Ir šiemet, Kovo 11-ąją, vėl girdėsime Eurikos Masytės dainuojamą „Laisvę“. Nėra Lietuvoje tokio, kuris nebūtų tos dainos girdėjęs. Ji tapo tarsi simboliu, ir įprastą, eilinę dieną jos dažnai neišgirsi. Melodiją ir Justino Marcinkevičiaus žodžius kiekvienas pajaučia pagal savo dvasinį, emocinį lygį. Man šis eilėraštis-daina – apie meilę, apie meilę Tėvynei. Tokią stiprią, kaip deivei, gaivališką, pasmerktą, kaip nelaimę lemianti aistra, beviltiškai galingą, kaip mirtis. Pamenate:
Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje, Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro, Taip kaip uždaro vakarą naktis, O tu man atsakai: „Aš tavo laisvė“...
Šįkart ne vienam ši daina gali asocijuotis ir su kitos moters vardu. Asocijuotis kitaip. Nėra reikalo nagrinėti N.Vasiliauskaitės straipsnio („Neuždaryk manęs, Tėvyne“) ir priekabiauti prie jo turinio. Arba lažintis (kas gi lažintųsi? - LVM) su autore. Ji rašo: „... galime lažintis, kad apklausę Lietuvos gyventojus, koks šios dainos fragmentas labiausiai įstrigo jiems į galvas, ką jie geriausiai prisimena, sulauktume „Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje", o ne „Aš tavo laisvė".
Ir keliomis eilutėmis žemiau, straipsnio pabaigoje, autorė prieina prie išvados: „Ačiū, bet aš nenoriu Tėvynės, kuri „uždaro savyje" ir nutildo „kaip mirtis". Laisvę (o ir Tėvynę) suprantu KITAIP“.
Be abejo, kiekvienam leidžiama suprasti kitaip, tačiau iš filosofės galėtume tikėtis, jei ne reikalauti, kad jos kvalifikaciją atitinkantis mokslinis laipsnis vestų skaitytoją toliau, rodytų plačiau, mokytų giliau matyti ir suprasti. Iš filosofo, kaip kiekvieno žmogaus, negalima išreikalauti empatijos (įsijautimo, gyvo savęs pasijautimo kito žmogaus, šiuo atveju, eilėraščio lyrinio herojaus, kailyje), o jeigu jos, empatijos, nėra, tada paklauskime, ar reikia, ar galima eilėraštį vertinti sausa logika, nesunaikinant pačios poezijos? Jeigu N.Vasiliauskaitės paklaustume, ką ji pasakytų apie kito poeto frazę: „Kur pažvelgsi, visur balta, gal ir saulei kartais šalta?“ , - gal ji imtųsi įrodinėti priešingai ir prabiltų apie Saulės paviršiaus temperatūrą, branduolines reakcijas jos gilumoje? O apie lietuvių priežodį: neperšokęs griovio nesakyk, op!, galėtume lažintis (kodėl gi ne?), ji gal atsakytų: lietuvių liaudis, šokinėdama per griovį visada jautė baimę ir nevisavertiškumą, nes „op“ būdavo sakomas griovio net nepriėjus; jeigu apie šokimo per griovį taisykles reikia prisiminti tiek amžių, aš tokios Tėvynės nenoriu...
Empatiją įmanoma išsiugdyti, jeigu ji neišugdyta vaikystėje, arba suvokus, kad jos trūksta, vėliau, bet tam reikia įdėti pastangų. Tuo tarpu priešpriešą, menkinimą, pašaipą ir savo viršenybės jausmą šėtonas pakiša veltui. Todėl suprantamas socialinei psichologijai seniai žinomas teiginys: žmogus, nemylintis savęs, negali mylėti kitų. Ir nesunku mylėti kitus, kai savyje užgesinai egoizmą ir puikybę. Kaip reikia nemylėti savęs, ir tos aplinkos, kurioje suaugai ir subrendai, kad imtum niekinti Tėvynę? Kiek mazochizmo reikia turėti, kad apie savo viešus apmąstymus ir nuomonę nuolat ir nuolat į save sugertum neigiamų (švelniai pasakyta) interneto skaitytojų atsiliepimų srautą. Skaitytojų nuomonė dabar jau akivaizdžiai virsta išankstine neigiama nuostata, vos pamačius publicistės, filosofės, laisvamanės, feministės – taip N.V. pristatoma Vikipedijoje - portretą. Beje, yra vienas portalas, kuriame jos nuomonė priimama kuo palankiausiai. „Naujoji kairė“ turi ištikimą autorę, o autorė ten – ištikimų gerbėjų ratą. Ar tai yra užutekis, kuriame galima pasislėpti nuo gyvenimo negandų? Vargu, nes nuoširdaus džiaugsmo šis interneto puslapis nedaug teteikia. Štai kaip pristatoma viena vasario mėnesio paskaitų: „Patyčios darbo kolektyvuose ir mokymo įstaigose, antisemitizmas ir homofobija gatvėje ir internete, neonacizmas ir ksenofobija per televiziją ir net akademinėje spaudoje - visai tai sudaro neatsiejamą ir rutinišką Lietuvos gyventojų kasdienybės dalį“. Tokį štai mūsų kasdienį Lietuvos gyvenimą priima organizacija, save vadinanti „Naujoji kairė – 95“, kviesdama į niekam nežinomo „publicisto“ paskaitą.
