Dvi moteris jų namuose žiauriai nužudęs Vidmantas Gustainis (48 m.) tada smurtavo ne pirmą kartą. Pasirodo, jis ir pats užaugęs smurto varginamoje šeimoje. Ir apskritai dauguma smurtinių nusikaltimų – tik laiku nesustabdyto smurto atkartojimas.
Moterims perpjovė gerkles
Kauno apygardos teismas pasiuntė 18 metų už grotų Kazlų Rūdos (Marijampolės apskr.) gyventoją V. Gustainį, šių metų kovo 25-ąją nužudžiusį šiame mieste gyvenusią našlę Galiną Radzevičienę (66 m.) ir jos neįgalią dukterį Viktoriją Radzevičiūtę (32 m.).
Kodėl jis nužudė moteris, kurių pastogėje dažnai rasdavo užuovėją ir net nakvynę, liko neatsakyta. Teisiamasis tikino, kad po išgertuvių su buto šeimininke jis esą prabudęs nuo jos smūgių plaktuku jam į galvą ir todėl griebęsis peilio. Keliais dūriais į kaklą V. Gustainis ją akimirksniu nužudė – perpjovė miego arteriją.
Kai motinos ginti šoko psichiškai neįgali, bet tvirta V. Radzevičiūtė, V. Gustainis peiliu subadė ir ją – po mirties nelaimėlei konstatuota mažiausiai 17 sužalojimų. Pavojingiausi dūriai irgi buvę į kaklą – perpjauta miego arterija.
Abi nužudytas moteris V. Gustainis užklojo jų lovose, tada nusiplovė kruvinas rankas, apsivalė kruvinus drabužius, paslėpė nusikaltimo įrankį ir išėjo, užrakinęs buto duris.
Teisiamasis neįpiršo būtinosios ginties versijos, nes teismas nustatė, jog V. Gustainis, nustūmęs esą netikėtai jį užpuolusią neblaivią pensininkę ant lovos, turėjo skubiai išeiti iš buto, o ne griebtis peilio.
Teisme paaiškėjo, kad pakortuoti, išgerti ir pavalgyti pas G. Radzevičienę dažnai ateidavęs V. Gustainis vyriškai šildydavosi ir šeimininkės neįgalios dukters guolyje. Lemtingąjį vakarą prieš išpuolį jis irgi buvo įsirangęs į V. Radzevičiūtės lovą. Gali būti, kad tai supykdė neįgaliosios motiną ir paskatino griebtis plaktuko. Mat teisme liko neaišku, kodėl V. Radzevičiūtės drabužiai sudraskyti, nuplėšta liemenėlės petnešėlė. Tiesa, išžaginimo požymių neaptikta.
Smurtas – kaip gyvenimo būdas
Įtariamas žudikas buvo surastas po kelių dienų – pasišlaistęs gatvėse, miegojęs miške. Tokios klajonės jam nebuvo naujiena. Kelis kartus už vagystes teistas, daugybę kartų už įvairius tvarkos pažeidimus baustas ir nuolat girtaudavęs bedarbis V. Gustainis, anksčiau gyvenęs su našle motina ir ją apvogęs, jos namuose buvo nebepageidaujamas. Taigi jis tiesiog šlaistydavosi Kazlų Rūdos gatvėmis, ieškodavo prieglobsčio ir sugėrovų.
Teismas padarė išvadą, kad G. Radzevičienės dukterį V. Gustainis nužudė dėl to, jog tikėjosi nuslėpti jau padarytą nusikaltimą – buto šeimininkės nužudymą.
Be laisvės atėmimo bausmės, žudikui dar nurodyta atlyginti materialinę ir moralinę žalą – 200 000 litų – nužudytų moterų artimiausiai giminaitei.
Bylos duomenimis, V. Gustainis jau buvo smurtavęs prieš G. Radzevičienę – buvo sulaužęs jai ranką. Tačiau sužalota pensininkė ne tik nesikreipė į policiją, bet kurį laiką tai slėpė ir, tuoj atleidusi smurtautojui, vėl svetingai atvėrė jam savo buto duris.
V. Gustainis anksčiau mušdavo ir savo žmoną (dėl to ir buvo senokai jos paliktas), ir vaikus. Žudiko motina neslėpė, kad jos vienturtis sūnus ir pats užaugo smurto protrūkių krečiamoje šeimoje – nuo mažens matydavo, kaip ranką prieš žmoną pakeldavo prisigėręs jo tėvas, neretai ir pats susigūždavo nuo tėvo smūgių, slėpdavosi nuo jo. Galima sakyti, kone kasdienis smurtas V. Gustainiui buvo tarsi gyvenimo būdas.
Kentė smurtą, kol tapo žudike
Nuolatinio smurto atmosferoje keletą pastarųjų metų gyveno ir Jonučių kaimo (Kauno r.) gyventoja Aušra Tulauskienė (37 m.) – ją mušdavo girtas sutuoktinis Raimundas Tulauskas (41 m.). Kai kantrybė visiškai išseko, moteris tapo žudike – pernai per Kalėdas neblaivų sutuoktinį iškart nužudė vienu peilio dūriu į krūtinę. Prieš tai agresyvus vyras žmoną stumdė, tampė už plaukų, smūgiavo į galvą, užgauliojo, grasino, užrakino buto duris...
