Lietuvos Aukščiausiasis teismas jau antrą kartą panaikino išteisinamąjį Apeliacinio teismo nuosprendį, kuriuo dėl verslininko Rimanto Grainio nužudymo organizavimo buvo išteisintas žinomas lenktynininkas ir verslininkas Alvydas Albrechtas (47 m.).
Didelį atgarsį sukėlęs nusikaltimas buvo įvykdytas dar 1995 metų gegužės 27 dieną – sostinės centre esančioje Vilniaus gatvėje, visai netoli Vyriausybės rūmų, sprogo po R. Grainio automobiliu „Mercedes-Benz“ pritvirtintas sprogmuo. Sunkiai sužalotas verslininkas po kelių dienų mirė ligoninėje. Prieš mirtį R. Grainys tuometiniam Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos pareigūnui Tomui Ulpiui pasakė, kad sprogimą galėjo suorganizuoti Olegas Lysenka arba Alius Albrechtas iš Kauno.
Vykdytojui sumokėta doleriais
2001 metais už šį ir kitus nusikaltimus kalėti iki gyvos galvos buvo nuteistas tiesioginis šio nusikaltimo vykdytojas Valerijus Januškevičius. Teisme, kuriame už daugybę sunkių nusikaltimų buvo teisiamas ir nemažas būrys jo bendrininkų, V. Januškevičius prisipažino, jog pats sukonstravo ir po R. Grainio automobiliu pritvirtino plastito sprogmenį.
Sprogdintojas tikino, esą šio verslininko nužudymą per tarpininkus Olegą Lysenką, Genadijų Bazuriną ir Ivaną Matulevičių užsakęs kažkoks Alius iš Kauno. V. Januškevičius už tai gavo 10 000 JAV dolerių. Pagal tuometinį kursą tai sudarė 40 000 litų. Dar 2000 užsakovo sumokėtų JAV dolerių už paslaugas sau pasiliko vienas iš tarpininkų.
Paieška vykdyta atmestinai
Kaunietis lentynininkas ir verslininkas A. Albrechtas į įtariamųjų ratą pateko tik sulaikius V. Januškevičiaus gaują. Bylos tyrėjai apklausti A. Albrechto kažkodėl neskubėjo. Pasiteisinimai, esą įtariamasis slapstęsis nuo teisėsaugos, – visai neįtikinantys. Jis, žinomas sportininkas, tuo metu turėjo nuolatinį darbą, mokėjo draudimo įmokas ir dažnai su žmona važinėjo į užsienį atostogauti. Kirsdamas Lietuvos sieną, A. Albrechtas pareigūnams pateikdavo savo asmens dokumentus, tačiau tai nieko nedomino. Dar 2001 metais sportininkas laimėjo ralio maratoną „Aplink Lietuvą“ ir iš paties tuometinio prezidento Algirdo Brazausko rankų gavo Prezidento taurę.
Nors 2002 metais buvo paskelbta oficiali A. Albrechto paieška, jis ir toliau gyveno laisvėje visiškai nesislapstydamas. Tuo laikotarpiu lenktynininkas iškovojo daug prizinių vietų įvairiose varžybose tiek mūsų šalyje, tiek užsienyje, tačiau netinkamai savo pareigas vykdę policijos pareigūnai niekaip nesugebėjo jo „surasti ir sulaikyti“.
Tik 2005 metais A. Albrechtas buvo suimtas ir uždarytas į Lukiškių tardymo izoliatorių. Vienas iš jo kameros kaimynų vėliau tapo „įslaptintuoju liudininku Nr. 1“ ir teisme paliudijo, kad Alvydas jam pasipasakojo, kaip užsakė nužudyti R. Grainį.
Skola sugrąžinta pavėluotai
Nužudymo organizavimu kaltinamo lenktynininko bylą Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjo 2006 metais. Parodymus prieš A. Albrechtą davė vienas V. Januškevičiaus gaujos narys – Genadijus Bazurinas. Su teisėsauga G. Bazurinas sutiko bendradarbiauti tikėdamasis, kad jam bus skirta mažesnė bausmė. Vėliau laisvės atėmimas jam iš tiesų per kelis kartus buvo sutrumpintas nuo 19 iki 13 metų.
