Paimta į dangų
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų diena yra iškilmingiausia, seniausia Dievo motinai pagerbti skirta šventė, kurios šaknys siekia IV a. Nors Marijos Dangun Ėmimo dogma ( ilgai bjuvo nesutraiam ar ji ten buvo paimta su tik siela, ar ir su kūnu) popiežiaus Pijaus XII-jojo enciklika paskelbta tik 1950 m., liturginis šio įvykio minėjimas atsekamas jau nuo V a. Tiek ir Rytų, tiek Vakarų bažnyčiose tai buvo Švč.Mergelės Marijos Dangun Ėmimo šventė.
„Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos - idvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12, 1). Taip apaštalas Jonas aprašo savo regėjimuose matytą Saulėtąją moterį – bažnyčios, kovojančios prieš žemiškąjį blogį, simbolį.
Tikima, kad po Jėzaus motinos Marijos mirties prie jos kapo buvusios apaštalų budynės, ir būtent apaštalas Petras regėjęs, kaip Marija prisikėlusi iš numirusiųjų, o Viešpats ją pasiėmęs į dangų. Kiti apaštalai nepatikėję Petro regėjimu, bet, atvėrę velionės Marijos karstą, ten vietoj kūno aptikę tik šviežiai skintų gėlių. O paimta į dangų šv. Marija buvusi karūnuota kaip Dangaus karalienė.
Didžiosios Lados pėdsakais
Žolinės grožis bei prasmingumas paliečia ne tik tikinčiojo širdį, mat ši šventė turiu kur kas gilesnes šaknis. Anot etnologų, mūsų protėviai, šiomis vasaros gesimo, rugaipjūtės dienomis atnašaudavo didžiajai Ladai, pasaulio gimdytojai, ir jos dukrai Lelai, meilės ir vaisingumo deivei. joms būdavo aukojama subrandinto derliaus. Ir tik po šių aukų žmogui neva būdavo leidžiama ragauti duonos iš šių metų derliaus.
Šių paukštiškų bruožų deivių, anot žymiosios mūsų archeologės Marijos Gimbutienės, gyvenimo ir mirties valdovių, kultas siekia žilus matriarchato laikus. Lada buvusi baltų genčių garbinama kaip žemės globėja, lietaus davėja, žemės ir dangaus tarpininkė; taip pamenė ir etnologė Pranė Dundulienė. Lada ir Lela buvo garbinamos šokiais ir dainomis: tokių priedainiuose iki dabar išlikę paslaptingi, tarsi berekšmiai žodelyčiai lado, leliumai, aleliuma.
Lietuvių deivę Ladą mini istorikai Jonas Dlugošas XV a., M. Strij¬kovskis XVI a., M. Kromeris rašė, kad lietuviai, kuršiai ir latviai garbino Ladą, arba Ledą, metraštininkas Maciejus Miechovita paliudijo kad kunigai draudė lietuviams šokti ir dainuoti Lados garbei
Įdomu ,kad Didžioji deivė motina Lada būdavo vaizduojama stovinti arba pakeltomis, arba nuleistomis ranko¬mis, p astaruoju atveju – tarsi glėbianti žemę su jau pribrendusiu derliumi, kurs visas jai ir peikauso. Manoma, kad būtent Lada išraižyta ant Druskininkų apylinkėje rasto akmeninio kiaušinio: ant pusmėnulio stovinti moteriška esybė nuleistomis rankomis , su saulės ženklais ant galvos, apsupta debesų, Bet ar šv. Marija, laiminanti žemę, nevaizduojama labai panašiai?
Viena Lados garbinimo vietų buvęs Ladakalnis – kalva Papiliakalnės kaime (Ignalinos r.), nuo kurios aksi gali aprėpti net 6 ežerus. Dabar jis tėra 176 m aukščio, mat XIX–XX a. Buvo apariamas, todėl jo šlaitai gerokia pažemėjo. Ant šios kalvos, spėjama, senovėje buvusi baltų šventvietė. Šiandien per Žolines Ladakanis sutraukia būrius švenčiančiųjų, tądien čia vyksta ir tradicinė medaus kopinėjimo šventė.
