VGTU pirmasis prorektorius prof. habil. dr. Edmundas Kazimieras Zavadskas – neabejotinai ryški ir charizmatiška asmenybė – tai turbūt pasakys bemaž visi, kuriems teko kartu dirbti ir bendrauti. „Edmundą Kazimierą Zavadską vertinant kaip asmenybę reikia pripažinti jo darbštumą, kovotojo už savo idėjas savybes, principingumą, pareigingumą, reiklumą, fenomenalią atmintį žmonėms ir įvykiams, gebą užmegzti kontaktus, gebą pastebėti žmones ir skatinti juos siekti mokslo aukštumų“, – taip prieš keletą metų profesoriaus charakterio savybes įvardino ilgalaikio darbo kartu patirtį turintis dabartinis Mechanikos fakulteto dekanas prof. habil. dr. Algirdas Vaclovas Valiulis. Šios savybės pirmajam prorektoriui būdingos ir dabar. Ištikimybė savo principams – verta pagarbos.
Šiame interviu buvo tiesiog smalsu sužinoti, kaip gimė ir tarp kokių asmenybių išaugo susiformavo profesoriaus charakteris, kas, nuėjus turtingą darbų ir įvykių gyvenimo atkarpą, tampa žmogiškuoju prioritetu.
– Galbūt kartais atsigręžiate atgal ir įvertinate savo nueitą kelią – net 12 metų buvote rektoriumi, daugelį metų ištikimai dirbate universitetui. Kokie gyvenimo įvykiai Jums labiausiai išliko atmintyje, o ką prisimenate tiesiog su šypsena... ?
– Man atrodo, kad tai buvo labai seniai ir daugelis įvykių bei faktų jau pasimiršo. Tačiau pirmiausia su šypsena prisimenu patį faktą, tada tik neseniai tapęs profesoriumi, buvau pakankamai naivus, išdrįsau dalyvauti rinkimuose į rektoriaus postą kartu su dviem tikrai iškiliais ir labai žinomais profesoriais. Neturėjau didelės vadovavimo patirties – tik porą metų buvau katedros vedėjas. Dabar mane patį stebina, kad, matyt, labai teigiamai nuteikė tai, kad daug tuometinio Vilniaus inžinerinio statybos instituto katedrų kolektyvų iškėlė mano kandidatūrą į rektoriaus postą, ir todėl sutikau. Tada nelabai supratau, koks įtemtas ir atsakingas darbas manęs laukia.
– Paauglystėje Sibire Jums teko bendrauti su vienu garsiausių Lietuvos dvasininkų Tėvu Stanislovu. Kaip praėjus tiek metų vertinate šią asmenybę? Artimai bendravote ir su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Turbūt dialogai su tokiais žmonėmis atmintyje išlieka visą gyvenimą...
– Gyvenimo kelyje sutiktos iškilios asmenybės visada palieka didžiulį pėdsaką žmogaus gyvenime. Tai, kad sutikau Tėvą Stanislovą, buvo išties labai svarbu. Pirmiausia buvo nuostabu matyti žmogų, kuris tarp kalinių išsiskiria oria laikysena, drąsiai parodydamas savo įsitikinimus. Ne kartą mačiau, kaip valgykloje kitų kalinių apsuptyje jis plačiai persižegnoja, kaip gražiai bendrauja su jį supančia aplinka ir tuo pelno didelę pagarbą.
Apie kitą iškilų dvasininką Kazimierą Vasiliauską girdėjau nuo vaikystės. Susipažinau su monsinjoru Vasiliausku jau tapęs rektoriumi, kai paprašiau tuometinį Arkikatedros kleboną pašventinti mūsų universiteto pirmąją vėliavą. Nuo tada šis nuostabus žmogus ir tapo mūsų universiteto bičiuliu.
