Gyvenimas keičiasi, ir alytiškiai vis dažniau susitinka ne miesto parke prie fontano, o socialiniuose tinkluose, tinklaraščiuose. Virtualiojoje erdvėje miestiečiai atsiskleidžia netikėtu amplua, kuria puslapius apie savo pomėgius ir nepamiršta Alytaus problemų, bet svarbiausia – visa tai daro iš gyvo entuziazmo. Todėl bendrauti su jais – tikrai šventinė pramoga.
Giedrė Bulgakovienė neatsispyrė pagundai nusipirkti šventiniam giminės pokyliui teisingai ūkininko rūkytos karkos, tačiau dar liko išspręsti galvosūkį: ar tradiciškai troškinti ją su kopūstais, ar apvirus kepti orkaitėje, ar išvirti su džiovintomis slyvomis ir suslėgti vyniotinį. Jei panaši dilema kamuoja ir šių eilučių skaitytoją, patinkantį receptą galite rasti interneto puslapyje www.skaunausvisada.lt. Giedrė – viena jo autorių. Puslapis sulaukia nuo 800 iki 1 tūkst. 200 prisijungimų per dieną, vyrų užsuka šiek tiek daugiau nei moterų. Zenono BULGAKOVO nuotr.Į kulinarijos puslapį www.skanausvisada.lt dažniau užsuka vyrai.
Pasirodo, puslapio istorija prasidėjo tais laikais, kai vienas iš nedaugelio tikrai gerų lietuviškų receptų šaltinių buvo „Delfi“ skyrelis „Virtuvės paslaptys“. Čia užsukdavo ir tie, kurie nemokėjo užmaišyti tešlos banaliems lietiniams, ir tikri virtuvės asai – ne vien iš Lietuvos.
Ten Giedrė susipažino su bendramintėmis, kurios per pirmuosius penkerius skanausvisada gyvavimo metus tapo šios svetainės stuburu. Realiame gyvenime visų jų profesijos nieko bendro su virtuve neturėjo: Nacionalinio operos ir baleto teatro koncertmeisterė, vieno Žemaitijos rajono prokuroro žmona, šauni kultūros renginių organizatorė iš Aukštaitijos, bent kelios įvairių sričių vadybininkės.
„Alytiškės šiame būrelyje buvome trys. Kadangi laikui bėgant delfio komentaruose visokie chuliganiški „elementai“ visai įsišėlo, vis dažniau pagalvodavau, kad reikia iš šio portalo bėgti. Sūnus pasisiūlė sukurti man nuosavos svetainės „rūbelį“, ir viskas savaime išsisprendė“, – populiaraus puslapio atsiradimo istorija dalijasi Giedrė.
2005 metų pabaigoje visas būrelis jau susidraugavusių komentatorių „Delfi virtuvei“ pasakė „atia“ ir ėmė kelti savo receptus į skanausvisada. Kadangi nė viena nenorėjo pernelyg viešintis, receptus svetainėje, kaip ir anksčiau, pasirašo slapyvardžiais.
Puslapis startavo maždaug su dviem šimtais receptų, tačiau jų sparčiai daugėjo: forume dalijosi lankytojai, naujų vėjų įnešė ir socialinių tinklų mada. Nemažai receptų atkeliavo iš ten – su jų autorių sutikimu.
„Laikui bėgant supratau, kad kvaila žūtbūt vaikytis vien tik naujovių, – kur kas svarbiau gerai įvaldyti, gal net ištobulinti tuos patiekalus, kurių skonį jau įvertino namiškiai ar draugai. Juolab iš dabar puslapyje esamų daugiau nei tūkstančio receptų tikrai galima pasirinkti patinkantį. Prieš porą metų sukurtame svetainės „Facebook“ profilyje į dienos šviesą keliu laiko patikrintus patiekalus, autentiškus mūsų močiučių receptus, kuriuos drąsiai galima vadinti kulinariniu paveldu“, – sako Giedrė.
Šioje svetainėje yra receptų, kuriuos ji, dar vaikas būdama, nusižiūrėjo iš močiutės arba „teisingą gamybos būdą“ išsiklausinėjo iš a. a. tetos, fantastiškai skaniai kepdavusios žąsį su obuoliais, giminės šventėms patiekdavusios ir kitų smetoniškų patiekalų.
