Prieš dvidešimt metų, 1989-ųjų naktį iš kovo 2-osios į trečiąją, prie Lenino paminklo susidegino klaipėdietis restauratorius ir tautodailininkas Vytautas Vičiulis.
Dar šeimai nesužinojus apie tragišką įvykį, suskubta išvalyti gyvo liepsnojančio fakelo paliktus pelenus, o dienraščiuose pasirodžiusiose žinutėse užsiminta apie „nenustatyto asmens“ bandymą susideginti priešais Muzikinį teatrą.
Vytautas nepaliko testamento nei atsisveikinimo laiško, kaip jo pirmtakas Romas Kalanta, susideginęs Kaune, Laisvės alėjoje ir spėjęs sušukti: „Už Lietuvos laisvę!“ Tomis dienomis Lietuva stovėjo per žingsnį nuo nepriklausomybės ir „savarankiškumo“ TSRS sudėtyje. Tarp laisvės ir pagražintos vergijos.
Žinoma, jog paskutiniąją savo gyvenimo dieną V. Vičiulis su anuomečiu miesto Tarybos deputatu Vytautu Čepu karščiuodamasis diskutavo apie „Izvestijose“ išspausdintą „gorbačiovinę“ konstituciją. Anuomet jau kūrėsi Sąjūdis, pleveno lemtingų pokyčių nuojauta, tačiau ne vieną jautresnės sielos žmogų nežinia, spėlionės, nusivylimas ir socialinis slogutis galėjo palaužti ir sugniuždyti.
„Šviesus ir stiprus“
Vytauto Vičiulio našlė Regina prisiminė, kad po įvykio jautėsi tarsi viešai apnuoginta. Anuomet Pedagogikos institute laikiusiai baigiamuosius egzaminus jaunai moteriai, auginančiai dvylikametę dukrą teko iškęsti ne tik mylimo žmogaus netektį, saugumiečių kratas ir tardymus, bet ir sklandžiusius gandus, jog Vytauto būta psichikos ligonio. Taip pat teko susidurti su neįtikimai šlykščiu šmeižtu. Norėta visuomenei įteigti, kad jautrus, talentingas, nestandartinio mąstymo žmogus buvo psichikos ligonis, kone iškrypėlis.
Šių eilučių autorei teko kalbėtis su daugybe V. Vičiulį pažinojusių žmonių, kurie paneigė jo byloje įrašytus „faktus“, klaidingas datas ir sveiku protu nepaaiškinamus jo „poelgius“.
Tuo metu tik savaitraščio „Mažoji Lietuva“ redaktorius Gintaras Tomkus parašė šviesius prisiminimus apie V. Vičiulį, su kuriuo lankė folkloro ansamblį: „Tai buvo jautrios sielos žmogus, niekada neišsišoko, nuolat šypsojosi. Atrodė, kad jaučia kaltę prieš visą pasaulį“.
„Mudu susipažinome taip pat pavasarį, lenininėje talkoje. Vytautas nuolat šypsojosi, buvo šviesus, mūsų draugystė buvo labai graži. Į vaikų darželį, kuriame dirbau, jis ateidavo manęs pasitikti, iš jaudulio nežinojo, kur dėti rankas“, - pasakojo Regina.
Kai susituokė, V. Vičiulis dirbo elektriku, bet netrukus ėmė lankyti A. Ilginio dailės studiją „Guboja“ ir paprašė žmonos, kad jam suteiktų visišką kūrybos laisvę.
„Sutikau, nes mano vyro prigimtis ir pažiūros labai skyrėsi nuo kitų žmonių. Jis išgyveno dėl daugelio dalykų - nykstančio Klaipėdos senamiesčio, moralinių dalykų, tautiškumo nuosmukio. Kartą man pasiūlė eiti pasivaikščioti po miestą apsivilkus tautinius drabužius. Vieno tarptautinio folkloro festivalio metu, kai buvo pristigta rožių svečiams, Vytas tuoj priskynė lietuviškų lauko gėlių ir įteikė jas prancūzaitėms šokėjoms. Jis nepakentė barnių, šiurkštumo, niekada nesikeikdavo ir labai mylėjo mūsų dukrą. Vyras buvo idealistas, jaudinosi dėl tokių reiškinių, kad artimieji sakydavo: „Jam reikėjo gimti šimtu metų anksčiau arba šimtu vėliau“, - sakė R. Vičiulienė.
Vėliau Vytautas dirbo Klaipėdos restauracinėse dirbtuvėse, prisidėjo prie senamiesčio senosios architektūros išsaugojimo. Jis šoko ir dainavo folkloro ansamblyje „Alka“, o vakarais dirbtuvėse tapydavo.
„Yra likęs Vytauto tapytas trijų draugų portretas. Jis artimai draugavo su dailės studijos nariais Vytautu Narbutu ir Jonu Pavilioniu. Su jais rengė tapybos parodas Lietuvos jūrų muziejuje. Beje, Vytautui žuvus ir kiti du jo bičiuliai nesulaukė 50-ies. Mirė nuo onkologinių ligų“, - sakė našlė.
Brendo maištinga dvasia
R. Vičiulienė ir dviem dešimtims metų praėjus kaltina save, kad neatkreipė dėmesio į kai kurias Vytauto užuominas.
„Kai dirbo prie karininkų namų, susipažino su atvykusiais uzbekais. Grįžęs pasakė: „Žmones valdo baimė. Reikia kažką daryti, kitaip amžiams liksime santvarkos kaliniai. Reikia vienam pradėti, ir sukils visi. Aš pradėjau daug ką suprasti ir žinoti. Aš būsiu dervišu - esu atsiųstas paprastiems žmoneliams šviesti. Ir gal įeisiu į istoriją.“ Paklausiau, ar Vytas save laiko dailininku genijumi. Jis atsakė nesąs genijus, bet kartais pripažinimas ateina po mirties“, - sakė ponia Regina, vis dėlto linkusi savo žmogaus auką laikyti didvyrišku poelgiu.
