Matydami pėdkelnes ant galvos užsimaukšlinusius plėšikus, klaipėdiečiai mielai jiems smulkiai nupasakotų, kur yra artimiausias bankas. Jie net pasamprotautų, ar didelė apsauga jame ir ar lengva jį apiplėšti. Keturi „Klaipėdos“ dienraščio žurnalistai vakar vidurdienį apsimetė kaukėtais plėšikais, valandą važinėjo po miesto centrą ir klausinėjo, kur yra artimiausias bankas.
Žmonių nuoširdumas buvo pritrenkiantis - per visą tą laiką niekas nepaskambino į policiją, o kai kurie net linkėjo sėkmės.
Kojinių gauti sunku
Gauti plėšikavimui tinkančių nailoninių pėdkelnių uostamiesčio centre - ne taip paprasta. M.Mažvydo alėjoje buvusi parduotuvė dabar nebeveikia.
Nebuvo jų ir kitose netoliese esančiose parduotuvėse, kurių darbuotojos pasiūlė nueiti į mugę Manto gatvėje. Prieš nusipirkdami labiausiai tinkančias užsimaukšlinti moteriškas kojines, „plėšikai“ vyrai turėjo išsiaiškinti, ką reiškia „denas“. Dabar jau aišku, kad tai kojinės tvirtumą ir tankumą nusakantis parametras.
Kol tarp savęs buvo aiškinamasi, kiek ir kokių kojinių pirkti, pagyvenusi pardavėja pasiteiravo, kokio dydžio reikėtų. „To, kuris tiktų užsimauti ant galvos“, - atsakė žurnalistai. Moteris atrodė nieko nesupratusi, bet pasiūlė 12 litų kainuojančias šviesias pėdkelnes. Kai buvo pasakyta, jog reikia tokių, kad nesimatytų veidas, pardavėja pasiūlė juodas. Pasiteiravus, kokios būtų geriausios einant plėšti banką, moteris atsakė, kad jai net baisu klausytis tokių žodžių.
Galop ji pirkėjams vis dėlto pasiūlė juodas nailonines puskojines. Už ant galvos užsimaukšlinti tinkamų puskojinių porą tereikėjo pakloti tris litus. Net ir pradedantiems plėšikams tai nėra labai brangu.
Išvaizda nestebino
Užsimaukšlinę kojines, „plėšikai“ automobiliu atvirais langais pasuko į S.Daukanto gatvę. Netoli paminklo Antrojo pasaulinio karo aukoms užkalbinta pagyvenusi moteriškė neatrodė labai nustebusi dėl mašinoje sėdėjusiųjų išvaizdos. Pasiteiravus, kur čia artimiausias bankas, pagalvojusi ji tiksliai nurodė kelią į „Hansabanką“.
Dar kiek pavažiavę „vagys“ nutarė pasitikslinti pakalbinę panašaus amžiaus vyriškį.
„Kelis šimtus metrų pavažiuosite ir sukite į dešinę, - nuodugniai aiškino sutiktasis. - Ten bus Šiaulių bankas“. Pakviestas arčiau ir paprašytas tiksliau nupasakoti, kur yra šis bankas, senukas priėjo prie automobilio ir detaliai išaiškino, kur reikia važiuoti.
Pensija – žmonai
Mokyklos gatvę šlavusi moteris buvo dar kalbesnė, o pokalbis - dar vaisingesnis. „Liepų gatvėje yra bankas, - bandė patarti moteris. - Reikia nusileisti po viaduku, ten ir bus ši gatvė.“ Valytoja pasiteiravo, ar kartais ekipažas neketina plėšti jos nurodyto banko. „Tik niekam nesakykite“, - atsiliepė „plėšikai“. „Gerai“, - atsiliepė moteris.
Pirmasis, kuris suglumo, prieš save išvydęs kaukėtus veidus - žmogus, vežimėliu tempęs metalo laužą šalia viaduko. „Kur čia yra bankas?“ - kategoriškai pro langą klausė „vagys“. „Nežinau, aš ten nevaikštau“, - nedrąsiu balsu stengėsi atsakyti klaipėdietis. Pasiūlius nejuokauti ir greitai parodyti, vyriškis atrodė išsigandęs ir mėgino dairytis, akimis ieškoti artimiausio pastato, kuriame esą galėtų būti bankas.