„Nepaisant visų tų picų, sušių mados, kelis kartus per metus aktualu išsikepti pyragėlių iš teisingos mielinės tešlos, norėsis burnoje tirpstančio kepsnio. Ir... visada bus merginų, kurios pirmąkart gyvenime keps lietinius, virs sriubas ar vytins mėsą. Man iki šiol viena iš smagių atrakcijų per visas Alytuje vykstančias muges ir šventes – paskanauti iš kaimų suvažiuojančių šeimininkų, ypač vyresnių, patiekalų. Jei kas patinka, išsiklausinėju, kaip ir iš ko gamino, įkeliu receptą į svetainę. Arba po pirmosios Grikių šventės, kurioje vyko išties puiki patiekalų iš grikių degustacija, nufotografavau visus patiekalus ir jų receptus. Nes manau, kad tai ne tik skanu, bet ir sveika. Ir jei nebus nors kažkur užfiksuota – dings su laiku ne tik iš atminties. Su mūsų senolių išėjimu taip, deja, atsitinka daugeliui tų senųjų receptų. O visai be reikalo!“ – Giedrė kviečia apsilankyti www.skanausvisada.lt. Puslapis sulaukia nuo 800 iki 1 tūkst. 200 prisijungimų per dieną, vyrų užsuka šiek tiek daugiau nei moterų.
Jei puslapis būtų ne apie kulinariją, tai apie ką?
Jis vis tiek būtų apie... kulinariją. Jau kelerius metus neduoda ramybės dar dvi su virtuve susijusios temos. Vis pagalvoju, kad mergaitėms, išeinančioms iš vaikų globos ar šiaip nelabai sėkmingų namų į ne rožėmis klotą savarankišką gyvenimą, tikrai praverstų koks virtualus Jaunoms šeimininkėms vadovėlis, struktūra primenantis Smetonos laikų analogišką knygutę iš mano kulinarinių veikalų kolekcijos. Tebelaiko užkabinusi ir dzūkiška virtuvė, kuri man įdomi unikalumu, palyginti su kitais ne tokiais biednais Lietuvos regionais.
Lydekos maltinis pagal Gitą (svarbu ne tik koks receptas, bet ir kaip jis užrašytas)
Vidutinio dydžio žuviai imame 4–5 riekutes batono (jas išmirkome grietinėlėje); 2–3 svogūnėkus iki permatomos būklės kepiname svieste; jei turime nuo vištų šlaunelių riebalų – tai ir jų šmotukas nepakenks, sumalame kartu su žuvimi ir 3 nemenko dydžio virtas morkas. Ir dar saują manų kruopų į faršą beriame bei kiaušinį įmušame. Dar – druska, pipirai, daug krapų.
Žuviai nupjauname galvą, uodegą, pelekus, mėsą nuimame nuo stuburkaulio, išrankiojame ašakas (smulkių rankioti nebūtina). Kadangi dusintis su precizišku odelių nupjaustymu tradiciškai tingiu / neturiu laiko, tai tik tris kartus sumalu (per patį smulkiausią mėsmalės sietelį) žuvies mėsą su visa oda, paskutiniu malimu – ir virtas morkas. Dedu į šį faršą pakepintus svogūnus, grietinėlėje mirkytą batoną (jį dar persuku blenderiu), prieskonius, įmušu kiaušinį ir formuoju iš faršo tokį zuikį, kurio vienas galas platesnis, o kitas – siauresnis (paskui puošiant labiau matyti, kur „galva“, kur „uodega“).
Suvynioju atsargiai į foliją ir 180 laipsnių orkaitėje gerą pusvalandį (30–40 min.) maltinį pakepinu. Paskui išėmusi išbadau visą mediniu pagaliuku ir apipilu iš pradžių 1/2 citrinos sultimis, o paskui – savo firminiu lenkišku baltuoju padažu žuviai.
Puošiame žuvį kitądien – jau atvėsintą. Akis šįkart padariau iš mėlynųjų alyvuogių, žvynus – iš mažų marinuotų agurkėlių, nasrus išpjausčiau iš paprikos. Nors šiaip jau puošti galime kiekvienas pagal savo fantaziją, svarbu, kad puošybai naudojami produktai su žuvimi derėtų. Puikiai tinka ir žali žirneliai ir, žinoma, citrinų griežinėliai.
Pastaba: šį patiekalą galite skanauti ir karštą, irgi neblogas skonis – tuomet prieš užpildami padažu ant viršaus dar stambiai pritarkuokite virtų morkų. Tada, aišku, puošyba nebūtina.
