PARENGĖ AISTIS GIRNIUS
Tragiškos ir įtartinai paslaptingos JAV prezidento Džono F. Kenedžio mirties istoriją, tiksliau – jos oficialiąją versiją, žino bene kiekvienas, tam net nereikia būti amerikiečiu. Ir visi žino, kiek daug joje nepaaiškintų faktų ir nesutapimų.
1963 metų rudenį jauniausias iš visų kada nors išrinktų Amerikos prezidentų važinėjo po šalį – vyko rinkimų kampanija ir Džonas Ficdžeraldas Kenedis siekė būti perrinktas antrai kadencijai. Nors dauguma amerikiečių dievino savo charizmatišką vadovą, pats politikas žinojo, kad pergalei labai svarbu bus pelnyti tokių tradiciškai respublikoniškų valstijų, kaip Florida ir Teksasas, rinkėjų palankumą. Todėl nusprendė skirti jiems ypatingą dėmesį.
Per pirmuosius rinkimus Dž. F. Kenedis laimėjo Teksase (veikiausiai dėl to, kad jo viceprezidentas Lindonas Džonsonas anksčiau buvo šios valstijos senatoriumi). Taigi jo komanda suplanavo įspūdingą agitacinį renginį – savotišką padėką buvusiems ir būsimiems rinkėjams: Dž. F. Kenedis su savo gražiąja žmona Žaklina turėjo važiuoti Dalaso miesto gatvėmis atvirame automobilyje. Du ar vis dėlto trys šūviai? Tragedija įvyko 1963-iųjų lapkričio 22 dieną, penktadienį, iškart po vidurdienio, kai JAV prezidento kortežas išvažiavo į centrines Dalaso gatves.
Pačiame kolonos priekyje riedėjo atviras limuzinas. Prie jo vairo sėdėjo Slaptosios tarnybos agentas Viljamas Griras, šalia jo – kolega Rojus Kelermanas. Jiems už nugarų buvo Teksaso gubernatoriaus Džono Konelio ir jo žmonos vietos, o už jų sėdėjo pirmoji šalies pora – Džonas ir Žaklina Kenedžiai. Iš paskos kituose automobiliuose sekė būrys asmens sargybinių.
Maždaug po pusvalandžio kolona kirto dabar jau liūdnai pagarsėjusią Hiūstono ir Guobų gatvių sankryžą ir lygiai 12.30 val. atsidūrė ties mokyklinių vadovėlių saugyklos pastatu. Kai nuaidėjo šūviai, Dž. F. Kenedis kėlė ranką, kad pamojuotų ant šaligatvių susirinkusioms minioms.
Dauguma liudininkų vėliau tvirtins, kad šūvių būta trijų. Tačiau iš pradžių beveik niekas į juos neatkreipė dėmesio – manė, kad tai fejerverkas ar kas nors susprogdino petardą.
Užtat Dž. F. Kenedis ir gubernatorius Konelis – abu Antrojo pasaulinio karo veteranai, o teksasietis dar ir aistringas medžiotojas, – atsisuko į pirmojo šūvio garsą. Bet jų tai neišgelbėjo.
Oficialiojo tyrimo duomenimis, viena kulka pataikė prezidentui į nugarą, perėjo kiaurai, išskriejo pro kaklą tiesiai po Adomo obuoliu, tada pervėrė nugarą Dž. Koneliui, rado kelią tarp šonkaulių, sutrupino dešinįjį riešą, atšoko nuo jo rikošetu ir galiausiai susmigo į dešinįjį klubą.
Antroji kulka pataikė Dž. F. Kenedžiui į pakaušį.
Agentas V. Griras iškart numynė greičio pedalą ir pasuko į artimiausią ligoninę. Kai atvažiavo, Dž. F. Kenedis dar buvo gyvas, tačiau išgelbėti jį nebuvo jokių galimybių. 13 val. konstatuota mirtis, o po minutės jau surengta spaudos konferencija. Joje Baltųjų rūmų spaudos sekretorius paskelbė šaliai apie prezidento žūtį. Per kitas dešimt minučių nutraukė darbą JAV Senatas, buvo uždaryta Niujorko birža. Viceprezidentas L. Džonsonas, kaip ir reikalauja įstatymas, davė prezidento priesaiką. Tai įvyko tame pačiame prezidentiniame lėktuve, kuriuo atgal į Vašingtoną buvo skraidinamas karstas su Dž. F. Kenedžio kūnu.
