Jei savo gimtajame miestelyje išvysite raudoną lagaminą ar kuprinę tempiančią grakščią mėlynakę ilgaplaukę moterį spalvinga siuvinėta kepuraite, vadinasi, jums labai pasisekė: išgirsite Sigutę Trimakaitę dainuojančią gyvai! Nevadinu jos Lietuvos žvaigžde, nors būtent šiai solistei, tarptautinių konkursų laureatei, spindinčiai gimtinės padangėje, tai labiausiai tiktų. Mat Sigutė kukli ir atsidavusi savo misijai: keliauja po Lietuvą ir dainuoja jos žmonėms .
Žvaigždė ir kaime šviečia
Taip ir norisi sušukti: nepraleiskite progos pasiklausyti sidabrinio balso, įvertinto pirmąja premija Maria Callas vardo konkurse Atėnuose! Sigute, kam tenka garbė organizuoti jūsų koncertus?
Nacionalinė filharmonija, deja, tuo neužsiima. Kažkodėl Lietuvoje nėra organizacijos ir vadybininkų, kurie rūpintųsi kamerinės muzikos atlikėjų koncertais. Taigi esame palikti patys sau. Prieš 10 metų įkūriau koncertinę organizaciją, kuri suruošia tris tradicinius renginius per metus, kartą per pusmetį kreipiamės valdiškos dotacijos ir taip sukamės. Bet skųstis man nebūdinga. Tradicinį festivalį „Šokoladinis Mocartas“, pasitelkusi bendraminčius, rengiu jau 10 metų.
Kamerinis dainavimas išties nepelnytai nustumtas į pašalę kaip neva mažai populiarus.
Mano repertuaras panašesnis į Giedrės Kaukaitės, Juditos Leitaitės, Reginos Maciūtės. Supažindinu publiką ir su lietuvių kompozitoriais, o jų turime tikrai puikių. Pasirenku kūrinius, kurie nėra labai sudėtingi ir sunkūs klausyti, ėmiau ir pati kurti dainas. Labiausiai man tinka Donaldo Kajoko, Sigito Parulskio, Antano Šimkaus eilės. Nenoriu, kad žmogus susigūžtų pirmąkart gyvai išgirdęs sudėtingą muzikos kūrinį, juk ne visi turi muzikinį išsilavinimą, išpuoselėtą skonį. Bet ar reikėtų to tikėtis? Negaliu nuvilti tų, kurie klausosi labiau širdimi. Aš – už demokratiją, todėl kaskart ieškau aukso vidurio, muzikuoju laviruodama tarp to, kas priimtina man kaip profesionalei, ir to, kas miela žmonėms.
Anaiptol ne visi jie išgali apsilankyti sostinėje koncerte, ir bilietai nepigūs. O čia toks siurprizas: Sigutė Trimakaitė mano kaime! Tik ar žmonės tai vertina? Dejuojame, kad kaimas nyksta, prasigeria, kultūros namai dunkso užkaltais langais.
Mūsų kaime yra visko, tačiau ar muzika nesuteikia žmonėms jėgų ir vilties gyventi? Man svarbu suteikti gerą būseną, kad ir paprastam kaimo žmogui atsirastų įkvėpimas, noras kurti. Puikus operos solistas Algirdas Janutas kartą skundėsi man, kad nors yra pripažintas svetur, sėkmingai koncertuoja pasaulio didmiesčiuose, Lietuvoje jį mažai kas pažįsta. „Tai keliaukime, Algirdai, drauge po gimtinės miestelius, matysi, kaip Lietuvai reikia tavo balso!“ – įtikinėjau kolegą. Esu patriotė, manau, kad esu reikalinga savo žemėje, noriu, kad mano veikla džiugintų ir paprastus jos žmones.
Džiaugiuosi, kad Lietuvoje vis randu ir bendraminčių, ir naujų erdvių kameriniams koncertams, vietų, kur pamažu įsirusena kultūros židinys. Jei kaime yra mokykla, bažnyčia ar biblioteka, to ir gana: galiu čia koncertuoti.
Bet ar nesinori sublizgėti ošiančiame stadione?