Taip, po truputį dėliojant asmenybės charakteristikų mozaiką galima sudėlioti visą, daugiau ar mažiau tikrovę atspindintį, žmogaus portretą šiandienos fone. Vienas nedidelis žėrintis fono akmenėlis šioje mozaikoje yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (TSPMI).
*** N. Vasiliauskaitės portrete TSPMI nėra ryškiausia spalva, įdomumas tik tas, kad čia paneigiamas gamtoje dažnas ironiškas dėsningumas, kad skirtingi poliai vienas kitą traukia. Čia priešingai, iš kai kurių subjektų polinkių ir veiklos ypatumų galime neabejotinai spręsti, jog vienas kitą traukia skirtingi poliai. Nida Vasiliauskaitė tokia pat instituto puošmena, kaip ir N. Putinaitė, taip pat filosofė ir buvusi Švietimo bei mokslo viceministrė, kuriai V. Kudirka - nevykėlis, o J. Basanavičius - psichinis ligonis. Šias dvi merginas vienija savotiška aistra garsiai, viešai suniekinti bet ką, kas galėtų pilietį pastūmėti link didesnės pagarbos Tėvynei, jos kalbai, kultūrai, žadintų gilesnį patriotinį jausmą. Šalia šių dviejų polių tavaruojantis instituto dėstytojas Giedrius Kazakevičius lyg ir „ne prie ko“. „Prie ko“ jis tampa tik įsižiūrėjus atidžiau.
Didžioji Kazakevičiaus karjera prasidėjo „valstybininkų“ kalvėje – užsienio reikalų ministerijoje. Tačiau viešų veiklos pėdsakų nedaug. Fragmentiškai: 2003 m. – patarėjas ambasadoje Vokietijoje, 2006 m. – patarėjas ambasadoje Austrijoje; 2009 m. – jau pristatomas kaip vyriausybės kanclerio pavaduotojas ES reikalams, ir, netrukus, - pirmasis pavaduotojas; su mūsų herojėmis idėjiškai suartėja 2010 m. viduryje, kai ne be jo pastangų nubraukiama apie 40 mln. litų ES parama lietuvių kalbos plėtrai skaitmeninėmis technologijomis (kitaip tariant, Vyriausybė užkirto kelią lietuvių kalbos plėtrai internete), o dar vėliau, kaip vyriausybės atstovas susitikime su pasaulio lietuviais, mūsų emigracijos Niagarą pasiūlęs vertinti ne kaip grėsmę valstybei, o kaip galimybę, galimybę nežinia ko.
Atsistatydinus V.Milakniui Giedrius Kazakevičius tampa dar ir biurokratijos bei korupcijos siaubu vadinamos Saulėlydžio komisijos (t.y., Valstybės valdymo tobulinimo komisijos) pirmininku. Kadangi G. Kazakevičius garsiai pareiškė, jog komisija toliau tęs pradėtus darbus, spaudoje labai greitai pasirodė negailestingi vertinimai, tarkim, „biurokratijos saulėlydis gęsta miglose“, o strateginiai valstybės kontorų valdymo projektai pavadinami „eiliniu pliurpalu“.
Toliau dėstant filosofų portretų mozaiką, galėtų būti svarbu tik tai, kad kaip tik komisijos posėdžiuose maloniai deda pamatus tolesnei partnerystei TSPMI kolegos Klaudijus Maniokas, Ramūnas Vilpišauskas, Nerija Putinaitė. Tuose posėdžiuose, svarstant Švietimo ir mokslo ministerijos veiklos tobulinimą lyg bloga lemiantis šešėlis šmėsteli žodžiai: Naujoji Zelandija, šalis – tobulo valstybės ir švietimo sistemos valdymo pavyzdys.