G. Bazurinas per akistatą atpažino A. Albrechtą ir teigė, kad būtent šis asmuo užsakė R. Grainio nužudymą. Pasak liudininko, 1995 metų balandžio mėnesio pabaigoje ar gegužės pradžioje Vilniuje, Lazdynų mikrorajone esančios „Neste“ degalinės kavinėje, A. Albrechtas susitiko su R. Grainiu ir taip sudarė galimybę G. Bazurinui pamatyti jį gyvą. Vėliau užsakovas nurodė būsimos aukos įpročius, dienotvarkę, jo automobilio stovėjimo vietą ir kitus nusikaltimui įvykdyti reikalingus duomenis. Buvo aptartas net konkretus „užsakymo“ įvykdymo terminas, tik A. Albrechtas esą pageidavęs, kad R. Grainys būtų nušautas. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad nusikaltimas įvykdytas A. Albrechtui siekiant išvengti didelės skolos (nuo 800 000 iki 4 milijonų litų) grąžinimo R. Grainiui. Tačiau teisiamasis tikino, kad tiesiogiai R. Grainio nepažinojo, o pinigus skolinosi per tarpininką Vitą Markevičių. Šios paskolos buvo prireikę įsigyti didelei sviesto partijai iš Naujosios Zelandijos. Sviestas buvo realizuotas Azerbaidžane, tačiau tai užtruko, todėl tik po poros savaičių po R. Grainio žūties skola buvo pervesta į V. Markevičiaus nurodytą sąskaitą užsienyje, o iš ten – į R. Grainio našlės nurodytą sąskaitą. Kai nužudytojo našlė pareiškė, kad jokių pinigų ji negavo, buvo tvirtinama, kad skola sugrąžinta R. Grainio giminaičiams.
Liudininkų parodymai nekėlė pasitikėjimo
2006 metų balandžio 26 dieną Vilniaus apygardos teismas Alvydą Albrechtą nuteisė 8 metams laisvės atėmimo. Nors Generalinė prokuratūra teisiamajam siūlė 13 metų laisvės atėmimo bausmę, teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad A. Albrechtas per tuos 11 metų nuo nusikaltimo padarymo iki teismo naujų nusikaltimų nepadarė, išlaiko šeimą, dalyvauja visuomeniniame gyvenime, todėl skyrė jam minimalią bausmę.
2007 metais šį nuosprendį Apeliacinis teismas panaikino ir nuteistasis buvo išleistas į laisvę.
Generalinė prokuratūra apeliacinės instancijos sprendimą apskundė Aukščiausiajam Teismui ir byla buvo sugrąžinta nagrinėti pakartotinai. Apeliacinis teismas lenktyninką išteisino ir šiemet, o Generalinė prokuratūra vėl su tuo nesutiko – išteisinamąjį nuosprendį dar kartą apskundė Aukščiausiajam Teismui.
Taigi Apeliacinio teismo kolegija 2009 metų kovo 13 dienos sprendime išteisinamąjį sprendimą motyvavo tuo, jog bylos duomenys nepatvirtina pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Alvydo Albrechto savanaudiškumo motyvų, o tokiose bylose motyvo nustatymas yra būtinas. Anot teismo, prieštaringi ir nelaikytini patikimais Genadijaus Bazurino parodymai, o juo labiau įslaptinto liudininko Nr. 1 teiginiai. A. Albrechtas teisme ne kartą tvirtino, kad su jokiais kameros kaimynais apie savo bylą niekados nesikalbėjo. Teisėjai nusprendė, kad ir policijos pareigūno T. Ulpio parodymai apie R. Grainio įtarimus, kas galėję organizuoti jo nužudymą, nėra pakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
Visos abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti traktuojamos teisiamojo naudai, tad konstatuota, kad Alvydo Albrechto kaltė organizavus R. Grainio nužudymą iš savanaudiškų paskatų neįrodyta.
Prokurorai nepasiduoda
Prašydamas panaikinti pastarąjį Apeliacinio teismo nuosprendį, Lietuvos generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis savo kasaciniame skunde nurodė, kad apeliacinės instancijos teisme buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nes bylą nagrinėjo šališka Apeliacinio teismo teisėjų kolegija. Mat teisėjų kolegijos pirmininkas V. Kažys ir teisėja V. Ražinskaitė 2002 metų rugsėjo 26 dieną nagrinėjo ir vieno iš šiame nuosprendyje aptartų ir įvertintų įrodymų šaltinio – G. Bazurino – apeliacinį skundą ir atmetė prokurorų reikalavimą nusišalinti nuo A. Albrechto kasacinio skundo nagrinėjimo bylos.
Tačiau Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad 2002 metų rugsėjo 26 dienos nuosprendyje G. Bazurino parodymai R. Grainio nužudymo epizode nebuvo vertinami, todėl ši prokuratūros kasacinio skundo dalis – netenkintina.
Vis dėlto Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija jau antrą kartą panaikino išteisinamąjį nuosprendį ir bylą vėl sugrąžino Apeliaciniam teismui. Konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino neatsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį, vertindamas juos selektyviai ir teikdamas pirmenybę išteisintojo A. Albrechto gynybinei pozicijai. Aukščiausiasis Teismas mano, kad pripažindamas G. Bazurino parodymus prieštaringais ir nepatikimais, Apeliacinis teismas rėmėsi pernelyg akcentuota kritine nuostata jo parodymų atžvilgiu.
Tad Apeliacinis teismas prie 13 metų senumo įvykių turės sugrįžti jau trečią kartą. Tačiau niekas negali garantuoti, kad šį kartą šioje byloje pagaliau bus padėtas taškas ir A. Albrechtas arba bus sugrąžintas už grotų toliau atlikti jam skirtą bausmę, arba galės reikalauti kompensacijos už įkalinimo įstaigose nepagrįstai praleistą laikotarpį.
Remigijus RAINYS
