Jonavos rajono Bukonių kaimo gyventojas Karolis Solovjovas, turintis Storo pravardę, ir gretimame Mimainių kaime gyvenantis Matrosu pravardžiuojamas Saulius Kapitonovas įtariami užmušę Henriką Kilijoną (74 m.). Jonavos rajono apylinkės teismas leido abu suimti dviem mėnesiams.
Svajojo apie turizmą
H. Kilijonas kilęs iš Jonavos, tačiau ilgus metus gyveno ir dirbo Klaipėdoje, kur ir dabar gyvena jo šeima. Prieš keletą metų Bukonių seniūnijoje atsiėmęs bene 4 hektarus tėvų miško ir antra tiek dirbamos žemės, jau antrus metus jis leido savo valdose, dviejose palaikėse turistinėse priekabose, ketindamas čia, Mimainių pamiškėje, įrengti kaimo turizmo sodybą.
Nuo žiemos šalčių silpnos sveikatos H. Kilijonas gelbėdavosi išsinuomodamas kambarį tai pas vieną, tai pas kitą kraštietį. Vietinių gyventojų laikomas keistuoliu, jis tuoj pat gavo Bizono pravardę, o šią kaimiečiai netrukus sutrumpino į Bizę.
Bizė kaimynus stebino planais savo atgautose žemėse iškasti tvenkinį ir taip pagyvinti niekuo neišsiskiriantį šių vietovių kraštovaizdį, galiausiai į šią vietą pritraukti turistus.
O kol kas vyriškis augino 2 arklius, 12 avelių, 7 ožkas ir keliasdešimt vištų bei kalakutų. Tik neturėjo nei tvartų, nei kitų gyvuliams laikyti tinkamų pastatų, todėl jau šį rudenį gyvulius ketino parduoti.
Būsimoji poilsiavietė, kurioje, be jau minėtosios bandos, glaudėsi ir mažiausiai 5 palaidi šunys, vis labiau panašėjo į sąvartyną, nes H. Kilijonas čia kaupė iš visų pakampių surankiotus daiktus.
Pykdavosi su talkininkais
Ūkio ir miško darbams H. Kilijonas dažnai samdydavosi talkininkus, nes pats dirbti jau nebeįstengė. Kadangi už pagalbą dažniausiai atsiskaitydavo svaigalais ir užkanda, jo valdose nuolat sukiojosi kone visi apylinkių girtuoklėliai ir šalaputriai.
Neblaivūs talkininkai ne visuomet su savo darbdaviu išsiskirdavo taikiai – Henrikas buvo laikomas atsiskaityti už darbą vengiančiu šykštuoliu. Vis dėlto artimiau su H. Kilijonu bendravę Genovaitė ir Česlovas Mažeikos tikina, kad jis stengdavosi nelikti skolingas – štai už iš jų imamą pieną ir varškę atsiskaitydavo iš karto.
Tačiau, anot Viktoro Solovjovo, kuris yra įtariamo nužudymu Karolio tėvas, su kitais savo talkininkais Bizė suderėdavęs, kad mokės po 20 litų už dieną, o paskui išskaičiuodavęs už išgertą naminukę ir suvalgytą maistą. Kadangi šeimininkas, kadaise dirbęs visuomeninio maitinimo sferoje, savo svaigalams ir užkandai esą taikęs aukščiausios klasės restorano kainas, tai kartais išeidavę, kad, užuot gavę pinigų, talkininkai patys likdavę jam skolingi.
Tad Jonavos policijos komisariatas neretai gaudavo H. Kilijono pareiškimus, kad jį sumušė kraštiečiai. Dėl to buvo pradėti net keli ikiteisminiai tyrimai. Kone visi jie buvo nutraukti, nes pareiškėjas dažniausiai susitaikydavo su savo skriaudikais ir skundus atsiimdavo.
Kalbama, jog kiekvieną „susitaikymą“ Bizė įvertindavęs tam tikra pinigų suma – jį nuskriaudę mušeikos už tiek turėdavę atidirbti miške arba kitus darbus. Maždaug taip nuo pelnytos bausmės ne per seniausiai išsisuko net keturis dantis H. Kilijonui išmušęs aršuolis.
Nuvažiavo kinkyti arklio
Į tokią savotišką vergovę, anot V. Solovjovo, buvo patekęs ir itin ūmaus būdo jo sūnus Karolis, kurį H. Kilijonas kviesdavosi itin dažnai.