Surengti koncerto stadione negaliu, bet dalyvauti su kitais atlikėjais – prašom. Esu dainavusi ir Vilniaus sporto rūmuose, ir didelėse aikštėse masinių renginių metu. Tačiau juk dainuoju kamerinę muziką, o ši kilusi iš muzikavimo aristokratų namuose, dvaruose. Tai intymus menas, panašus į poezijos skaitymus. Čia netinka minia, turi matyti žmonių veidus, tai sujungia, tampame bičiuliais, nors buvome tik kartą susitikę.
Raudonoji kuprinė
Atskleiskime, kas yra jūsų raudonojoje kuprinėje: smulkus Lietuvos žemėlapis, nutrintas ir sužymėtas pieštuku, didelė užrašinė su koncertų ir priemiestinių autobusų tvarkaraščiu, trys skirtingos egzotiškos kepuraitės, keleri saulės akiniai...
Ko daugiau reikia? Rankų darbo kepurėles ir akinius kolekcionuoju, o balsas visada su manimi. Nesu pradedanti muzikė, mane pažįsta, tad griebiuosi šio šiaudo. Atvykusi į miestelį, dažnai užsuku į savivaldybę: „Atsiprašau už sutrukdymą, kviečiu į savo koncertą Kunigiškiuose, kartu prašyčiau pagelbėti ten nuvykti...“ Kepurėlė man nenukrenta, o automobilį veik visuomet gaunu, nors jie dažnai stebisi: dainininkė be transporto... Matyt, turiu tikrai skambų balsą, šis bent minutei atitraukia valdininkus nuo strategiškai svarbių darbų. Mūsų bendradarbiavimas malonus, nes pagrįstas vien žodine sutartim. Renginiai Žasliuose, Alytuje, Vilkijoje, Plungėje, kituose miesteliuose tapo tradiciniais. Man ypač patinka po kelerių metų sugrįžti į tą pačią vietą, atrasti ją iš naujo, įvertinti, kaip ir kas čia pasikeitė. O bendraminčių ieškau visur ir, patikėkite, randu. Neaplenkiu ir kultūros požiūriu visiškai apleistų vietų, tokių kaip Juodšiliai prie sostinės. Esu vilnietė, o Juodšiliuose gyvenau penkerius metus, tad man labai svarbu čia padaryti ženklą. Palikome ženklų ir Sovietske, Kaliningrade, Varšuvoje, Prahoje.
Savo pasirodymų nevadinate koncertais, sakote taip paprastai: „Padariau ženklą...“ Tie provincijoje jūsų palikti ženklai – tarsi kultūros skiepas.
Man labai smagu kurti tuos kultūros ženklus, ypač drauge su bendraminčiais. Ir su vyru Herkumi Kunčiumi, rašytoju, padarome bendrų ženklų: aš padainuoju, jis paskaito iš naujausios savo knygos. Niekas man neįrodys, kad tikras menas provincijoje nereikalingas, kad klasikinė muzika čia niekam neįdomi. Nepalaikau tų, kurie kraudamiesi lagaminus meta: „Mūsų meną įvertins tik Niujorkas!“ Tai atlikėjo problema: pats turi rūpintis, kaip patraukti žiūrovus. Štai moksleiviai dažnai išsėdi akademinį koncertą tik dėl stalo teniso partijos su soliste.
Ar gerai nugirdau... stalo teniso?
Stalo teniso partija su soliste būna numatyta koncerto, rengiamo mokykloje, programoje! Tenisą žaidžiu nuo 10 metų, kai susižavėjau juo stovykloje Giruliuose. Taip laimiu paauglių dėmesį. Jei koncertuoju vaikų darželyje, stengiuosi sukurti teatrą: žinau, kaip mažą vaiką užburia reginys. Turiu pati užsiauginti žiūrovų, man svarbu, ką paliksiu po savęs. Nesu egoistė, atvykusi tik pati pasirodyti: „Ša, klausykitės tik manęs!“ Štai buvau Veiveriuose, dainavau miestelio meno mokykloje, mėginau jos auklėtinius įtraukti į koncertą. Jei nuoširdžiai kvieti prisijungti, kas nors atsilieps, išdrįs.
Kartą per koncertą mokykloje į sceną kažkas metė plastikinį butelį. Direktorė pareikalavo chuligano tučtuojau atsiprašyti manęs, o aš pirma paklausiau jo, kodėl jis taip pasielgė. Vaikinas sumurmėjo, jog jam neva pasirodė, kad esu ištroškusi ir norėjau vandens. O juk galėjote manęs to paklausti ir pasiūlyti savo mineralinio vandens, pasakiau.