Po šūvių praėjus valandai ir dvidešimčiai minučių, Dalaso policija sulaikė įtariamąjį – Li Harvį Osvaldą. Tai buvo palyginti paprasta: vienas pirmųjų pareigūnų apklaustų liudininkų, vardu Hovardas Brenanas, papasakojo iškart po šūvių apsidairęs ir vadovėlių saugyklos lange pamatęs žmogų su šautuvu. Tada vienas iš minėtos įstaigos tarnautojų paliudijo girdėjęs šūvius iš vidaus, o kitas, Rojus Trulis, papasakojo, esą nuaidėjus šūviams jo pavaldinys Osvaldas išlėkė iš darbovietės nieko nepaaiškinęs.
Iš darbdavio policija sužinojo ne tik įtariamo šaulio vardą, bet ir adresą. O saugyklos šeštame aukšte aptiko ir nužudymo įrankį – numestą šautuvą.
Namuose L. H. Osvaldo pareigūnai neužklupo. Tačiau per kratą rado dokumentų, patvirtinusių jo tarnybą jūrų pėstininkų gretose, taigi nebereikėjo sukti galvos, kur jis galėjo išmokti taip šaudyti.
Prezidento žudikas buvo pričiuptas kino teatre, kur bandė slapstytis. Tai padarė visiškai su tyrimu nesusijęs policininkas ir tik dėl to, kad 24-erių liguistos išvaizdos jaunuolis neturėjo bilieto. Tą patį vakarą L. H. Osvaldas buvo pirmąsyk apklaustas.
Sekmadienį, lapkričio 24 dieną, kai Vašingtone vyko atsisveikinimas su JAV prezidentu, Dalase L. H. Osvaldą, dvi paras kategoriškai neigusį savo kaltę, konvojus išvedė iš policijos būstinės pastato. Ten jį ir nušovė Džekas Rubis – miesto naktinio klubo savininkas.
Tuo Dž. F. Kenedžio nužudymo istorija baigėsi. Ir prasidėjo tiesos paieškos. Nėra žudiko – nėra problemos Nors žudiko, kurį būtų galima nuteisti, nebebuvo, sukrėstą visuomenę vis dėlto reikėjo nuraminti. Ir padaryti tą derėjo greitai, kol šokiruoti amerikiečiai nepradėjo ieškoti kaltųjų ten, kur nereikia. Taigi pirmąją savaitę po tragedijos prezidento nužudymą paraleliai tyrė Slaptoji tarnyba ir FTB. O lapkričio 29-ąją prezidentas L. Džonsonas įsteigė specialiąją komisiją. Vadovauti jai paskyrė Aukščiausiojo Teismo pirmininką Erlą Voreną.
Vadinamajai Voreno komisijai buvo suteikti visi įgaliojimai. Ir ji iš tiesų padirbėjo iš peties: buvo atlikta apie 25 000 apklausų, parašyta daugiau nei 25 000 puslapių ataskaitų. Tačiau visos šios milžiniškos pastangos iš esmės buvo nukreiptos viena linkme – įrodyti, kad į Amerikos prezidentą šovė L. H. Osvaldas. Pats vienas ir neturėdamas jokio motyvo.
Galutinis Voreno komisijos darbo rezultatas – 888 puslapių ataskaita – oficiali įvykių Dalase versija. Be L. H. Osvaldo kaltės įrodymų, joje taip pat buvo teigiama, kad žudiko žudikas, tai yra Dž. Rubis, taip pat veikė vienas ir iš asmeninių paskatų.
Klausimas, iš kur viename mieste, kad ir tokiame dideliame kaip Dalasas, tuo pat metu atsirado tiek psichopatų vienišių, niekam iš tyrėjų neiškilo.
Užtat Voreno ataskaita užkliuvo daugybei žmonių ir organizacijų. Vieningos nuomonės apie šį dokumentą Amerikoje nėra iki šiol – tikėti ja ar ne, nežino nei specialistai, nei paprasti mirtingieji. Juolab kad praėjus trejiems metams po įvykių Dalase alternatyvaus tyrimo ėmėsi Naujojo Orleano apygardos prokuroras Džimas Gerisonas. Ir sąmokslo teorijos pasipylė it iš gausybės rago...