– Kas, praėjus tiek gyvenimo mokyklų, įgijus tiek patirties, sutikus daug ryškių asmenybių, Jums dabar atrodo svarbiausia gyvenime? Ar turite savo devizą, kuris ir įrėmintų žmogiškojo gyvenimo esmę?
– Svarbiausia gyvenime būti laimingu. O laimingas tas žmogus (cituoju prof. Gintarį Kaklauską), kuris laimingas ryte eidamas į mėgstamą darbą, o vakare laimingas grįždamas į savo namus, kur jo laukia šeima. Žmogus laimingas tada, kai pagal Maslow piramidę, gali dirbti kūrybinį darbą, kai turi daug jį suprantančių kolegų, kai gali kasdien daryti gerus darbus. Tada žmogų lydi gera nuotaika. Jei gera nuotaika, tai ir gera sveikata. Mano devizas: „Jei gali padaryti ką nors gero – tai būtinai padaryk“. To galima pasimokyti ir iš jau anksčiau minėtų iškilių asmenybių, ir ne tik iš jų, o ir iš daugelio mūsų universitete dirbančių kolegų.
– Apkeliavote daug pasaulio kraštų, aplankėte ne vieną aukštąją mokyklą. Kokia aukštojo mokslo sistema–tvarka paliko didžiausią įspūdį?
– Kiekvienos valstybės aukštojo mokslo sistema turi jai būdingų ypatumų. Daugelio valstybių aukštojo mokslo sistemos yra permanentinės. Visą laiką vyksta pertvarkos, reformos. Tačiau pirmiausia tai dar nuo vokiečio Aleksandro von Humboldto laikų priimta taisyklė – mokslo ir studijų vienovė. Jei universitete nedirbamas mokslinis darbas – tai ne universitetas. Antroji svarbiausioji sąlyga – tai universiteto autonomija. Jei pradedama manyti, kad universitetas gali išlikti be šių pagrindinių sąlygų, labai klystama. Manau, kad teisingiausia ir stabiliausia yra Vokietijos sistema. Labai giriama JAV sistema. Tačiau nereikia pamiršti, kad JAV masiškai studijuoja iš svetur atvykę gabūs studentai, o jiems dėsto taip pat iš svetur atvykę gabūs profesoriai. JAV mokslui skiriamos milžiniškos lėšos. Pavyzdžiui, JAV straipsniui skelbiamam Web of Science referuojamuose žurnaluose tenka daugiau nei milijonas dolerių, kada Lietuvoje tik keliasdešimt tūkstančių litų.
– Likimo vėjai lėmė Jums praleisti vaikystę Vorkutoje Jun-Jagos gyvenvietėje. Jūsų jaunystės irgi nepavadinčiau nerūpestinga... Kaip vertinate dabartinį Lietuvos sunkmetį?
– Jei apie dabartinį sunkmetį būtų mažiau kalbama, galbūt daug kas jo nė nepastebėtų. Buvo didesnių sunkmečių net per pastaruosius Lietuvos nepriklausomybės metus. Prisiminsiu tuščius kelius per Maskvos ekonominę blokadą. Reikėtų prisiminti mūsų algas prieš penkerius, dešimt, penkiolika metų. Manau, kad ir šis sunkmetis bus sėkmingai įveiktas.
– Ar galėtumėte patvirtinti teiginį, kad žmogaus darbas ir gerumas gali viską nugalėti?
– Manau, kad tai neginčijama aksioma, svarbiausia vadovautis integralaus humanizmo filosofija.
– Berods iš Tėvo Stanislovo paveldėjote tikėjimą gyvenimu ir stebuklo buvimu. Ar tikite stebuklais, neįmanomais dalykais dabar?
– Pats gyvenimas duotas žmogui jau yra stebuklas. Jei žmogus pagal paskirtį panaudoja jam skirtus gebėjimus, juos ugdo ir tobulėja, kiekvienas gali padaryti labai daug, kad jam pačiam atrodys, įvyko stebuklas.
Edita Jučiūtė
