Tvankią vasarą, kai vis tebesitęsianti ir stiprėjanti Lietuvos energetinė priklausomybė nuo buvusią pasaulinę galybę susigrąžinti užsimojusios Rusijos naftos, dujų ir branduolinio kuro nebe tokia pastebima, atkunta tas Lietuvos politikų ir analitikų sluoksnis, kuriam Maskvai paklusnūs Rytai - naudinga ir geidžiama rinka, o Vakarai ir jų sąjungininkė Pažadėtoji žemė (Izraelis) – apiplėšti ir nuskurdinti lietuvius nuolat ketinančių intrigantų lizdas.
Tačiau šiemet Lietuvos tykančių didžiausių „vakarietiškos kilmės“ grėsmių sąrašo viršūnėje atsidūrė ne įprastiniai žydų finansininkai, bet švedų bankininkai, jau senokai įsigiję Lietuvos komercinių bankų kontrolinius akcijų paketus. Neatmestina, kad taip atsitiko ir dėl Lietuvos vardo jubiliejaus poveikio – anot istorikų, 1009-aisiais ne „rusičiai“, o „žuvėdai“ (Skandinavijos vikingai arba normanai) dažniausiai puldinėdavo lėtus Lietuvos žemdirbius, atimdavo iš jų linines drobes, gintaro papuošalus, midaus statines.
Rusijos vaizdas sumažina baimės akis
Toks įspūdis, tarsi ir šiandien mūsų pajūryje būtų prisišvartavę daugybė ankstyvųjų viduramžių vikingų karo laivų (drakarų) su slibinų galvomis ant pirmagalio, o visuose svarbiausiuose Lietuvos bankuose sėdėtų visagaliai rudabarzdžiai vikingų pirkliai ir lupikautojai, begėdiškai apgaudinėjantys lietuvių indėlininkus. Pernai Gedimino Kirkilo Vyriausybės Ūkio ministerija net sudarė „gynybos nuo Lietuvoje įsigalėjusių, pavojų nacionaliniam saugumui keliančių Skandinavijos bankų programą“. Tačiau mūsų politikų baimės akys gerokai mažesnės, kai jie svarsto apie Rusijos valstybiniam dujų koncernui „Gazprom“ atiduotą antrojo Lietuvos miesto Kauno šilumos ūkį ar nemažėjantį (kasmet siekiantį 93 proc.) Lietuvai būtinų energetinių išteklių importą iš Rusijos.
Vienodi pokalbiai su švedais
Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis tvirtina, kad Skandinavijos bankininkai nuo šių metų pradžios iš jų valdomų lietuviškų kredito įstaigų išsiurbė apie 3-4 mlrd. Lt kreditinių išteklių. Mūsų šalyje inkarą įmerkusių naujųjų vikingų vyriausiasis sąskaitininkas, Švedijos SEB banko vadovas Baltijos šalims Martinas Johansonas (Martin Johansson), pagąsdino, kad rudeniop, prasidėjus šildymo sezonui, daug čiabuvių nepajėgs atsiskaityti su švedų valdomais bankais. Lietuvos finansų ministrė Ingrida Šimonytė Bloomberg naujienų agentūrai teigė, kad SEB, „Swedbank“ ir kiti bankai „atjungia gyvybės palaikymo aparatūrą“ (nenori skolinti pinigų) Baltijos šalių įmonėms. Užuot su švedų politikais aptarusi bendro Baltijos ir Šiaurės šalių karinio junginio, siunčiamo ne į Afganistaną, bet dislokuoto pasieniuose su Rusija, galimybę ir būdus paspartinti elektros tilto į Skandinaviją statybos darbus, pirmojo oficialaus vizito į Švediją nuvykusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė domėjosi tais pačiais specifiniais bankininkystės reikalais.