Dž. Gerisono įsitikinimu, egzistavo pogrindinė kraštutinių dešiniųjų organizacija, įkurta už Centrinės žvalgybos valdybos – CŽV – pinigus ir jos globojama. Šios organizacijos tikslas buvo formuoti Amerikos teritorijoje diversantų grupes iš Kubos emigrantų, paskui slapta pergabenti šiuos asmenis atgal į Laisvės salą ir jų rankomis nuversti Fidelio Kastro režimą.
Tuo metu Dž. F. Kenedžio administracija siekė priešingo – susitaikyti su Kubos valdžia, taigi kaišiojo CŽV pagalius į ratus.
Prokuroras iš Naujojo Orleano sugebėjo šią versiją pritempti iki teismo proceso. Deja, įrodyti savo tiesą Dž. Gerisonui nepavyko – tik susižlugdė karjerą. Kita vertus, abejonės sėkla jau buvo pasėta. Tuo labiau kad oficiali prezidento nužudymo versija braškėjo. „Stebuklingos kulkos“ istorija Viena didžiausių šios istorijos paslapčių yra keista pirmosios kulkos – tos, kuri pataikė Dž. F. Kenedžiui į nugarą, – trajektorija. Kad padarytų oficialiojoje ataskaitoje aprašytus sužalojimus, kulka turėjo tris kartus keisti skrydžio kryptį.
Be to, prie L. H. Osvaldo pamesto šautuvo buvo rastos trys šovinių tūtos. Žmonės gatvėje irgi girdėjo tris šūvius. Tačiau kulkos buvo aptiktos tik dvi. Sunku patikėti, kad šaulys, paleidęs du mirtinai tikslius šūvius, trečiąjį būtų pasiuntęs, vaizdžiai tariant, Dievui į langus.
Pirmosios kulkos išėjimo anga Dž. F. Kenedžio kakle buvo sunaikinta bandant reanimuoti prezidentą – jam buvo atlikta tracheotomija kvėpavimo aparatui prijungti.
L. H. Osvaldo šautuvui tinkami šaudmenys buvo švininiai ir plieno apvalkalu. Jų dalelės – gana smulkios, kad jas būtų galima surinkti, – lieka ant aukos audinių ir kaulų. Tiek iš Dž. F. Kenedžio, tiek iš Dž. Konelio žaizdų tokių dalelių buvo pašalinta daugiau, nei galėjo palikti iš Teksaso gubernatoriaus klubo chirurgų ištraukta kulka. Iš kur tiek daug atliekamo metalo? Paaiškinimas galėtų būti tik vienas: prezidentą ir gubernatorių vis dėlto sužalojo skirtingos kulkos, ne tik „stebuklingoji“, ir vienos iš jų nepavyko rasti. Grandininė reakcija Dar neaiškesnės už Dž. F. Kenedžio mirties aplinkybes yra nebent virtinė paslaptingų mirčių iškart po tragedijos Dalase.
Nekrologų sąrašas ilgas ir labai įtartinas net tada, jei tikėtume lemtingais sutapimais. O įtartiniausia turbūt yra pati pirmoji – prezidento žudiko mirtis.
Tądien, kai į L. H. Osvaldą šovė, jį turėjo pervežti iš policijos būstinės Dalase į kalėjimą. Bet kažkodėl tai buvo atidėta valandai. O paskui, kai suimtąjį pagaliau išvedė iš pastato per galines duris, pro pusrūsį, toje vietoje tiksliai reikiamą minutę atsirado ginkluotas naktinio klubo savininkas Dž. Rubis. Asmuo, žinomas dėl ryšių su mafija ir CŽV, matytas tiek F. Kastro šalininkų, tiek ir aršių laisvos Kubos oponentų draugijoje.
Niekas nesustabdė Dž. Rubio, kai tas išsitraukė revolverį. O kai netikėtai ir be jokios paaiškinamos priežasties keturiskart supypsėjo automobilio signalas, 52 metų vyras metėsi prie L. H. Osvaldo ir iššovė į pilvą.