Baltasis padažas
Ant silpnos ugnies ištirpiname puodelyje maždaug 100 g sviesto, mažą indelį grietinės. Įpilame, jei yra, 2–3 šaukštus žuvies nuoviro. Jeigu atrodo, kad trūksta sūrumo, dar šiek tiek pasūdome, pipirais paskaniname. Į šią masę sumetame 4–5 kietai virtus, smulkiai sukapotus kiaušinius. Viską gerai išmaišome, palaikome, kol pradės norėti virti (bet neužviriname), t. y. iki pradės kilti ir šiek tiek putoti. Tuomet be saiko primetame smulkiai kapotų krapų – geriausiai šviežių, nors tiks ir šaldyti – bei karštu padažu apipilame žuvį.
Muzikinio puslapio autorių lanko mūza, nešina vinilinėmis plokštelėmis
Prieš dvejus metus internetinėje padangėje užgimė ir muzikinis puslapis http://rockdinozauras.wordpress.com/, kurį administruoja alytiškis Igoris Riabovas.
– Ar daug Lietuvoje gyvuoja muzikos istorijai skirtų interneto puslapių?
– Negaliu pasakyti. Nūnai Lietuvoje visi tapo politikos žinovais, ekonomistais arba „nuomonių lyderiais“. Visi jie reiškiasi savo „bloguose“. Bet aktyviausiai – komentaruose, kur galima pilti įvairaus tirštumo srutas vieni kitiems ant galvų. Mano kredo kuriant šį puslapį – apie politiką nė žodžio. Kitaminčių įžeidinėjimai puslapyje netoleruojami.
– Kaip atsirado puslapio sumanymas?
– Ilgą laiką kartu su Liudu Ramanausku kūrėme laidą „Rock 99“ Alytaus radijo eteryje. Papūtus naujiems laisvosios rinkos vėjams, laida užsilenkė, liko daugybė neįgyvendintų idėjų. Sugalvojau pratęsti šią veiklą pasinaudodamas visagaliu internetu. Viena iš pagrindinių paskatų kurti puslapį buvo noras papasakoti, kuo gyveno tuometinis roko muzikos pasaulis, kad šiuolaikinė muzika neatsirado iš niekur. Prisiminti, kaip rokas padėjo mums išsaugoti vidinę laisvę gyvenant už geležinės uždangos. Dainavimas apatiniu trikotažu ir atsikišusiomis kūno dalimis tada nebuvo toleruojamas. Mano karta gyveno ta muzika, bet visa informacija iš Vakarų buvo blokuojama KGB, rinkdavome žinias po kruopelytę ir dalydavomės tarpusavy... Žinoma, atsižvelgiau ir į edukacinį aspektą: kuriant laidą Alytaus radijui pavyko sudominti daug jaunų žmonių viena ryškiausių roko asmenybių Jimu Morrisonu ir grupės „The Doors“ kūryba, kitais muzikantais. Po laidos gaudavau gerų atsiliepimų ne tik iš Alytaus radijo klausytojų – atsirasdavo melomanų, kurie pasigaudavo mūsų laidos bangas ir Kauno, Marijampolės rajonuose.
Puslapį skyriau tiek senajai roko mėgėjų gvardijai, tiek ir jauniems kitokios muzikos gerbėjams. Nesivaikau dirbtinio populiarumo ir nerenku like‘ų. Tiesiog smagu pasidalyti žiniomis.
Mano tikslas – ugdyti intelektualesnį, platesnio akiračio, kūrybingą ir mąstantį klausytoją. Žinau, kad Alytuje yra daug žmonių, mėgstančių roką. Prieš daugiau nei 40 metų čia buvo mėgstamos ir klausomos „Uriah Heep“, „The Beatles“, „The Doors“, „Deep Purple“. Alytus visoje Lietuvoje garsėjo būtent sunkesnio roko gerbėjais... Vienas iš įdomesnių atradimų buvo tas, kad mano puslapį aplanko skaitytojai ne tik iš Lietuvos, Vokietijos, Švedijos, JAV ar UK (ne paslaptis, ten galima sutikti alytiškių), turiu lankytojų ir iš Argentinos, Ispanijos, Brazilijos. Kas jie – neįsivaizduoju!