Jau nuo pat mažens Karolis buvo labai agresyvus, nesutarė su savo broliais ir seserimi, o jaunėlį terorizavo taip, kad šis dar nepilnametis turėjo emigruoti į Didžiają Britaniją.
Laima Solovjova skundėsi, jog būdamas neblaivus sūnus ranką kelia ne tik prieš ją, bet ir prieš tėvą, bet savo vaiku policijai skųstis abu taip ir nepasiryžo.
Policijai Karolis puikiai žinomas ir be tėvų skundų – dėl vagysčių, plėšimų ir chuliganizmo jam ne kartą teko turėti reikalų valdiškuose namuose, tačiau jokių išvadų jis taip ir nepadarė.
Aprašomų įvykių dieną K. Solovjovas nuo pat ryto bulviakasyje talkininkavo sesers vyrui. Už tai gavo litrinį butelį alaus.
Pavakary paskambinęs H. Kilijonas paprašė atvykti ir padėti pakinkyti arklį, tad Karolis sėdo ant dviračio ir numynė į Mimainius.
Dzūkas labiau žinomas nei dvaras ar gaisrinė
Šiaip jau prižiūrėti arklius Henrikui padėdavo su juo bičiuliavęsis Solovjovų kaimynas Juozas Vaitkevičius, pravarde Dzūkas, tačiau tąkart jis buvo kažkur prašapęs savo reikalais.
Kai lankydamiesi Mimainiuose bandėme surasti J. Vaitkevičių, niekas nežinojo nei jo vardo, nei pavardės, bet tikino, kad jo namus surasti labai lengva – nuvažiavus į Bukonis, tereikia ties buvusiu dvaru pasukti link gaisrinės ir ko nors paklausti, kur gyvena Dzūkas.
Pirmas Bukonyse sutiktas įtartinai linguojantis vyriškis pasisakė esąs ne vietinis, todėl nežinąs, nei kur dvaras, nei kur gaisrinė. Bet vos sužinojęs, kad ieškome Dzūko, tuoj pat kuo smulkiausiai nurodė kelią į jo buveinę.
J. Vaitkevičius mielai sutiko papasakoti apie Henriko ūkyje patirtus savo išgyvenimus, tik nervams nuraminti kiek per daug truktelėjus, jam sunkiai sekėsi sklandžiai dėstyti savo mintis.
Vėlai vakare jis, vis dėlto nuvažiavęs į H. Kilijono valdas, viename vagonėlyje rado jį pusnuogį, tik su trumpikėmis ir – labai sumuštą, vos prašnekantį. Taigi užmovė H. Kilijonui kelnes ir paguldė jį į guolį.
H. Kilijonas išspaudė, kad jį užpuolęs ir sumušęs Karolis, o jam talkinęs Matrosu vadinamas vietinis gyventojas. Užpuolikai reikalavę atiduoti neva jų uždirbtus pinigus, o jų negavę, Henriką negailestingai sumušė. Išeidamas Karolis dar atėmė telefoną ir nusviedė jį į žolę, kad Bizė negalėtų išsikviesti pagalbos.
Mobiliojo neturėjo ir atvykęs Dzūkas, tad abu vyriškiai nusprendė lukterėti ligi ryto ir tada nuspręsti, kaip elgtis toliau.
Tačiau kitą dieną į Mimainius atskubėjęs Dzūkas Henriką rado jau nebegyvą. Tada nubėgo pas tolėliau gyvenančius kaimynus ir iš jų paskambino į policiją.
Nustačius, kad H. Kilijonas mirė smurtine mirtimi – nuo patirtų sumušimų ant smegenų išsiliejus kraujui, – netrukus kaip įtariamieji buvo sulaikyti K. Solovjovas bei S. Kapitonovas. Abu buvo gerokai įkaušę, o pas Matrosą rastas nužudytojo mobilusis telefonas tapo rimtu įkalčiu.
K. Solovjovas neneigė, kad tą pavakarę pas S. Kapitonovą buvo užsukęs atiduoti iš jo pasiskolintą dviratį, o paskui drauge jiedu ėję pas Bizę atsiimti pinigų už darbą, bet užmušti jo tikrai nenorėjęs. Savo kaltę neigia ir ne kartą teistas S. Kapitonovas. Jo parodymai šiek tiek skiriasi nuo K. Solovojovo, todėl visa tiesa turėtų paaiškėti tik po ikiteisminio tyrimo.
Remigijus RAINYS