Dž. Rubis buvo nuteistas mirties bausme, tačiau pateikė apeliaciją ir laimėjo. Turėjo būti paskirta naujo jo teismo proceso data, bet L. H. Osvaldo žudikas jos nebesulaukė. Kalėjime diagnozę „plaučiu vėžys“ išgirdęs Dž. Rubis mirė nuo komplikacijų – plaučių embolijos – 1967-aisiais. Toje pačioje Parklando ligoninėje, kaip ir Dž. F. Kenedis bei L. H. Osvaldas.
Tačiau iki to laiko iš už grotų Dž. Rubis spėjo pripasakoti labai keistų dalykų. Viena garsiausių jo frazių buvo: „Visos tiesos apie prezidento Kenedžio nužudymą jau niekas niekada nesužinos.“
Nuolat dėl savo gyvybės net kalėjime drebėjęs Dž. Rubis mirties patale kažkodėl persigalvojo ir neva prisipažino, kad jokio sąmokslo iš tiesų nebuvo – jis vienas kaltas.
Būta ir daugiau nepaaiškinamų mirčių, tarytum tuos žmones siekta nutildyti amžiams.
Pradėti galima kad ir nuo Heilo Bogso – Kongreso nario iš Luizianos, dirbusio Voreno komisijoje. Jis buvo pirmas politikas, viešai pareiškęs turintis rimtų abejonių dėl vadinamosios stebuklingosios kulkos. Be to, skundėsi, kad visi pareigūnai, kurie drįsta abejoti oficialiąja Dž. F. Kenedžio nužudymo versija, yra „terorizuojami gestapo metodais“: prieš juos renkamas ir skelbiamas kompromatas, klausomasi jų telefono pokalbių. Netrukus lėktuvas, kuriuo skrido H. Bogsas, dingo kažkur Aliaskoje ir niekada nebuvo surastas.
...Geologijos profesorius Džordžas de Morenšildas buvo L. H. Osvaldo šeimos draugas. Byloje jis figūravo kaip liudininkas ir visą laiką tvirtino, kad L. H. Osvaldas nekaltas.
Kartą, prispyrus finansiniams sunkumams, Dž. de Morenšildas sutiko duoti interviu vienam Dž. F. Kenedžio nužudymo tyrimo entuziastų. Dėl visko buvo sutarta, tačiau iki pokalbio likus kelioms valandoms Dž. de Morenšildas nusišovė.
Ponia Morenšild policijos versija apie sutuoktinio savižudybę niekada nepatikėjo. Bet tapo žinoma, kad 1962-aisiais jis buvo sudaręs sandorį su CŽV. Valdyba pažadėjo parūpinti geologui naudingą kontraktą užsienyje, jeigu Dž. de Morenšildas iš savo bičiulių Li ir Marinos Osvaldų mainais išpeš kuo daugiau informacijos apie jų ryšius Sovietų Sąjungoje.
...Merilina Mun Valė dirbo Dž. Rubio klube striptizo šokėja. Kai buvo nušautas prezidentas, mergina pasiskelbė turinti slaptos informacijos ir ketinanti parašyti knygą bei išdėstyti „alternatyvią sąmokslo ir žmogžudystės versiją“. 1966 metų rugsėjo 1 dieną ji buvo rasta savo bute nušauta.
...Albertas Gajus Bogartas prekiavo automobiliais. Jis liudijo, kad kelios dienos iki Dž. F. Kenedžio nužudymo L. H. Osvaldas ketino iš jo pirkti mašiną ir net išbandė vieną patikusią. Būsimasis pirkėjas neva pliurpė neužsičiaupdamas, kad per artimiausias dvi tris savaites gaus krūvą pinigų ir galės įsigyti svajonių automobilį. O jeigu kas nors sumanys jį apmulkinti, tiesiog grįš į Sovietų Sąjungą, kur su sunkiai dirbančiais žmonėmis bent sąžiningai elgiamasi.
Tačiau jei tikėtume oficialiais duomenimis, tuo metu L. H. Osvaldas niekaip negalėjo dairytis automobilio Dalase, nes dar gyveno kitame mieste – Irvinge. Ir kam jam bandyti mašiną, jeigu jis... nemokėjo vairuoti? Kita vertus, tai nebuvo vienintelis kartas, kai L. H. Osvaldas „susidvejino“ liudininku parodymuose. Tą pačią dieną, kai būsimasis šaulys pagal oficialią versiją turėjo būti tolokai nuo Dalaso esančiame Irvinge, jis ne tik rinkosi automobilį. Kaip du vandens lašai į L. H. Osvaldą panašus vyras tokiu pat vardu buvo užsukęs į šaudyklą viename Dalaso priemiesčių. Nuolatiniai šaudyklos lankytojai gerai jį įsiminė, nes tas nušluostė jiems nosis – pataikė į visus taikinius. Tada susirinko savo šovinių tūteles ir išėjo.
