Nepaisant didžiulės pažangos, mūsų nežinojimas apie tai, kas yra mūsų kaukolės viduje, išlieka didžiulis ir kartais nepalenkiamas. Tie lašai ir jų santykis su kibiru yra labai mįslingi.
Mes suprantame, kaip komunikuoja skirtingos smegenų dalys ir kur jos specializuojasi, bet iš ko tiksliai susideda „mintis“? Iš kur, tarp 86 milijardų mūsų smegenų neuronų, jos atsiranda ir kur jos eina? Kas, moksliškai kalbant, yra sąmonė – ar tai vienas subjektas, ar trilijonų permutacijų suma? Ar tai visų tų neuronų priedas, ar vidurkis?
Žinių praraja yra aiški, bet mokslinė fantastika linksmai jos nepaiso. Nuo jau minėtos klasikos iki „Netflix“ laidų „Altered Carbon“ ir „Black Mirror“ – mūsų smegenų ar proto perkėlimas į mašiną ar tam tikrą kompiuterį yra labai paprastas dalykas.
Taigi, ar mes kada nors galėsime tai padaryti? Ar tai tik svajonė? Daug parašyta apie ateitį ir tai, ką vieną dieną galėsime padaryti, tačiau mažai dėmesio skiriama kliūtims, kurias dar turime įveikti. Pamirškite visą techno-plepėjimą, filosofiją ir transhumanizmą – kiek šis drąsus naujas pasaulis yra arti mūsų dabarties?
Nesuskaičiuojama daugybė ingredientų
Nesvarbu, kaip tai vadinate – proto įkėlimu, proto perkėlimu ar visų smegenų emuliacija (WBE) – mes visiškai neturime galimybės to padaryti dabar ar kada nors artimoje ateityje. Smegenys yra per sudėtingos, o „proto“ ir „asmenybės“ prigimtis per daug neaiški, kad net žinotume, ką tiksliai perkeliame.
Pagalvokite, ką turėtume perkelti. Visas mūsų mintis, įrašytus jausmus, prisiminimus, intelektą, pažinimo gebėjimus, baimes, viltis, svajones ir t.t. Be to, tie neuroniniai ryšiai, kuriuos šiuo metu turime, mūsų naujuose skaitmeniniuose rūmuose turėtų išlikti nepažeisti, kitaip mes tiesiog nebebūtume tokie patys, kokie buvome anksčiau.
Mūsų ribotos žinios apie smegenų veiklą yra titaniška kliūtis, kurios mes nė iš tolo neįveikiame. Nežinodami, ką tiksliai perkeliame, negalėsime dalyvauti jokioje WBE, jei neįvyks biomedicinos revoliucija.
Tuo pačiu metu susiduriame ir su duomenų saugojimo problema. Šiuo metu skaičiai yra labai netikslūs, tačiau manoma, kad žmogaus smegenys gali saugoti nuo 1 terabaito iki 2500 terabaitų duomenų.
Visa tai saugoti kompiuteryje būtų didžiulis darbas, turint omenyje, kad tik galingiausi pasaulyje superkompiuteriai, tokie kaip Ouk Ridžo nacionalinės laboratorijos žvėris „Titanas“, gali savyje sutalpinti mūsų atmintį.
Mažai tikėtina, kad visų smegenų emuliacijai naudotume skaitmeninę architektūrą. Galų gale, biologija yra daug efektyvesnis saugojimo mechanizmas. Neseniai atliktas tyrimas atskleidė, kad vos vienas kubinis milimetras – mažas lašelis – sintetiškai sukurtos DNR gali saugoti 1 milijardo gigabaitų vertės duomenų, nesvarbu, ar tai būtų enciklopedijos, ar asmenukės.
Tačiau pamirškite saugyklą. Kaip fiziškai sutalpintumėme mintis į kompiuterį? Neatsižvelgiant į vis dar besiformuojančią kvantinio skaičiavimo sritį, įprasti kompiuteriai veikia naudodami bitus, kurie yra skaitmeniniai taip/ne signalai, vaizduojami vienetais ir nuliais.
Mintys ir nerviniai impulsai nėra skaitmeniniai subjektai. Jie labiau panašūs į bioelektrocheminių impulsų spektrą, kuriame informacija sklinda laisvai. Jie nekomunikuoja nustatytais tarifais, kaip šiuo metu daro kompiuteriai.
Taip, yra lustų, kurie imituoja mūsų neuronus, ir jie yra labai šaunūs. Naudodami dirbtines sinapses, jie pakeitė šiuos senus 1/0 loginius vartus ir, kai tik reikia, siunčia labai tikslius informacijos impulsus per kristalinį tarpą. Tačiau tai nereiškia, kad jie yra dirbtiniai neuronai – jie tik imitacijos.
Taip, mes taip pat turime neuroninius tinklus, o tuo remiasi dirbtinis intelektas (AI), kuris egzistuoja kompiuterių tinkle, sudarytame iš tarpusavyje sujungtų mazgų. Jie gali mokytis be jokio žmogaus indėlio, o modelio atpažinimo srityje jie netgi šiek tiek geresni už mus. Bet vėlgi, jų dizainas tik imituoja mūsų pačių biologinius neuroninius tinklus. Jie nėra kopija, kurią galime įklijuoti, tai yra prastesnės mūsų smegenų versijos.
Atminkite, kad neuronai yra daugiau nei tik nerviniai impulsai.