„Jeigu tu atsimeni 70-uosius, vadinasi, tavęs ten nebuvo“, – mėgsta sakyti tie, kurie tuos metus išgyveno. Aš juos išgyvenau ir, nors kai kas išsitrynė iš atminties, tą laiką padeda prisiminti anuometinė muzika ir asmeninis archyvas. Man tai nėra tik kalendorinės datos – tai buvo ypatingas gyvenimo būdas. „Gėlių vaikai“, jų muzika, mada, pacifizmas ir laisvės ieškojimas užvaldė protą ir padėjo ieškoti kito kelio, ne to, kurį piršo komunistinės propagandos ideologai. Man visąlaik norisi daugiau papasakoti apie tuos laikus, kai viskas buvo cenzūruojama ir draudžiama, kai dėl muzikos, aprangos stiliaus ir ilgų plaukų buvau ne kartą gavęs šaukimą į KGB. Ta mūza, kuri mane lanko, tikrai neapsiginklavusi lyra – ji turi krūvelę vinilinių plokštelių ir atrodo kaip tikra hipė.
Puslapio http://rockdinozauras.wordpress.com/ administratorius Igoris Riabovas.
Muzikinis Igorio palinkėjimas švenčių proga
„Turiu tokią tradiciją: pirmą gruodžio pusę, švenčiant Jimo Morrisono gimtadienį, mano namuose skamba „The Doors“. Po to Johnas Lennonas: gruodžio 8-oji – jo tragiškos žūties diena. Naujųjų metų išvakarėse namus užpildo mano mylimiausio bitlų albumo „Sgt. Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“ garsai. Ką jums klausytis per Kalėdas? Kas kam patinka, juk tai linksma šventė! Tik nepatarčiau klausytis „death metal“. Gali būti „Status Quo“, „Mungo Jerry“, „Electric Light Orchestra“. Ypač baliauna yra „Dr. Hook & The Medicine Show“.
Būkit visada jauni – ši muzika ir gyvenimo būdas neleidžia pasenti. Kaip per mano draugo Aleksandro Jegorovo-Džyzos, garsiausio Lietuvos hipio, laidotuves sakė kunigas apie ten susirinkusiuosius: „Matau daug gražių, šviesių žmonių, kurių plaukus nubalino šerkšnas, bet matau jūsų jaunas akis ir jaučiu jaunų širdžių plakimą.“
Pabaigoje noriu palinkėti gražių švenčių, geros nuotaikos ir geros muzikos.“
Glūkoidai alytiškiams linki: „Mylėkite savo miestą kaip patys save!“
Kalėdų ir Naujųjų metų proga visiems alytiškiams, nesvarbu, kur esantiems, linkiu mylėti savo miestą kaip patiems save. Meilė sau taps stipri, jei turėsite gerą sveikatą, kurią puoselėsite patys, bet ne farmacininkų propaguojamais būdais. Būkite linksmi, geros nuotaikos ir pilni optimizmo!
Mylėti iš tolo lengviau, todėl gal ir nereikėtų labai stebėtis, kad interneto puslapį glukoidai.wordpress.com apie Alytų 2007 metais sukūrė išeiviai iš jo – glūkoidai.
Kas jie tokie?
Medicinos ir matematikos terminų miksas glūkoidai apibūdina žmones, turinčius liguistą potraukį kasmet pirmą liepos savaitgalį susirinkti prie Glūko ežero. Kadangi nėra nė vieno kilusio iš Glūko apylinkių, tai negali jie vadintis glūkiečiais, tik glūkoidais. Atvažiuoja alytiškiai iš Olandijos, Vokietijos, Norvegijos, Jungtinės Karalystės. Jie paliko savo kraštą pradedant 1977 metais, kai Janna Riabowa išvyko nuolat gyventi į Vakarų Vokietiją, ten buvo apdovanota už aukštus meninius pasiekimus, ir baigiant paskutinės bangos emigrantais, išvykusiais vos ne vakar. Šiemet glūkoidai sulaukė svečio iš JAV (Atlanta), Algio Adomaičio (Madrido) anūkės Sofijos. Mažylė gražia lietuviška kalba iščiulbėjo: „Čia man patinka.“
Glūkoidų būryje – daug žinomų alytiškių: medicinos mokslų prof. habil. dr. Virgilijus Beiša (Madridas), kompozitorius Alvydas A.Jegelevičius (Kurortas), fotograndai Vytautas Stanionis jaunesnysis ir Zenonas Bulgakovas, politikos apžvalgininkas Vytautas Dumbliauskas (Kurortas), dailininkas Alvydas Petkevičius (Madridas), psichologijos mokslų dr. Virginijus Lepeška (Kurortas), Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro smuikininkas Algirdas Verbauskas (Kurortas), dainuojamosios poezijos atlikėjas Albertas Antanavičius-Šekspyras (Madridas).