Ji neslėpė, kad Vytautas buvo įstojęs į komunistų partiją - tikėjosi išrūpinti šeimai butą, be to, norėjęs žinoti, „kuo kvėpuoja partija“. Susirinkimuose skaitė pranešimus, polemizavo su partijos ideologais, kai kiti tuo metu buvo linkę patylėti. Buvo įsitikinęs, kad sistema luošina žmogaus asmenybę.
„Vytautas mažai ilsėjosi, mažai miegojo. Kūryba pareikalavo didžiulės vidinės energijos, proveržių, atsidavimo. Dėl psichinio bei fizinio išsekimo turėjo pailsėti psichiatrinėje ligoninėje. Po to grįžo atsigavęs, planavome kelionę prie Juodosios jūros“, - sakė pokalbininkė.
Tamsa nuo jūros pusės
Vytauto paveikslų filosofija ir simboliai liudijo bręstančią tragediją. Viename pavaizduota Lenino galva tarp rūkstančių dūmų, kitame - liepsnos pavidalo žmogaus figūrėlė, trečiame - iš žmonių kūnų sulipdyta piramidė (minia ropščiasi, stumdydamasi dėl piramidės viršūnėje stūksančios kėdės). Dar buvo nutapęs su skafandru žengiantį žmogų per užterštą žemę. Tačiau liko ir aibė šviesių dailininko drobių - su žvejų šiokiadieniais, vaidilutėmis, žaidžiančiais vaikais, su gerąja namų ugnies deive Gabija. Kai kurie jų sklidini čiurlioniško skaidrumo.
„Tą lemtingąjį vakarą vyras pasakė trumpam išeinąs. Nieko nenujaučiau, tik pastebėjau, kad iš senovinės spintos pasiėmė juodą maišelį. Paruošusi vakarienę paieškojau jo mūsų rūsyje, kur dažnai užsibūdavo. Vėliau, nors niekad nesu to dariusi, išėjau jo ieškoti. Draugai taip pat nebuvo jo matę. Nuo jūros sklindanti tamsa man pasirodė kaip niekad šiurpi ir baugi“, - prisimena Regina.
Praeidama pro Lenino paminklą ir matydama ten plušančias valytojas ji nenutuokė, kas ten ką tik įvyko. Rytą iš Skuodo rajono atvažiavo Vytauto sesuo, nes susideginimo išvakarėse jis skambino tėvams ir pasakė į kaimą nebegrįšiąs, nors turėjo minčių apsigyventi gimtinėje. Seseriai nerimą sukėlė brolio atsisveikinimas ir žodžiai: „Turime tik trispalvę. Reikia eiti kovoti.“
Trispalvė ugnyje
Paklaikusi iš nerimo moteris pirmiausia buvo pakviesta į prokuratūrą atpažinti vyro drabužių, o paskui - ir 98 proc. apdegusio kūno. Vytautas buvo prijungtas prie aparatų. Jo širdis dar plakė - iki devintos valandos vakaro.
„Atpažinau jo batus, marškinius, tik paskui ant stalo atsirado apdegusi audinio skiautė. Man ji iškart priminė trispalvę, kurios motyvus mačiau jo natiurmortuose. Gal Vytautas ja apsisiautė drauge su liepsna?“ - svarstė Regina.
Tuomet, kai namuose per kratą viskas buvo apversta, šeimą lankė būriai nepažįstamų žmonių, prisistačiusių Lietuvos laisvės lygos ir kitų judėjimų atstovais. Regina tikina buvusi kaip sapne, todėl iš rūsio galėjo dingti Vytauto užrašai, laiškai. Tai, kas vyko namuose, panėšėjo į monstrų puotą - kažko ieškant, ketinta išdaužyti net rūsio sienas. Per laidotuves Laugalių kapinėse keliuose budėjo milicija. Nerimauta, kad gali kilti neramumų ar net demonstracija.
Vėliau, kai V. Vičiulio mirties metinėms iniciatyvinės Sąjūdžio grupės buvo pastatyta paminklinė lenta, Lenino statulą saugojusių sovietų tankų vamzdžiai nukrypo ir į ją...
„Vytautas išėjo būdamas 38-erių. Aš galvoju, kad šiandie jis būtų galėjęs pasidžiaugti dukra, anūkėle, laisva, kylančia Lietuva. Kita vertus, dėl iškreiptos laisvės grimasų, dėl daugumos dabarties neteisybių ir tautos skriaudų idealios Lietuvos viziją širdyje nešiojančiam Vytautui gal būtų buvę dar sunkiau ir skaudžiau“, - sako R. Vičiulienė.
Istorija
Spėjama, kad susideginimą kaip politinio protesto formą pasirinko keliolika lietuvių.
Istorijos vadovėliuose nutylimas faktas, kad tais pačiais 1972 metais, kai susidegino Romas Kalanta, liepsnose išnyko dar dvylika tautiečių.
Net Lietuvai atgavus nepriklausomybę, užfiksuota keliasdešimt bandymų tokiu būdu pasitraukti iš gyvenimo.
Ivona Žiemytė
Kai V. Vičiulio mirties metinėms iniciatyvinės Sąjūdžio grupės buvo pastatyta paminklinė lenta, Lenino statulą saugojusių sovietų tankų vamzdžiai nukrypo ir į ją...
Vytautas Vičiulis prie savo restauruotų vartų. Vičiulių šeimos archyvo nuotr.