Netrukus po A. G. Bogarto sensacingo liudijimo prekeivis automobiliais buvo rastas negyvas Luizianoje. Vyras atvažiavo į kitą valstiją, pasistatė savo mašiną kapinėse, prie dujų išmetimo vamzdžio pritvirtino žarną, kitą jos galą įgrūdo į automobilio saloną ir nusinuodijo. Policiją padarė išvadą, jog tai buvo savižudybė. Kad klestintis verslininkas jai neturėjo motyvo, nieko nestebino.
...Po šūvių į Dž. F. Kenedį praėjus kelioms minutėms šerifo padėjėjas Badis Voltersas pievelėje netoli įvykio vietos rado 45 kalibro kulkos tūtelę. Ją perdavė kažkokiam federaliniam agentui, o šis iškart dingo su visu įkalčiu ir kaip į vandenį. Net pradėta manyti, kad B. Voltersas kažko pripainiojo – juk L. H. Osvaldas šaudė iš 7,62 kalibro šautuvo!
Šerifo padėjėjas atkakliai laikėsi savo, kol 1969 metais jį neva atsitiktinai nušovė kolega policininkas. Ne mažiau keistas yra dar vienos Dž. Rubio darbuotojos – Rouzės Šerami – likimas.
Dvi dienos iki tragedijos moteris liudininkų akivaizdoje buvo partrenkta automobilio ir nesunkiai sužalota. Ligoninės lovoje Rouzė vis kartojo: „Jie nori nužudyti prezidentą! Kenedis žus Dalase!“ Tąkart jos niekas nepaklausė – panelei Šerami verkiant reikėjo gydymo nuo alkoholizmo ir heroino priklausomybės. Bet po Dž. F. Kenedžio nužudymo šia liudininke buvo susidomėta, ir dar kaip. Tik bendrauti su valdžios atstovais mergina atsisakė, o štai spaudai pripasakojo neįtikimiausių dalykų. Daugiausia apie tai, kokie artimi ir anaiptol ne platoniški santykiai siejo jos darbdavį Dž. Rubį su L. H. Osvaldu.
1965 metais R. Šerami suvažinėjo automobilis – ir tąsyk jau mirtinai. Kaltininkas nebuvo rastas.
...Karinio jūrų laivyno leitenantas Viljamas Pitceris, patyręs rentgenologas, dirbo Nacionaliniame karinio jūrų laivyno medicinos centre, kai ten buvo atliekamas prezidento Kenedžio skrodimas. Teigiama, kad jis matė slaptas skrodimo nuotraukas bei rentgenogramas ir šios nesutapo su oficialiomis patologų išvadomis. V. Pitceris skundėsi, jog patyrė baisų spaudimą pamiršti viską, ką matė. O matė jis sužalojimus, kokius galėjo padaryti tik visiškai iš priešingos pusės, nei tvirtinama oficialiai, atskriejusios kulkos.
Netrukus V. Pitceris buvo rastas nusišovęs savo biure. Dešinėje rankoje jis laikė pistoletą, nors visą gyvenimą buvo kairiarankis.
...Geris Anderhilas, buvęs CŽV agentas, priešingai – buvo dešiniarankis. Jis irgi nusišovė prieš tai girtas būdamas pripasakojęs bičiuliams, kaip CŽV prisidėjo prie prezidento nužudymo. Bet nusišovė kažkodėl kairiąja ranka – bent jau joje rado ginklą.
