meilę, laimę buvo tobulas pop muzikos eskapizmas, teikęs džiaugsmą milijonams. Ketveriukei išsiskirsčius, John Lennon solinėje karjeroje eskapizmo faktorius smarkiai sumažėjo: tekstai dažniau lietė opias karo, socialines bei politines problemas, skleidė pacifistines idėjas, kurias labiausiai išgarsino hitas „Imagine“.
Visai kaip Johno bei Roberto Kennedy nužudymai sukrėtė amerikiečius septintajame dešimtmetyje, privertę juos pasijausti netekus svarbių kovotojų už laisvę ir teisingumą, taip ir 1980-aisiais neramios sielos Markui Chapmanui nušovus Lennoną daug kas pasijuto tarsi kažkur būtų atsivėrusi didžiulė praraja. Atrodytų, tokiam žmogui kone neįmanoma jausti neapykantos, bet ne – „atsiras kažkoks psichas, kuris mane nužudys“ – pats Lenonas savo lemtį taip pusiau juokais išpranašavo dar bitlų gyvavimo metais.
Visai neseniai netekome popkaraliaus Michael Jackson, kurio prieštaringas asmeninis gyvenimas ir nesiliaujantis skandalų šleifas metė šešėlį ant genialios jo muzikos ir sceninio novatoriškumo, su niekuo nesulyginamos charizmos. Šio atlikėjo gyvenimas paženklintas tragišku „nesugyvenimu“ su šlove, nuolatine kova su fizinės bei psichologinės sveikatos problemomis, kurias įdėmiai sekė ir kone su pasimėgavimu aprašė bulvarinė spauda.
Kaip ir Jacksonas, savo sveikatą paskutiniais gyvenimo metais niokojo ir rokenrolo legenda Elvis Presley, neatsargiai elgęsis su receptiniais vaistais ir žiniasklaidos išjuoktas dėl itin prastų pasirodymų, kai scenoje pamiršdavo žodžius, vos begalėjo pajudėti, atrodė savo paties šešėlis. Šiems dviems pasaulinio garso dainininkams teko daug iškęsti, įprasti prie pilamo purvo.
Galima iš dalies kaltinti visuomenę, teigti, jog pernelyg norime „paliesti žvaigždes“, paversti jas aukštesnėmis už mus būtybėmis, kurių nusiritimai dėl to tampa itin skaudžiais ir šokiruojančiais. Pamirštame, jog jie irgi žmonės, turintys trūkumų ir sunkiai pakeliantys tokio masto išorinį spaudimą. Ypač skaudu matyti, kaip talentingus žmones tai priveda prie tragedijos. Tačiau verta duoklę atiduoti ir tiems, kurie sėkmingai įveikia minėtas problemas. Red Hot Chili Peppers vokalistas Anthony Kiedis metė narkotikus, tapęs kito grupės nario Hillelio Slovako žūties nuo perdozavimo liudininku; Depeche Mode vokalistas Dave Gahan irgi atsikratė savo priklausomybės nuo heroino. Derėtų nuleisti akis nuo dangaus ir apsižvalgyti – visi esame žmonės, kartais klystame, bet turime teisę pasitaisyti. Gyvename kupiname streso ir skubėjimo pasaulyje, kuriame šių genialių žmonių dovanota muzika yra neįkainojamas vaistas. Geriausia, kuo jiems mes galėjome atsilyginti – dėkingumu ir tolerancija.
Martynas Gedvila