Pasiskraidymo į Naująją Zelandiją istorija dar nepamiršta. Ten, sako legenda, Giedrius Kazakevičius sėmėsi valstybės valdymo patirties, kuri, įvertinus „mokslo“ kainą, tapo karjeros vyriausybėje pabaiga. G. Kazakevičiui, – nepaisant, kad vyriausybės kancleris D.Matulionis ir premjeras A.Kubilius gulėsi kryžium, - teko atsistatydinti, o toje pat 40 tūkst. litų sąmatoje skridusi ir, matyt, sunkių seminarų nuvargintas vicekanclerio kojas mazgojusi vyriausybės kanceliarijos Marija Magdalietė dingo kaip į vandenį. G. Kazakevičius, suprantama, grįžo į užsienio reikalų ministeriją ir vėl tapo patarėju, šįkart Užsienio lietuvių departamente, be to, ėmėsi padėti N.Putinaitei tobulinti švietimo sistemą (projektas vadinasi „Kaip teisingai investuoti 6 mlrd. litų?"), kad pagal numatytą scenarijų per 5 – 7 metų laikotarpį Lietuvos švietimo sistema taptų pirmaujanti regione. Jis dalyvauja TSPMI mokslininkų diskusijose (charakteringas pasisakymo pavadinimas: „Valstybės tarnyba, tarnyba valstybei ir su tuo susiję mitai: kodėl be pokyčių nebus tvaraus augimo visoje valstybėje?“) ir suprantama – norite tikėkite, norite ne - ėmėsi skaityti paskaitas instituto studentams. Tema? Žinoma, strateginis planavimas ir valdymas. Kas tai yra? Giedrius Kazakevičius atsako, duodamas interviu TPSMI tinklaraščiui: „Siūlau į tai pažvelgti labai paprastai. Strateginis darbas, tai darbas turint tikslą, kuriuo tikite. Toks darbas mobilizuoja ir motyvuoja./.../ jei šiandien darote tai, ką darėte vakar ir todėl, kad esate taip įpratęs, – tam nereikia jokio plano. Strateginis valdymas yra apie pokyčius ir jų įgyvendinimą“.
*** Jeigu imtumės mistifikuoti kasdieninį gyvenimą, tikriausiai, kiltų klausimas: gal pats TSPMI tapo tokiu „mozaikinių“ asmenybių traukos objektu? Ar jas vienija tik tas neaiškiai apibrėžtos jų a-pilietiškumo ir a-patriotizmo nuostatos? Tikrai, galim rasti ir kitų vienijančių elementų. Pavyzdžiui, viešojo administravimo ir politikos analizės dėstytoja, TSPMI alumnė, magistrė Vaida Pukinaitė (kartu dar ir URM Susitikimų skyriaus projekto „Lietuvos įsitinklinimo ES skatinimas“ vyriausioji specialistė). „Pagūglinkite“ jos pavardę, ir fotografijose visos instituto mokslo žvaigždės atsidurs šios buvusios „Vakaro žinių“ „Olialia“ mergaitės grožio apsuptyje. Dar sužinosite, jog „Politologė Vaida „Muzikos akademijoje“ suprato, kad nėra boba su kiaušiniais“ (Delfio pavadinimas).
Ne, ne, šios replikos autorius nė neketina mesti šešėlį visam būriui puikių ir visai šaliai žinomų instituto politologų ir kitų mokslo šakų dėstytojų, tokių kaip K.Girnius, J.Čičinskas, A. Lukošaitis, A. Jokubaitis, V. Radžvilas ir kitiems. Autorius su malonumu stebi, kaip aktyviai viešumoje ima reikštis studentai, būsimi politologai bei valstybės valdytojai realistai ir optimistai. Autorius taip pat nėra nei koks puritonas šventeiva, nei minėtų „mozaikinių“ asmenų nekentėjas. Tiesiog, kai kada žmogus imi ir pagalvoji: gal tokių pažiūrų žmonės galėtų sudaryti kokį atskirą garbingo instituto skyrių? Žinoma, iš tokio padalinio pavadinimo galėtų būti išbrauktas žodis “tarptautinių“. O gal ir „politikos“, o gal ir „institutas“... Juk šis institutas vis dėl to nėra eilinė mokslo įstaiga; jo misija specifinė, susijusi su valstybės saugumu, jos ateitimi... Tad, pasakyk man, kas tavo mokytojas, pasakysiu, kas tu.