...Na ir galiausiai Li Bouersas, matęs Dž. F. Kenedžio kortežą iš netoli buvusio geležinkelio stebėjimo bokštelio. Jo aiškino prie nedidelės tvoros, skyrusios Guobų gatvę nuo geležinkelio mazgo, matęs du vyrus ir šviesos pliūpsnį. Bet Voreno komisijai nepasirodė svarbu įtraukti L. Bouersą į liudininkų sąrašą. O 1966-ųjų rugpjūtį vyras žuvo jo automobiliui įsirėžus į tilto atramą. Policijai avarija pasirodė labai įtartina – ypač kai per skrodimą paaiškėjo, kad susidūrimo metu L. Bouersas jau buvo negyvas. Dar vieno šūvio istorija Kad tyrimui buvo daromas spaudimas, yra ir daugiau įrodymų. Kaip žinoma, L. H. Osvaldas kaltintas ne tik prezidento, bet ir policijos pareigūno Dž. D. Tipeto, nušauto 45 minutėmis vėliau nei Dž. F. Kenedis tiesiog gatvėje, nužudymu. Dėl šio nusikaltimo jis, tiesą sakant, ir įkliuvo. Tyrėjai tvirtino, kad L. H. Osvaldas nužudė pareigūną, kai Dž. D. Tipetas pabandė jį sulaikyti. Bet nesutapimų čia irgi buvo ne ką mažiau.
Pirmiausia, iš 39-erių policininko kūno buvo išimta automatinio pistoleto kulka, nors kaip nužudymo įrankis oficialiai įrašytas L. H. Osvaldo revolveris.
Antra, tarp policininko nužudymo liudininkų buvo toks Domingas Benavidesas, tyrėjams tiesiai šviesiai pareiškęs: „Žudikas nė iš tolo nebuvo panašus į Li Osvaldą“. Taip D. Benavidesas smarkiai apkartino sau gyvenimą – žmogelio pašto dėžutę užplūdo grasinami laiškai, telefonas plyšo nuo anoniminių skambučių. D. Benavidesui buvo primygtinai siūloma gerai pamąstyti, ar jis ko nors nepripainiojo, nes maža kokia nelaimė gali nutikti.
Liudininkas tvirtai laikėsi savo, kol jo brolis – nepaprastai panašus į D. Benavidesą, – „atsitiktinai“ žuvo per muštynes bare. Tada jis greitai susiprato ir savo parodymus pakeitė L. H. Osvaldo nenaudai. Taip ir liko neaišku, kada D. Benavidesas sumelavo – pirmąjį ar antrąjį kartą.
Kitas liudininkas šioje byloje – Vorenas Reinoldsas – net bandė sulaikyti policininko žudiką. Vijosi jį porą kvartalų, bet greitai pametė iš akių. Tas irgi prisiekinėjo, kad matytas žmogus su pistoletu nebuvo panašus į L. H. Osvaldą, kol gavo kulką į galvą savo paties namuose.
Bet tuo viskas nesibaigė – priešingai, painiavos tik padaugėjo. Mat V. Reinoldsas nemirė. Kol jis buvo gydomas reanimacijoje, Dalaso policija sulaikė įtariamąjį – tokį Darelą Veiną Garnerį, ir tas prisipažino šovęs į V. Reinoldsą. Tada netikėtai atsirado prostitutė, su kuria D. V. Garneris neva linksminosi kaip tik tuo metu, kai buvo šauta į V. Reinoldsą. Įdomiausia, kad toji dama kadaise dirbo Dž. Rubio klube.
Visos šios raizgalynės rezultatas buvo netikėtas: D. V. Garneris buvo paleistas į laisvę, o prostitutė – suimta. Ir labai greitai pasikorė savo kameroje...
Susidaro įspūdis, kad Dž. F. Kenedžio nužudymo byla net nėra tikra byla, bet juodraštis labai storo detektyvinio romano, kurio autorius nebežino, kaip susitvarkyti su tokia veikėjų gausa, taigi siunčia juos vieną paskui kitą anapilin. Deja, visa tai yra faktai. Daugiau nei vienas Osvaldas? Žiniasklaida L. H. Osvaldo nevadino kitaip kaip bepročiu vienišiumi. Tačiau liudininkų parodymai, kaip jau galėjote įsitikinti, leidžia įtarti, kad prezidento Kenedžio žudikas galėjo turėti antrininkų.
Šios hipotezės šalininkai tvirtina: palyginus skirtingas L. H. Osvaldo fotografijas, susidaro įspūdis, jog tai ne vienas ir tas pats žmogus, o keli labai panašūs vyrai.
