Kuomet sakome, kad šiandien mums pragariška diena, dažniausiai turime omeny, kad nespėjome į autobusą, ar nepasisekė įgyvendinti vieno ar kito plano. Tačiau kai kuriems žmonėms pragariška patirtis reiškia visai ką kitą – tai jiems primena tokias dideles kančias ir pavojingas situacijas, kad net sunku aprašyti. Listverse.com siūlo pasidomėti dešimčia tokių istorijų.
5. Košmariškas virusas
2000 metais Šiaurės Uganda tapo epidemijos epicentru. Mirtino Ebolos viruso protrūkis nusiaubė Gulu, Masindi, Mbarara regionus ir sukėlė didžiulę paniką. Miestuose ir kaimuose sveiki žmonės tiesiog imdavo kraujuoti pro visas kūno angas – priklausomai nuo vietovės mirė 50-90 procentų užsikrėtusiųjų. Kai Pido’as Jibinino‘as susirgo sunkia viruso forma, jis nusprendė, kad gyvenimas baigiasi.
2000 metų pabaigoje P. Jibinino‘as buvo nugabentas į užsikrėtusiems virusu gydyti skirtą ligoninę. Čia grindys visą laiką buvo kruvinos, aplink ant gultų iš skausmo raitėsi ligoniai, o kvapas buvo tiesiog nepakeliamas. Tačiau P. Jibinino kančios dar buvo priešakyje. Dienų dienas jis gulėjo savo lovoje apsuptas mirties ir agonijos jausdamas, kaip tinsta jo akių obuoliai ir beria visą kūną. Per odos poras sunkėsi kraujas ir kaupėsi po juo. Vienintelis kontaktas su žmonėmis buvo su apsauginius kostiumus vilkinčiais gydytojais, kurie laukė jo mirties. Tačiau vyriškis, patyręs visus ligos baisumus, ne tik išgyveno, bet ir visiškai pasveiko.
4. Po bombos sprogimo
Tikėtina, kad Hirošimos bombardavimas išgelbėjo milijonus gyvybių, tačiau už tai buvo sumokėta milžiniška kaina. Tomiko Morimoto per atominės bombos sprogimą buvo 13 metų. Per interviu ji pasakoja, kaip nuo kalvos stebėjo gimtojo miesto virtimą pelenais.
Keiko Lane per sprogimą buvo slėptuvėje – jis prisimena po nelaimės aplink vaikščiojusius žmones, nuo kurių dribo oda, kareivius, apleistos mokyklos kieme deginusius žuvusių vaikų kūnus. Hiroshi Morishita buvo priverstas žiūrėti, kaip jo artimieji vėmė krauju ir mirė. Taigi, išgyvenusieji atominės bombos sprogimą buvo arčiau pragaro Žemėje, nei daugelis baisiausiame savo košmare.
3. Saugantis užkeikimas?
2013 metų balandį Jowas Bertis nusprendė surinkti pinigų vaikams, sergantiems mirtinomis ligomis. Nelaimei, jo pasirinktas pinigų rinkimo būdas buvo bėgimas Bostono maratone. J. Bertis buvo ką tik kirtęs finišo liniją, kai pasaulis aplink jį tiesiog sprogo. Pavargęs jis sugebėjo tik nusvirduliuoti per erdvę, kuri vos prieš kelias sekundes buvo gatvė. Jam ir jo žmonai, buvusiai dar arčiau bombos, stebuklingai pavyko išvengti sužeidimų. Tačiau tuo likimo išbandymai vyriškiui nesibaigė.
Praėjus vos dviems dienoms po sprogimo su verslo reikalais J. Bertis keliavo Teksase. Važiuodamas automobiliu vyriškis pamatė didelį juodų dūmų debesį. Po kelių sekundžių sprogo netoliese buvęs trašų fabrikas – žuvo 5, buvo sužeista 160 žmonių. Vyriškis, būdamas už dviejų kilometrų nuo sprogimo epicentro, pajuto sprogimo bangą, ant mašinos krito degančios nuolaužos. Laimei, J. Bertis nepatyrė jokių sužeidimų.
2. Maras Kolorade
Seanas ir Darcy Downingai praėjusiais metais buvo šokiruoti, kai išgirdo, jog jų septynmetė dukra serga buboniniu maru. Viena labiausiai užkrečiamų, mirtinų ligų šimtus metų nebekėlė problemų, kadangi anksčiau buvo sutelktos visos pajėgos tam, kad ji būtų sunaikinta. Ir dabar, XXI amžiuje juo staiga susirgo mokinė.
Sierra Jane buvo skubiai nugabenta į ligoninę – mergaitės limfmazgiai taip ištino, kad juos skaudėjo net nuo tyrimų ultragarsu. Mergaitė išgyveno dėl intensyvaus gydymo antibiotikais. Ir tai nebuvo vienintelis atvejis – apie susirgimo maru atvejus buvo praneštas net keliose Vakarų pakrantės vietose.
1. Penkios nacių koncentracijos stovyklos
Vietų, kuriose žmonės niekada nenorėtų atsidurti, sąraše nacių koncentracijos stovyklos užima vienas pirmųjų vietų. O štai Eliezeras Ayalonas per savo gyvenimą pateko ne į vieną, o net į penkias tokias „genocido mašinas“.
Jo kančios prasidėjo Radomo gete, kuris buvo žinomas dėl didžiulio jo gyventojų mirtingumo. Praėjus marinimo badu ir priverstinio darbo metams, E. Ayalono šeima buvo išsiųsta į Treblinką. Vienu metu vyriškis buvo patekęs į Mauthauseno stovyklą, kurioje žmonės būdavo „pašalinami darbu“. Vėliau jis buvo apgyvendintas filme „Šindlerio sąrašas“ parodytoje Plaszowo koncentracijos stovykloje.
Atėjant Antrojo pasaulinio karo pabaigai jis buvo išsiųstas į dviejų dienų mirties žygį ir sunaikinimą Ebenesse‘o stovykloje, kur kaliniai buvo žudomi taip greitai, kad net vietoje įrengtas ir masiniam lavonų naikinimui pritaikytas krematoriumas nuolat būdavo perpildytas. E. Ayalonas galiausiai buvo išlaisvintas 1945 metais.
