Juokaujama, kad gaidžiai ir karvės lytį pakeičia ant prekystalio – giedoriai tampa vištomis, o karvės – jautiena. Juokai juokais, tačiau į Lietuvos gamintojų rankas patekusi olandiška, vokiška ar lenkiška kiauliena įgyja lietuvišką „tautybę„. Pardavėjai privalo nurodyti žalios mėsos kilmės šalį, tačiau šis reikalavimas nebegalioja, kai užsienyje pagaminta mėsytė paragauja dūmo arba iškepama. Įsigyti iš užsienio atvežtos „sumankurtėjusios“ („tautybę praradusios") mėsos rizika didėja.
Į vitrinas pasidairius
Pirmiausia pasižvalgėme po kelis prekybos centrus ir kelias mažesnes mėsos gaminių parduotuvėles. IKI prekybos centre mėsos skyriaus pardavėja į klausimą, ar dešrelės pagamintos iš lietuviškos kiaulienos, žinovės tonu atsakė: „Olandiška tik akcijinė sprandinė, visa kita mėsa – lietuviška". Įdomu, kaip pardavėja nustatė, iš kokios mėsos pagamintos dešrelės, kadangi ant pakuotės kilmės šalis nenurodoma?
Einame prie kito šaldytuvo. Į panašų klausimą apie česnakinius kiaulienos kepsnelius, mažiau informuota jos kolegė svarsto: „Turėtų būti lietuviška..." Turėtų nereiškia, kad yra. Po tokios pastabos garantuoja – kiauliena lietuviška. Malonu girdėti, abejonių kelia tik faktas, jog pagal galiojančius įstatymus mėsos perdirbėjas neprivalo nurodyti etiketėje iš kur pirko mėsą... Bet apie tai kiek vėliau.
Gaminių etiketėse šalis – nenurodyta
Užsukame į „Maxima„ prekybos centrą. Atkreipiame dėmesį į akcijinį kiaulės kumpį, pažymėtą žinomos šalies agrofirmos logotipu. Lietuviška? Nė velnio! Apačioje mažytėmis etiketėmis nurodyta mėsos kilmės šalis: „Olandija“. O raidelės tokios smulkios... Gal tam, kad pirkėjams negadintų apetito...
Užsukame dar į keletą smulkių parduotuvėlių Vilniaus gatvėje. Vienoje iš jų pardavėja beria, kurie mėsos gaminiai lenkiški, o kurie – iš lietuviškos kiaulienos. Žinoma, tikėti ar ne – kitas klausimas, bet etiketėse šalis, iš kur atvežta mėsa, nenurodyta. Po to, kai keletą minučių paklausinėję ir nieko nenupirkę išėjome, toji mus palydėjo ne visai draugišku žvilgsniu...
Lietuviškos kiaulienos mažėja
Dabar žodis Šiaulių valstybinės maisto veterinarijos tarnybos viršininko pavaduotojai, valstybinei maisto produktų inspektorei Audronei Mikalauskienei. Jos žodžiais, perdirbant iš kitų šalių atvežtą mėsą etiketėje nurodyti kilmės šalį nebūtina.
„Šalyje, kurioje buvo atliekamas baigiamasis procesas (perdirbimas), o šio proceso metu buvo pagamintas naujas produktas (pvz. dešra), toji šalis ir yra produkto kilmės šalis", - teigia A. Mikalauskienė.
Kitaip tariant, kur nors Lietuvoje išrūkyti lenkiškų kiaulių lašinukai tampa lietuviškais... Taigi galima pakeisti ne tik „lytį„, bet ir „tautybę“...
Teko girdėti, jog baigiantis garantiniam terminui, „nukapojamos" žuvų, tarkime, silkių galvos, arba žuvys išrūkomos, o tada perdirbtas produktas gauna naują, gamintojo nustatytą, realizavimo terminą. Ar tai tiesa?
Statistika rodo, kad didžioji dalis ant prekystalių patenkančios mėsos – atvežtinė, tad tikėtis, kad į dešras kemšama Lietuvoje užaugintų gyvulių mėsa – naivoka.
A. Mikalauskienė: „Pavyzdžiui, per du pirmuosius šių metų mėnesius Šiauliuose esančios mėsos perdirbimo įmonės įsivežė 121 toną mėsos žaliavų iš kitų ES šalių. Per šių metų sausio – vasario mėnesius Šiaulių mėsos perdirbimo įmonės mėsos gaminių gamybai panaudojo 42 proc. vietinės žaliavos ir 58 proc. įvežtinės, iš jų vietinė jautiena sudaro 100 proc., o kiauliena - 35 proc."
Išeitų, jog tik kas trečias neišrankaus pirkėjo nupirktas kiaulienos kilogramas yra lietuviškas... Na, bent jautienos dar neimportuojame...
Įvežama vis daugiau
Pasak A. Mikalauskienės, per 2010 metus Šiaulių gamybos ir prekybos įmonės įsivežė 725 tonas mėsos ir mėsos gaminių iš ES šalių. Per 2011 metus įsivežė 791 toną mėsos ir mėsos gaminių iš šių ES šalių: Danijos, Lenkijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos, Airijos, Olandijos, Belgijos. Iš jų kiauliena - 366 tonos, paukštiena - 163 tonos, subproduktai - 1,7 tonos, mėsos gaminių - 261 tona.
Ką gi, tendencijos aiškios. Taigi, mėsos, kuri tampa „lietuviškais" kumpiais, dešromis ir šoninėmis, iš užsienio atgabenama vis daugiau, o lietuviškos kiaulienos parduodama vis mažiau. Turgaus prekiautojai vienu balsu tvirtina, kad ir auginančiųjų kriukses šalyje smarkiai sumažėjo. Vadinasi, nebetoli metas, kai lietuviška mėsyte skanausime retai, tik ypatingomis progomis ir mokėsime už ją tiek, kiek šiandien kainuoja tokia egzotika, kaip omarai?
Pataria kreiptis į gamyklą
„Jeigu į parduotuvę atėjusiam pirkėjui kyla klausimų, susijusių su šviežios mėsos arba žuvies kilme, arba su produkto sudėtimi, jis gali klausti darbuotojų", - teigia Valdas Lopeta, IKI prekybos tinklo atstovas spaudai.
O kaip nustatyti perdirbtos mėsos tautybę?
„Mėsos gaminiai esti skirtingi. Tų, kuriuos atsivežame iš tiekėjų, kilmės šalis nurodoma etiketėje, Čia mes daugiau ką pasakyti negalėtume – reikėtų kreiptis į gamyklą„, - teigia atstovas spaudai. . Ta mėsa, kurią savo parduotuvėse perdirbame patys, yra visa lietuviška“. Pašnekovas patikino, kad visi jų prekybos sistemos gaminiai daromi tik iš lietuviškos mėsos. Tačiau esama vieno „bet" - kai vyksta mėsos išpardavimai (akcijos), gali būti, kad papildomai mėsos yra įvežama iš kitų šalių, pavyzdžiui, Lenkijos. Anot atstovo spaudai, jeigu produktas pagamintas kitoje įmonėje, tokiais atvejais pardavėjas mato tik tiek, kiek yra parašyta ant etiketės.
Kitaip tariant, apie produkto kilmę vienodai žino tiek pirkėjas, tiek ją parduodantis personalas – tik „iš etiketės„. O norintiems valgyti „tautybės“ nepakeitusią mėsą belieka ieškoti deficitu tampančios Lietuvoje užaugintos žalios mėsos ir pasitelkti kulinarinę fantaziją.