Amerikietis fotomontažo ekspertas Džekas Vaitas kartą tai padarė – palygino L. H. Osvaldo nuotraukas. Ir nusprendė, kad jose pavaizduotų žmonių nosies ir smakro forma smarkiai skiriasi. O perkirpus fotografijas išilgai ir sujungus skirtingas detales paaiškėjo, kad net veido ilgis nesutampa.
Tarp L. H. Osvaldo nuotraukų yra viena ypač garsi, nes išsklaido bet kokias abejones, kas nušovė Dž. F. Kenedį. Joje L. H. Osvaldas pozuoja savo namo Dalase galiniame kieme rankose laikydamas šautuvą su optiniu taikikliu ir pogrindinį komunistinį laikraštį.
Pats L. H. Osvaldas, jau sėdėdamas su antrankiais tardymo kambaryje, šią nuotrauką pakomentavo taip: „Klastotė. Mano galva ant kažkieno kito pečių“. Jis turėjo žinoti, ką sako, – juk kadaise pats dirbo fotografijos studijoje.
Robertas Grodenas – dar vienas profesionalus fotografas, dirbęs su L. H. Osvaldo nuotraukomis, – patvirtina, jog tokia klastotė net anais laikais buvo įmanoma. Tačiau tam, kad ji pavyktų tokia kokybiška, reikėjo nuotraukai rasti žmogų, ne tik sudėjimu, bet ir kaukolės forma, net, pageidautina, veido bruožais panašų į L. H. Osvaldą. Ieškoti, tarp kitko, nebūtų reikėję labai toli.
Prieš pat šūvius į Dž. F. Kenedį buvo padaryta dar viena įtartina nuotrauka. Joje įamžintos knygų saugyklos, kurios šeštajame aukšte savo aukos jau laukė žudikas, praviros durys. Jose – žmogus, kaip du vandens lašai panašus į L. H. Osvaldą. Pagal oficialiąją versiją tai saugyklos darbuotojas Bilis Lavleidis, kuris buvo toks panašus į L. H. Osvaldą, kad kartą, pasakojama, juos supainiojo jo tikra žmona.
Ar ne per daug sutapimų?
Ir dar. 1990 metais toks Rikis Donas Vaitas paskelbė, kad tėvas – buvęs Dalaso policijos pareigūnas Roskas Vaitas – paliko jam dienoraštį, kuriame prisipažino buvęs vienas iš trijų žmonių, kuriems CŽV nurodė nužudyti prezidentą. Pagal šį scenarijų, į Dž. F. Kenedį iš tiesų buvo šauta ne tik iš pastato, bet ir nuo veja apaugusios kalvos – kaip tik iš ten, kur liudininkai už nedidelės tvorelės matė ugnies pliūpsnį.
Kitus du bendrininkus R. Vaitas savo dienoraštyje neva įvardijo tik vardais ar pravardėmis – Soulas ir Libanas. L. H. Osvaldas taip pat buvo įtrauktas į šį sąmokslą, tačiau nepaleido nė vieno šūvio. Po pasikėsinimo R. Vaitas su nieko neįtariančiu kolega Dž. D. Tipetu policijos automobiliu vežė L. H. Osvaldą į oro uostą, tačiau tas ėmė panikuoti ir iššoko iš mašinos. Dž. D. Tipetui tai, suprantama, sukėlė įtarimų ir jis nusprendė sulaikyti L. H. Osvaldą bei nugabenti į nuovadą apklausti. R. Vaitui nebeliko nieko kita, kaip tik nušauti Dž. D. Tipetą. O visa kita jau tapo istorija.
Aišku, ir ši įvykių versija buvo kategoriškai paneigta: CŽV pavadino ją absurdiška, o FTB paskelbė dar 1988-aisiais išsiaiškinusi, jog pareigūno R. Vaito palikta informacija neatitinka tikrovės. Tik štai R. Vaito pastorius Džekas Šo iki pat savo mirties tvirtino, jog policininkas ne kartą yra jam atviravęs apie Dž. F. Kenedžio nužudymą. O ir R. Vaito žmona girdėjo vyrą bendravus su Dž. Rubiu ir sutarus, neva R. Vaitas „pasirūpins Kenedžiu ir Tipitu“, o Dž. Rubis „pasirūpins Osvaldu“. Tai kurgi slypi tiesa? Šitai ir bandoma išsiaiškinti jau pusę amžiaus.