Kepdami kiaušinienę sudegintų namą
Bet ne visi senųjų lietuvių ir jų asimiliuotų jotvingių, kuršių, sėlių, skalvių garbingi palikuonys sutinka tyliai vergauti naujiesiems vikingams. Kai kurios savo reitingais susirūpinusios partijos, norėdamos išsikepti kuo riebesnę kiaušinienę (laimėti daugiau mandatų 2011 m. renkant savivaldybių tarybas, iškovoti daugiau vietų parlamente per pirmalaikius ar 2012 m. Seimo rinkimus) pasiryžusios net sudeginti namą (nutraukyti tradicinius glaudžius Lietuvos ryšius su Švedija ir Danija). Buvęs generalinis prokuroras, Seimo pirmininkas, laikinasis prezidentas, aplinkos ministras, iki šiol su didžiosios politikos statisto vaidmeniu negalintis susitaikyti Artūras Paulauskas paskelbė kovos šūkį: „Kas sutramdys įsisiautėjusius Skandinavijos bankus ir išgelbės jų dusinamą lietuvišką verslą?“ A.Paulausko vadovaujama partija, iš kurios faktiškai belikęs tik pavadinimas, pasiūlė gamintis „priešnuodį“ – steigti nacionalinį komercinį banką. Pirmiau padaryti, o paskui pagalvoti įpratusio nacionaldarbininkų vado Mindaugo (prasčiokišką, slaviškai totorišką Murzos pavardę pakeitusio į kunigaikštiškai skambantį Gervaldo asmenvardį) pasekėjai, iškėlę savo raudonas vėliavas su iškraipytomis svastikomis, Šiauliuose piketavo prie „Swedbank“ ir kitų užsienio bankų padalinių.
Patinka laužtis pro langą
Tikra tiesa, kad namą ar butą norinčiam pirkti švedui ,,Swedbankas“ paskolas kronomis suteikia už 1,5-2 proc., o Lietuvos gyventojui litais - už 11-12 proc. metines palūkanas. Ne paslaptis, kad į komercines kredito įstaigas priverstus kreiptis mūsų piliečius diskriminuoja ir ,,DnB Nord“, SEB, ,,Danske“ bankų skyriai Lietuvoje, ir „Nordea Bank Finland Plc.Lithuania“. Bet kodėl tuo karštai piktinamasi tik kažkur užkulisiuose, laikraščių puslapiuose, uždaruose diplomatiniuose vakarėliuose, apie kuriuos visuomenei pranešama trumpiau nei apie rytdienos orus? Juk danai, suomiai, švedai priklauso tai pačiai ekonominei, politinei Bendrijai kaip ir lietuviai. Kas trukdo Lietuvos valdžios pareigūnams pareikalauti, kad kertinį ES šalių solidarumo principą ir kitą ne mažiau svarbią garbingos konkurencijos pareigą akivaizdžiai pažeidinėjančių Skandinavijos komercinių bankų politika Baltijos šalyse viešai būtų svarstoma Europarlamento sesijose, Europos Komisijos posėdžiuose, pasmerkta ir atšaukta?
Neužteks jėgų svarbiausioms geopolitinėms kautynėms
Švedų visuomenė šį pusmetį Europos Sąjungai pirmininkaujančią savo vyriausybę ragina nusukti Lietuvos įstatymų leidėjams ausis už mūsų Seimo patvirtintą „lytines mažumas” tariamai skriaudžiantį Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą. Lietuvos politikai galėtų atrėžti – atšauksime jį, kai skandinavų bankai iki ES vidurkio sumažins paskolų palūkanų normas Lietuvos įmonėms ir piliečiams. Štai Airijos vyriausybė sutiko antrą kartą rengti referendumą dėl ES reformų sutarties tik tada, kai išlupo Briuselio biurokratų pažadą nesikišti į Airijos Respublikos mokesčių politiką, neversti amžiną neutralitetą paskelbusių airių dalyvauti ES karinėse misijose ir nereikalauti, kad ši katalikiška šalis savo gyventojoms leistų dirbtinai nutraukti “nepageidaujamą” nėštumą.
Taip spręsti gyvenant bendruosiuose Europos namuose atsiradusių nepatogumų Lietuvos politikai nenori. Jiems įdomiau azartiškai kovoti su žuvėdais ir Siono išminčiais, nors jau dabar reikia taupyti jėgas svarbiausioms ateinančių metų geopolitinėms kautynėms - gynybai nuo Rusijos energetinio šantažo, kai bus užgesintas paskutinis Ignalinos AE branduolinis reaktorius.
Piešinyje: Lietuvos vardo tūkstantmetis atkūrė ir seną, stereotipinį švedų įvaizdį. Kaimynai iš Baltijos jūros priešingos pakrantės Lietuvoje vėl laikomi “nedraugiškais įsibrovėliais”.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