„Neuronai neegzistuoja vakuume: juos supa cheminės medžiagos, kurios juos veikia, ir išskiria chemines medžiagas, kurios veikia netoliese esančius neuronus, – „IFLScience“ sakė Karolinskos instituto kompiuterinis neuromokslininkas Matthijsas Dorstas. – Ar mums reikia įtraukti visus šiuos procesus? Ar reikia apskaičiuoti kiekvieną cheminę sąveiką?“
Kad ir kuriuo būdu pažiūrėsime, proto ir mašinos susijungimas nėra tikėtinas.
Mačiau dalykų, kuriais nepatikėtumėte
Negalima sakyti, kad mes nelabai suprantame, kaip šiuo metu veikia mintys ar net emocijos. Mes ne kartą bandėme komunikuoti su smegenimis ir paversti mintis skaitmeniniu atsaku įvairiose situacijose. Galime išrasti protezuotas galūnes, kurias valdo mąstymo procesai, tačiau motorinių (judesiais pagrįstų) neuronų impulsų naudojimas metalinei rankai judinti labai skiriasi nuo minčių perkėlimo į mašiną.
Netgi JAV kariuomenės tyrimų padalinys DARPA šiuo klausimu žengė tik vienu žingsniu į priekį. Neseniai atliktame RE-NET tyrime buvo panaudota 100 smegenų implantų, kad būtų galima kompiuteryje užregistruoti atskirą neurologinį aktyvumą, tačiau jis dažnai buvo netikslus ir pilnas triukšmo.
Remdamiesi smegenų MRT skenavimu, galime sukurti nuspėjamuosius modelius, kurie leistų mašinai sužinoti, ką ketinate daryti. Viename tyrime mokslininkai leido žmonėms žiūrėti filmų anonsus, kol nustatė, kurie jų smegenų regos žievės segmentai šviečia.
Praėjus pakankamai laiko, kompiuterinė programa išmoko atkurti regimus vaizdus, remdamasi šia informacija. Labai šaunu, bet tai vis tiek nuspėjama – tai nėra tiesioginis mūsų minčių ar neuronų impulsų supratimas.
Šiuo metu žinome, kad naudojant šviesą galime implantuoti klaidingus prisiminimus į skirtingas smegenis. Tai nuostabu, bet jei negalime tiesiogiai bendrauti su mašinomis, tada nėra jokios vilties dėl minčių perkėlimo – kad ir kas tai iš tikrųjų būtų – į kompiuterinę sistemą, kurios šiuo metu nėra.
Jei galėtume kažkaip panaudoti žemos raiškos perdavimo mechanizmą, kad įkeltume ką nors į mašiną, kuri negali susidoroti su mūsų smegenų sudėtingumu, būtume niūrus savo buvusio savęs šešėlis.
Idealiu atveju mums reikia sistemos, kuri beveik tobulai atspindėtų žmogaus smegenis. Bet tai pakeistų biologines mūsų biologijos ribas – sistema, kuri nesuyra ir nemiršta. Atsirado į smegenis panašios sistemos modelių, tačiau norint juos padidinti, prireiktų neįtikėtinų energijos šaltinių ir didžiulės apdorojimo galios, kad būtų galima generuoti unikalias mintis iš begalinio informacijos šulinio.
„Net ir paprastiems modeliams, greičiausiam superkompiuteriui reikia valandos, kad suskaičiuotų, ką smegenys padaro per kelias sekundes“, – pabrėžia M. Dorstas.
Remiantis Moore'o dėsniu, kuriame teigiama, kad skaičiavimo galia padvigubėja kas dvejus metus, „galime turėti pakankamai greitus superkompiuterius, kad per dvidešimt ar trisdešimt metų jie imituotų tiek neuronų, kiek jų turi žmogaus protas“.
Beždžionei reikia apkabinimo
Nepaisant šios neapibrėžtumo bedugnės, tai nesustabdė kai kurių ekspertų planuoti ateitį, kurioje bus galima pasiekti virtualų nemirtingumą. Kai kurios pastangos atrodo pažangesnės ir griežtesnės nei kitos, be to, yra ne pelno siekiančių ir tarptautinių iniciatyvų, kuriomis siekiama skatinti ir tobulinti visų smegenų emuliacijos technologijas.
Mokslininkai ir futuristai ir toliau bandys rasti būdų, kaip priversti kompiuterius ir smegenis tiesiogiai bendrauti ir keistis informacija. Juk mes iki galo nesuprantame, kaip veikia anestetikai, bet tai netrukdo jų naudoti. Tačiau lyginti mūsų smegenis su kompiuteriais ir manyti, kad jos yra pakankamai panašios, jog būtų suderinamos, gali būti nelabai prasminga. Anksčiau smegenys buvo lyginamos su vandens laikrodžiais ir mechaniniais žvėrimis.
Šiandien analogija daroma su kompiuteriais. Beveik neabejotina, kad jei kada nors mums pavyks visų smegenų emuliacija, naudojama technologija nebus kompiuteris arba bent jau tokia, kokia, mūsų manymu, yra kompiuteris. Mokslas gali mus nustebinti, bet manome, kad prireiks technologinio stebuklo, nepanašaus į bet kurį šiuo metu žinomą, kad galėtume įkelti savo vaiduoklius į bet kokį kitą kiautą.
Bet kuriuo atveju galime tikėtis konkurencijos. Technologijų nuspėjimo galimybės, nuo personalizuotų reklamų iki MRT pagrįstų modelių, yra gana stulbinančios. Galbūt mes nesame tokie sudėtingi, kaip norėtume galvoti.
„Galbūt žmogaus protas yra pernelyg perteklinis, ir mes galėtume sukurti ką nors su tokio paties elgesio su daug paprastesniu modeliu. Paprasti kompiuteriai jau gali įveikti mus šachmatuose, – pažymi M. Dorstas. – Galbūt jie vieną dieną galės mus nugalėti su savo sąmone“.