Kaip supratote, skliausteliuose nurodytas Alytaus rajonas, iš kurio šie žmonės kilę, – gimtasis miestas yra neatskiriama jų tapatybės dalis!
„Beveik visi šie pakankamai žinomi ir nusipelnę tautai žmonės yra truputėlį hipišką prigimtį paveldėję individai, taigi išsiskiriantys iš minios, o tai jau glūkoiduose vertinamas bruožas. O kiek glūkoidų be mokslinių laipsnių, bet nusipelniusių miestui srityse, apie kurias oficiali žiniasklaida neužsimena? Kas buvo pirmieji Alytuje melomanai, vinilinių plokštelių kolekcionieriai, glūkoidų terminu – muzikiniai rezistentai? Kas pirmieji Alytuje pradėjo groti roko muziką? Kas tie muzikantai, kurie visą dešimtmetį (1970–1980) garsino Alytų? Jie jau ant išnykimo ribos, kas parašys apie tai?“ (glukoidai.wordpress.com)
Kas puslapio tekstų autoriai?
Tinklalapio dvasią savo filosofinėmis apžvalgomis apie būtį ir dvasios gylį palaikė šviesuolė Rasa Petkevičienė. Taiklios Vytauto Pavilonio įžvalgos politinėmis temomis, daug laiko užsieniuose gyvenusio ir dirbusio auksarankio staliaus Vytauto Galbuogio prisiminimai apie Airiją. Dar Alvydo A.Jegelevičiaus analitiniai straipsniai apie kūrybinę asmenybę, apie muziką ir kolegas kompozitorius. Aldona Marcinkevičienė visada su meile rašo apie tėvelio puoselėtą Miesto sodą, muzikantus, grojusius medinėje žaliai dažytoje estradoje, kurią, poeto Rimo Buroko žodžiais tariant, nugriovė intelektualūs vandalai. Igoris Riabovas – roko muzikos apžvalgininkas.
Kuo patrauklūs glūkoidų rašiniai?
„Glūkoidai daug keliauja, dalijasi įspūdžiais ir nedelsdami viešina įspūdžius, informaciją apie aplankytą šalį. Kartais patys save iškomandiruoja į Jungtines Amerikos Valstijas, pervažiuoja vienuolika valstijų, kad pasijustų Jacko Kerouaco herojų kailyje. Taip gimsta serija straipsnių ir šeši filmai. Kita populiari tema, susijusi su „senomis Alytaus naujienomis“, aprašoma Prahos aludžių stiliumi, pavyzdžiui, triptikas apie pliažą, Miesto sodą ir restoraną“, – pasakoja nepakeičiamas glūkoidų puslapio administratorius Gintautas Unguraitis-Dzilbus, kilęs iš Kurorto, Kauno politechnikos instituto absolventas, inžinierius, pirmosios Alytaus roko grupės „Aisčiai“ narys.
Jo daliai tenka tinklalapio administravimas, straipsnių redagavimas, foto- ir vaizdo galerijų kūrimas ir tvarkymas, videoreportažų filmavimas, redagavimas ir publikavimas. Konsultantas – Donatas Juodišius, vyriausias „Ubiquiti Networks“ (Jungtinės Amerikos Valstijos) kompanijos dizaineris, kurio patirtis ir žinios labai praverčia.
Kaip tapti glūkoidu?
„Užtenka prisiliesti prie tinklalapio, parašyti komentarą ar, dar geriau, aktualų straipsnį. Ar tiesiog atvažiuoti prie Glūko, kaip tai padarė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė kartu su 1988 metų olimpine slidinėjimo čempione Vida Venciene ar lietuvių Tarantino vadinamas režisierius Emilis Vėlyvis.
Sutikti Alytuje alytiškį lygiai taip pat sunku, kaip sutikti Amerikoje indėną. Ši glūkoidų išrasta frazė dažnam keldavo dvigubų minčių, jie sako: norėčiau prisijungti prie glūkoidų, bet gimiau Butrimonyse ar Kaune, taigi nesu alytiškis, be to, nežinau, kur yra Zimavičienės mūras ar kur Džervaus kalvė stovėjo. Tekdavo paaiškinti, jog ta sparnuota frazė apie indėnus – jokia diskriminacija, tiesiog nostalgijos šeštajam dešimtmečiui išdava, kai visi visus mieste pažinojo, jei ne tiesiogiai, tai iš matymo. Glūkoiduose rašėme: tada eidamas iš Madrido į miestą pakeliui sutinki bent dešimt draugų, pasilabini su jais. Šiandien dešimt kartų eidamas tuo pačiu maršrutu pažįstamo veido nepamatysi!“
Gintautas Unguraitis-Dzilbus, puslapio glukoidai.wordpress.com administratorius
Sotvaras.lt – pakeiskime savo mąstymą, ir pasaulis bus įdomesnis
Tikrai verta aplankyti dar vieną alytiškių kuriamą interneto puslapį www.sotvaras.lt, kurį administruoja skulptorius Mantas Kazakevičius.