Šeimos tragediją neseniai išnagrinėjęs Kauno apygardos teismas A. Tulauskienės kruviną poelgį įvertino kaip nužudymą peržengus būtinosios ginties ribas ir skyrė kalėti 8 metus. Kol įsiteisės nuosprendis, nuteistoji palikta laisvėje.
Ne teisiamosios naudai liudijo tai, kad per mirtiną namie įvykusį incidentą ji ir pati buvo girta, be to, anot teismo, gintis – tai yra palikti vyrą – privalėjo kur kas anksčiau, nes vyro smurtą kentė ne vienerius metus.
Neteista bedarbė A. Tulauskienė iš tiesų ruošėsi keisti savo gyvenimą. Prieš metus buvo kreipusis į krizių centrą, kelis mėnesius lankė psichologo konsultacijas. Kartu su ja porą kartų buvo konsultuotas ir sutuoktinis, dėl kurio smurto protrūkių žmona buvo gydyta ligoninėje, taip pat kelis kartus buvo kreipusis ir į policiją.
Krizių centro specialistai padarė išvadą, kad A. Tulauskienė – tipinė smurto auka: nenoriai kalbėdavo apie šeimos kasdienybę, konfliktus su vyru, bijodavo, kad apie tai daug kas sužinos, buvo linkusi kentėti ir taikytis su savo kančia. Be to, moteris buvo labiau linkusi „gydytis“ alkoholiu, nors per jį buvo praradusi galimybę pati auklėti du savo mažamečius sūnelius.
Vyras mušė „iš meilės“?
Tulauskų kaimynai liudydami taip pat stebėjosi, kodėl A. Tulauskienė anksčiau nepaliko nuolat smurtaujančio sutuoktinio. Jie dažnai matydavo moterį sumuštą, kruviną, tąsomą už plaukų, vėlų vakarą išvarytą iš namų ir sėdinčią ant laiptelių, girdėdavo besišaukiančią pagalbos, verkiančią po vyro smūgių. Kai kurie kaimynę paragindavo kreiptis į policiją, skirtis. Kai kurie drausmindavo R. Tulauską, tačiau šis jiems grėsmingai atrėždavo, kad tai esąs tik jo reikalas.
O blaivus R. Tulauskas, anot kaimynų, būdavo gana malonus, atrodydavo esąs kultūringas, buvo žinomas kaip nagingas darbininkas.
„Sūnus pernelyg mylėjo savo žmoną, jos pavydėdavo, todėl nuolat domėdavosi, kur ji eina, tikrindavo, kuo užsiėmusi“, – neneigdama matytų sūnaus smurto išpuolių prieš savo žmoną, savo išvadą teisme padarė nužudytojo motina Ramutė Tulauskienė. Beje, tragedijos išvakarėse ji matė sutuoktinių kivirčą, o sūnų pati aptvatino šluotkočiu, kai gynė marčią.
Nuolankios mergaitės, galingi berniukai
Anot smurto situacijas ir jo priežastis analizuojančių psichologų, viena smurto priežasčių – lyčių elgesio suvokimo stereotipai, kurie nuo pirmųjų gyvenimo metų formuoja mergaitės nuolankumo, priklausymo nuo stipresniojo jausmą, o berniukams skiepija vyriškumo sampratą, kad vyras turi būti stiprus, netgi agresyvus. Užaugę vyrai, anot specialistų, bando suvokti savo padėtį visuomenėje ir įkūnyti vyriškumo standartus, stengiasi būti valdingi ir galingi. Šitaip minėtieji stereotipai transformuojasi į psichologinį ar fizinį smurtą: vieni tampa smurtautojais, kiti – smurto aukomis.
Kaip teigia psichologai, būtent smurtaujančiose šeimose užauga ir agresoriai, ir potencialios šeiminio smurto aukos. Mat jau tada, kai vaikas mušamas už prasižengimą, jis fiksuoja agresyvaus elgesio modelį kaip normalų – esą galima tuo pačiu metu ir mylėti, ir mušti.
Kalbėdami apie smurtą šeimose, specialistai konstatuoja, kad kai kurios kasdienį smurtą kenčiančios aukos tokį gyvenimą priima kaip blogą orą, kurio negali pakeisti – jos tarsi laukia, kol baigsis dargana ar audra, ir nelabai svarbu, ar po to liks gyvos ir sveikos.
Tragedijas neretai nulemia gyvenimo sąlygos ir aplinkybės, tėvų šeimos pavyzdys. Iš smurtaujančių šeimų kilę vaikai vėliau dažnai nepajėgia susikurti kitokios kasdienybės, nes nemoka bendrauti su kitaip gyvenančiais žmonėmis. Jiems numestas koks nors „gelbėjimosi ratas“ neretai būna visiškai neveiksmingas. Liūdniausia, kai smurto auka būna įsitikinusi, jog smurtautojas jai skirtas likimo.
Irena ZUBRICKIENĖ
