Neregėtas žemės drebėjimas, viską griaunantis cunamis ir radioaktyvus užteršimas: kaip žmonės Japonijoje atlaiko neįsivaizduojamą trigubą katastrofą?
Apie tai Vokietijos savaitraštis „Der Spiegel" kalbėjosi su neurologu, psichologu ir psichiatru, pasaulyje pripažintu baimės tyrinėtoju, Tiubingeno ir Getingeno universitetų profesoriumi Borwinu Bandelowiu.
– Tai, ką katastrofos regione dabar patiria japonai, yra didelis smūgis ir psichikai, tad kas vyksta su nelaimę patyrusiais žmonėmis?
– Supaprastintai kalbant, smegenyse yra dvi skirtingos baimės sistemos. Viena yra primityvi ir tiesiogiai reaguoja į pavojų – gyvatę, peilį, prarają. Šiuo metu veikia ši katastrofą patyrusių žmonių sistema.
– Ar tai reiškia, kad žmonės pirmiausia stengiasi gauti vandens, maisto ir išsigelbėti, pasitraukdami į daugmaž saugias vietas?
– Būtent. Nelaimės atveju žmogui įsijungia išlikimo programa. Smegenys perjungiamos į mažesnio aktyvumo pakopą, tam tikros struktūros veikia aktyviau už kitas.
Ši funkcija apsaugo nuo psichinės žalos, nes patenkinus pirminius poreikius bent jau laikinai pasijuntama gerai. Mes iš prigimties esame išlikimo meistrai.
– Vadinasi, mintis apie gresiantį branduolinį pavojų iš pradžių blokuojama?
– Taip, primityviajai baimės sistemai branduolinė katastrofa įspūdžio nedaro. Visa, ką žinome apie radioaktyvumą ir spindulių sukeliamą žalą, sukaupė antroji, intelektualioji sistema.
Pirmoji sukelia panikos priepuolius ir baimę, o analitinė – nerimą, kuris taip pat gali labai kamuoti. Apklausos duomenimis, 70 proc. vokiečių baiminasi branduolinių reaktorių katastrofos Vokietijoje. Bet dėl to jų neapima panikos priepuoliai – tai toks yra skirtumas.
– Kokios strategijos galimos pagal išlikimo programą?
– Blogiausias atvejis – kai kartu sėdi 10 žmonių, o tik vienas turi maisto ir dėl jo kyla atvira kova. Dingsta moralė. Japonijoje taip nėra, iki šiol žmonės elgiasi labai delikačiai, atsižvelgia vienas į kitą.
Haityje po baisaus 2010 m. žemės drebėjimo vaizdas buvo kitoks. Ten buvo plėšikaujama, smurtaujama, aišku, ir todėl, kad tai yra daug skurdesnė šalis.
– Kaip reikėtų elgtis įvykus katastrofai?
– Iš tiesų žmonės po stichinių nelaimių paprastai moka elgtis. Kadangi spontaniškai susidaro bendruomenė, kurioje visi visiems padeda, patirtis rodo, kad su situacija jie susidoroja geriau negu patyrę asmeninį likimo smūgį.
Japoniją ištiko apokaliptinio masto katastrofa, kokios nesugalvotų net kino režisierius. Tačiau susitelkimas nepaprastai padeda, tai yra kaip kare.
Per 2008 m. Sečvane vykusį žemės drebėjimą žuvo beveik 70 tūkst. žmonių. Čengdu buvo įrengtas centras potrauminiams streso sutrikimams gydyti, bet, kad ir kaip būtų keista, jo paslaugomis mažai kas naudojosi. Kinų psichiatrai nustatė, kad nuo psichikos traumų žmones apsaugojo bendrumo jausmas.
Po šios nelaimės Japonijoje potrauminio streso atvejų bus, bet ne tiek daug, kiek reikėtų tikėtis. Statistiškai skaičiuojant, potrauminis streso sindromas išsivysto 15 proc. sunkiausiai nukentėjusiųjų.
– Ar tiesa, kad kai kurie žmonės ekstremalias situacijas pakelia geriau už kitus?
– Iš tiesų taip ir yra. Vieni žmonės atsigauna ir po sunkiausių likimo smūgių, tuo tarpu kitų psichika nukenčia ir nuo daug mažesnio krūvio. Šiandien žinome: potrauminio streso mastas daug daugiau priklauso nuo atsparumo nei nuo pačios traumos.
– Japonai katastrofos metu demonstruoja didžiulę drausmę, stengiasi nerodyti emocijų, o ar medicinos požiūriu yra žalinga bet kokia kaina tvardytis?
– Dažnai lankiausi Japonijoje ir susidariau įspūdį, kad Vakaruose įsivaizduojama, jog tenykščiai žmonės mąsto ir jaučia kitaip, vien todėl, kad jų veiduose neatsispindi jausmai. Iš tiesų jie jaučia lygiai tokias pačias emocijas kaip kiekvienas kitas planetos žmogus panašioje situacijoje.
– Ar būtų geriau, jei jie parodytų, kaip kenčia?
– Ne, to nepadarysi pagal įsakymą. Kultūrinis kontekstas išlieka net ir per krizę.
– Ar jiems ilgainiui teks ieškoti psichoterapeutų pagalbos?
– Didelė klaida manyti, kad dabar visiems greitai prireiks psichoterapijos. Šiuo metu mokslas mano, kad tai yra neproduktyvu.
Buvo tirta traukinio katastrofa Ešedėje 1998 m., per kurią žuvo 101 žmogus. Tuomet psichologai teikė pagalbą daugiau kaip 600 žmonių, padėjusių likviduoti katastrofos padarinius.
Vėliau paaiškėjo, kad potrauminis streso sindromas dažniau išsivystydavo jiems, o ne tiems, kurių neglobojo medikai. Tai įrodo ne viena studija.
Žmogus pats turi gynybinį mechanizmą. Paprastai traumos iš pradžių nustumiamos į sąmonės užkaborius. Jei kas nors iškart pasiūlo apie tai kalbėtis, šis natūralus procesas nutraukiamas. Reikėtų leisti laisvai veikti prigimčiai, o kalbėtis tik tada, kai atsiranda poreikis tai daryti.