Sotvaras.lt pradėjo veikti 2008 metais, jo ištakos siekia 2007-ųjų Alytaus bienalę bei ją lydėjusius eksperimentinio meno renginius, kurių metu susibūręs smalsus jaunimas atrado kolektyvinės kūrybos džiaugsmą ir vienijančias vertybes.
„Tuo metu socialiniai tinklai dar tik žengė pirmuosius žingsnius, nutarėme sukurti pirmąjį savo tinklalapį, lygiagrečiai mūsų veikla išsirutuliojo į neformalų jaunimo sambūrį, kurį ilgainiui pakrikštijome „Sotvaro“ vardu. Taip atsirado sotvaras.lt“, – pasakoja puslapio administratorius Mantas.
Pirminė puslapio paskirtis yra skleisti informaciją apie neformalaus jaunimo sambūrio „Sotvaras“ veiklą, antrinė – tirti alternatyvias gyvenimo strategijas, fiksuoti jų apraiškas mus supančioje aplinkoje. Tinklalapis sulaukia lietuviškai skaitančių lankytojų dėmesio iš viso pasaulio.
Prie sotvaras.lt gyvavimo vienaip ar kitaip (net nebūtinai sąmoningai) prisideda platus ratas žmonių, todėl natūralu, kad ir temų ratas nėra siauras. Tačiau visas jas vienija siekis kritikuoti vyraujančias mąstymo klišes.
„Man patinka skleisti idėjas, keičiančias žmonių mąstymą, tinklalapis yra puiki terpė. Kitaip nei socialiniai tinklai, tinklalapis nediktuoja informacijos pateikimo tempo (šiuo metu naujos publikacijos pasirodo vieną, du kartus per mėnesį ir taip savotiškai oponuoja dar vienai klišei) bei suteikia galimybę skaitytojams rasti mūsų skleidžiamą informaciją per paieškos įrankius. Be abejo, dar yra ir finansinis aspektas, mat „Sotvaras“ atsiriboja nuo bet kokių komercinių santykių, formalizavimosi (suteikiančio teisę rašyti projektus), galimybės pritraukti lėšų skelbiant reklamą, todėl jį išlaikyti tenka iš asmeninių resursų“, – M.Kazakevičius sako, kad, be techninių atradimų (puslapio dizainą, funkcionalumą jis plėtoja savo jėgomis), dar labai svarbu bendradarbiavimo džiaugsmas.
Sotvaras.lt siūlo per šventes leisti sau prabangą išbandyti ką nors naujo kūrybiniame fronte. Kadangi metų pabaigos šventės dažniausiai asocijuojasi su vaišėmis, o indus reikia plauti, tai tikrai pravers toks natūralaus indų ploviklio receptas.
Jeigu kūrenate malkomis ir atsiranda pelenų, galite pasidaryti natūralaus indų ploviklio, kuris jums nekainuos nė cento. Pelenus supilkite į kokį platesnį indą, tarkime, plastikinį, užpilkite verdančiu vandeniu. Palaikykite kelias dienas, retsykiais pamaišykite. Po kelių dienų nusistos labai stiprus šarmas. Mūsų močiutės po karo, kai nebuvo už ką pirkti muilo, tokiu šarmu skalbdavo žlugtą. Kai pelenai nusistoja ant dugno, šarmą labai lengva nusemti. Aš jį susipilu į didelius plastikinius butelius.
Šarmas yra labai aktyvi medžiaga ir gerai ardo riebalus, kurie muilija (virsta muilu). Indams plauti – pats tas. Kad geriau putotų, įpilu kelis lašus pirktinio ploviklio. Kadangi toks šarmas nekainuoja nė cento, jo galima pasidaryti daugiau, pakaitinti ir pilti į kanalizaciją vamzdžiams praplauti dėl profilaktikos. Tai daug sveikiau už pirktinius sieros ar druskos rūgšties preparatus.