Pagal jus, kad kultūros trūkumas atsiranda dėl elementaraus nemokėjimo atvirai bendrauti? Žaviuosi jūsų pozicija. O kokius jums siūlo honorarus? Kartą F.Šaliapinas, paprašytas padainuoti, pareiškė, kad už dyką dainuoja tik lakštingala. Ir mūsų estrados povai, net bebalsiai, branginasi, derasi dėl honorarų, o jūs, atleiskite, tarsi kokia lakštingala...
Yra menininkų, kuriančių tik pagal užsakymą, tačiau manau, kad kūrėjas turi nesigailėti ir negavęs materialaus atlygio. Pinigai kažkaip atsiranda, be to, ar daug žmogui jų reikia? Neturiu nei namo, nei sodybos, nepridainavau sąskaitos banke, senatvei labai nepasirūpinau. Turbūt toks mano likimas, taip man jau skirta. Privalai neapsigauti, suvokti, kad ši veikla nesukraus tau turtų. Esu laiminga, kad profesija atitiko mano dvasią. Suprantu, kad nebegaliu gaišti ieškodama materialių vertybių. Savo pavyzdžiu turime priminti ir jauniems gabiems muzikantams, kad nekomerciniai renginiai būtini ne tik publikai, bet ir pačiam menininkui.
Susitikimas su muzika būtinas
Sigute, jūs pavydėtinai geros fizinės formos, jūsų kūno formos puikios, o svarbiausia, akys blizga. Todėl negalėčiau patikėti, kad kankinate save dietomis, treniruotėmis sporto klube ar joga.
Bet ant galvos stovėti moku! (Skambiai juokiasi .) Daug ką išbandžiau, žinau visokių paslapčių, taip pat ir liaudies medicinos. Mūsų mene labai svarbu taisyklingas kvėpavimas, fizinė ištvermė, gera fizinė forma. Nuo jaunystės esu prisiekusi keliautoja, kaip ir mano brolis, žinomas fotografas Gintautas Trimakas. Ir su Herkumi išmaišėme daug svečių kraštų, tai užgrūdino. Kai kam atrodo, kad solistas linksmai gyvena, vieni baliai, festivaliai, tačiau dainavimas, ir dar be mikrofono – tai sunkus fizinis darbas, po kurio valgyti norisi kaip po gero kroso.
Kas gi jūsų, menininkų, namuose gamina?
Herkus, ir labai skaniai. Jis nelydi manęs kelionėse, neseniai sugrįžo iš savosios. Herkus nėra turistas, mėgsta keliauti kaip nepriklausomas stebėtojas. Nors kartais, kartu išvykę į užsienį, jei pavyksta, paliekame ten ženklus. O šiaip Herkus pluša prie savo darbų, juk rašytojas turi rašyti kasdien, nesvarbu nuotaika. Ir mudvi su dukra išmokė disciplinos. „Kasdien pagroji gerą valandą, o jau tada – į kiemą, pas draugus!“ Adolfina mokosi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Dar mažai jai tėtis pasakė, kad vaikams privalu mokytis lietuvių kalbos, matematikos, groti fortepijonu. Tik paaugusi ji nusistebėjo, kad fortepijonu groja anaiptol ne visi...
Vadinasi, paauglė dukra seka mamos pėdomis. Ar nėra prievartos?
Veikiau genai ir palikimas. Kartą net suklusau, kai Herkus per interviu su atodūsiu išbėrė: „Mano mama ir tėvas – dainininkai, žmona – dainininkė...“ Nė vienas užaugęs nesigaili, kad nuo mažens buvo lenkiamas prie muzikos. Muzikavimas, menai nuo mažens skatina žmogų kurti, jis tampa imlus bet kuriam menui. Tačiau šį imlumą žadinti niekada ne vėlu. Štai Prienuose, vaikų darželyje „Saulutė“, vienas šešiametis, išvydęs mane, sušuko: „O aš jus pažįstu, jūs jau buvote pas mus!“ Kaip smagu tai išgirsti! Taip, dainavau jiems prieš porą metų, ir mažius tai įsiminė, taigi jis mane pažįsta, nors jo tėveliai gal ir ne. Turime susitikti su muzika bent kartą gyvenime, nes tas vienintelis kartas gali nulemti žmogaus likimą.
R. Klišytė