„Gal tada nors žinai, kas šioje gatvėje pensijas nešioja?“ - dar vienas klausimas visai suglumino klaipėdietį.
„Reikia žmonos paklausti. Ji pensiją paima“, - atsakė vyriškis.
„Kaip taip galima atiduoti žmonai pinigus?“ - barė vyriškį „gaujos“ nariai.
Aiškino kantriai
Pasukę į rajoną, kur yra daugiau bankų, žurnalistai irgi rado dar daugiau mielai juos parodančių klaipėdiečių.
Liepų gatvėje sutikta mergina nurodė, kad į vieną pusę važiuojant rasime „Snoro“ banką, o į kitą - „Parex“. „Ar ten didelė apsauga, ar susitvarkysime?“ - buvo klausta merginos.
„Oi, nežinau, nežinau“, - atsakė ji. Pabaigai dar kartą pasitikslinome, kur tiksliai pasukti, kad ilgai nesiblaškytume ieškodami šių bankų. Mergina klusniai paaiškino dar kartą.
Įvažiavus į Danės gatvę, jaunas vaikinas ranka parodė, kad važiuotume tiesiai. Ten ir būsiąs kažkoks bankas.
Kad juos sustabdė pilnas automobilis kaukėtų žmonių, labiausiai pasimetė du kažkokias iškasenas Danės gatvėje vilkę vyrai. Kol vienas iš jų buvo kamantinėjamas, kitas bandė po truputį sliuogti šalin. Tačiau kai buvo perspėtas, jog nemėgintų bėgti, vyriškis klusniai grįžo atgal. Klaipėdiečiai ranka parodė, jog netoliese, Danės g. 21 name, yra „Parex“ bankas.
Jiems pritarė ir čia pat stovėjęs tvarkingas dar vienas vyras, kurio niekas apskritai nieko neklausė.
Palinkėjo sėkmės
Akyliausią moterį „plėšikai“ sutiko prie Klaipėdos universiteto Menų fakulteto. Iš pradžių ji gana vangiai atsakinėjo, tačiau nesidrovėjo atidžiai stebėti automobilio salone tūnančius kaukėtus žmones. Įsidrąsinusi ji net mėgino įkišti galvą į saloną, o vėliau, pasiteiravusi, ką ketiname daryti, klaipėdietė net pagąsdino, kad iškvies policiją. Ši moteris - žinoma Klaipėdos dailininkė Sofija Kanaverskytė.
Ji buvo bene vienintelė ne itin noriai su įtartinais tipais bendravusi sutiktoji. Kiti keliolika respondentų su kaukėtais „banditais“ kalbėjosi lyg niekur nieko. Kelią į banką rodė ir jauni, ir seni.
Tačiau labiausiai nustebino viena netoli S.Daukanto ir Bokštų gatvės sankryžos pakalbinta klaipėdietė. Ji ne tik smulkiai išaiškino, kur yra artimiausias bankas, bet ir pasakė, kad ten nėra didelės apsaugos. Pasiteiravus, ar nesunkiai būtų galima ją įveikti, moteris numojo ranka. „Neturėtų būti problemų“, - sakė ji. Nuvažiuojant ji palinkėjo sėkmės ir siūlė atidžiai važiuoti, kad nepasiklystume.
Kodėl žmonės yra linkę bendradarbiauti su nusikaltėliais?
„Yra dvi versijos. Pirmoji - blogai vaidinote, ir žmonės suprato, kad čia vyksta šou. Mat sveiko proto žmogus suvokia, jog tikrieji vagys neklausinės, kur bankas, stengsis vengti viešumos. Antroji - gerai vaidinote. Žmonės, bijodami rodė kur ir kas“, - „Klaipėdos“ žurnalistams sakė socialinių mokslų daktaras Vytautas Čepas.
Česlovas KAVARZA, Saulius POCIUS
“Klaipėda” (http://www.klaipeda.daily.lt)