Agluonos legendos ir juodoji lenkų madona
Pasidairykime nuo Ladakalnio tolėliau: juk smagu žinoti ir artimiausių kaimynų papročius, , malonu ir patirti, kad turime su jais daugiau bendra nei skirtinga. Arim, mažia kad žino akad yra bednra tarp mūsų Trakų ir Agluonos Latgaloje
Broliai latviai Žolines iškilmingiausiai švenčia ežerų apsupta Agluonoje – stambiausiame Latgalos religiniame centre. Čia suplaukia šimtai tūkstančių maldininkų iš visos Rytų Europos. Į švč.Mergelėęs Marijos ėmimo į dangų atlaidus Agluonos bazilikoje, kuriuose dalyvauja patsaž Rygos arkivyskupas,dauguma porą savaičių traukia pėsčiomis.
Agluonos katalikų bazilika yra viena įspūdingiausių maldos namų ne tik protenstantiškosje Latvijoje, bet ir Baltijos šalyse, o padavimuose minimas toli gražu ne vienas su jais susijęs stebuklas. 1688 m. Vilniaus dominikonų vienuolyno prioras Remigijus Mosokovskis Agluonoje, vienoje iš svarbiausių senųjų latgalių šventviečių, kronikose minimoje jnuo 1263 m., įkūrė bažnyčią su vienuolynu. Ši buvo pastatyta pagal Trakų bazilikos pavyzdį ir paskirta Dievo Motinos dangun ėmimo garbei. Agluonos bažnyčioje dominikonai meldėsi priei Dievo motinos paveikslo, sukurto pagal Trakų bažnyčios šventą paveikslą. Būta net kalbų, kad originalas buvo sukeistas: Agluonos šventovės altoriuje kabo ne kopija, o tikroji ikona.
Lenkai Žolinę vadina Święto Matki Boskiej Zielnej, o didžiausios jos iškilmės, žinia, vyksta Čenstakavoje – pietų Lenkijos miestelyje prie Vartos upės. Į garsiąją Čenstakavos šventovę per Žolinės atlaidus suplūsta per 100 tūkstančių maldininkų, daugiausiai čia atkankančių pėsčiomis. Pirmąkart ši vietovė buvo paminėta 1220 m., 1382 m. čia įkurtas vienuolynas, kuris visame katalikiškame pasaulyje netrukus pagarsėjo stebuklinguojuJuodosios Madonos paveikslu.
Žymi kultūrogė, Karlo Gustavo Jungo mokinė Marie Luizsse fon Franz, tyrinėjusi juodųjų madonų fenomeną, laiko jas ypač archajiškais kulto objektais, išlaikiusiais matrairchato laikų deivės Didžiosios Motinos galią bei bruožus. Per tūkstanmečiau katalikybė negebejo šių ikonų, apnašių į senųjų žemės deivių Ištar, Izidės ir Kibelės atvaizdus, išbalinti ir nuskaistinti.
Gudų Žolinę vejasi bulviakasis
Turbūt labai nutebsite sužinoję, kad šv. Marijos ėmimas į dangų figūruoja ... ir Baltarusijos sostinės herbe! Minsko miestui šis herbs buvo suteiktas1591m., o po sąmoningos užmarties sovietmečiu atkurtas ir naudojamas prezidento A. Lukašenkos palaiminimu.
Senas padavimas byloja, kad ikona su prisikėlusios šv.Marijos atplaukė Svisločo upe iš paties Kijevo, tuomet siaubiamo mongolų totorių atvaizdu, ir buvo stebuklingai buvo išgelbėta. Greičiasuais ši legenda byloja apie stačiatikybės į šias žemes atėjimą iš Kijevo, anuomet buvusio slavų tautų religiniu centru.
Tačiau pagonybė gudų kraštuose buvusi labai atspari, o itin gajūs jos papročių ir apeigos išliko iki šių dienų. Gudai Žolinę plačia švęsdavo ir vadino Usplenije švente, o liaudiškai Vialikaja Spaža, Aspaža. Peršaja Prečistaja arba tiesiog Toloka (mat tuomemt būdavo rengiamos didelės javapjūtės pabaigtuvių talkos). Mergelę Mariją jie meiliai titulavo Prechistaja, t. y.Skaisčiasiąja.
Gudijos Polesėje iškart po Žoliniėų imdavo kasti bulves, o seni žmonės ten sakydavo: „Usplenije – tiagi bulbu za karene“ ( Žolinės - trauk bulbą už šaknies). Regis, ir mus po šių gražių apims bulviakasio rūpesčiai.
