Pagrindinės problemos:
Teisės į privataus gyvenimo gerbimą ribojimas
• 2006 metais sparčiai plito vaizdo stebėjimo sistemų diegimas. Vilniuje gatves stebi jau virš 200 vaizdo kamerų, jų tinklas yra plečiamas Kaune, Klaipėdoje ir Panevėžyje, o Šiauliuose bei Kėdainiuose vaizdo stebėjimo sistemas planuojama įdiegti.
Vilniaus savivaldybės duomenimis vaizdo transliavimo programai įgyvendinti kasmet numatoma skirti daugiau kaip 2 mln. litų. Kaune vaizdo stebėjimo kamerų sistemos išlaikymas kas mėnesį kainuos beveik 50 tūkstančių litų. Todėl neatlikus vaizdo stebėjimo sistemų naudos ir kaštų analizės, teiginiai apie jų efektyvumą ir naudą kelia abejonių.
Pastangos atkreipti dėmesį į būtinybę informuoti apie vaizdo stebėjimą, sulaukė dėmesio – metų pabaigoje Vilniaus vyriausiasis policijos komisariatas įsipareigojo Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai įrengti informacines lenteles apie vaizdo stebėjimą iki 2007 metų sausio 15 dienos. Tačiau šios apžvalgos ruošimo metu informacinės lentelės nėra įrengtos.
• Biometriniai dokumentai. 2006 metais Seime buvo priimti Paso, Tarnybinio paso ir Gyventojų registro įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymai, kurie nustatė biometrinių duomenų (skaitmeniniai veido atvaizdai bei pirštų atspaudai) pasuose naudojimą ir jų kaupimą bei saugojimą Gyventojų registre.
Europos sąjungos Reglamentas, nustatęs biometrinių dokumentų įvedimą, biometrinių duomenų saugojimo būdą, paliko valstybėms narėms diskreciją spręsti ar saugoti duomenis tik asmens dokumentuose ar taip pat ir gyventojų registruose. Europos Parlamentas bei įvairių šalių nevyriausybinės organizacijos ne kartą bandė atkreipti dėmesį į tai, kad tikslo saugoti biometrinius gyventojų duomenis gyventojų registruose nėra poreikio, o pavojus asmens privačiam gyvenimui yra didelis.
Žmogaus teisių stebėjimo institutas ragino parlamento narius prieš balsuojant už įstatymų pataisas, atsižvelgti į tai, kad saugant biometrinę informaciją duomenų bazėse, kils duomenų bazių susijungimo ir nekontroliuojamo duomenų panaudojimo rizika. Ši rizika yra ypač didelė Lietuvoje, kur žmonių informuotumas ir sąmoningumas duomenų rinkimo, saugojimo ir panaudojimo srityje yra žemas, duomenų registrų sistema yra centralizuota, o saugomi duomenys yra gana nesunkiai prieinami tretiesiems asmenims.
Institutas ragino nesutikti su biometrinių duomenų saugojimu Gyventojų registre, tačiau minėtos įstatymo pataisos buvo priimtos be diskusijų. Parlamentarų domėjimasis šiuo klausimu apsiribojo tik naujovės įdiegimo kaštais.
2006 metais visuomenė ir toliau buvo netinkamai informuojama apie biometrinių dokumentų patikimumą, veiksmingumą ir, svarbiausia – apie jų įtaką asmens teisei į privatų gyvenimą. Nors Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje bei Danijoje buvo atskleisti šių dokumentų nepatikimumo faktai ir konstatuota didelė grėsmė dokumentų savininkų teisei į privatų gyvenimą. Lietuvoje, visuomenės informavimas apie biometrinius pasus išliko daugiau panašus į viešųjų ryšių akciją ar reklamos kampaniją, kurioje biometrinių pasų įvedimas pristatomas tik kaip patraukli, piliečių saugumą didinanti technologinė naujovė.
• Elektroninės darbo vietos kontrolė. 2006 metais plito elektroninės darbo vietos kontrolės programos. Naudojant programinę įrangą, įmonių vadovai gali kontroliuoti darbuotojų telefoninius pokalbius, naršymą internete bei cenzūruoti elektroninius laiškus. Programinė įranga reklamuojama internete bei platinama lankstinukų forma.
Europos žmogaus teisių teismas yra pažymėjęs, kad asmuo darbo metu nepraranda teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą. Dėl šios priežasties yra svarbu derinti teisėtus darbdavio ir darbuotojo interesus. Nepaisant didėjančio skaičiaus įmonių, naudojančių programas, kurių pagalba galima kontroliuoti elektroninę darbo vietą, Lietuvos teisėje ši sritis nėra reguliuojama – nėra teisės aktų, aiškiai apibrėžiančių santykius tarp darbdavių ir darbuotojų. Darbuotojų profsąjungos šiuo klausimu nesidomi.
Darbdaviai turėtų iš anksto ir nedviprasmiškai informuoti darbuotojus apie galimą e-darbo vietos stebėjimą ar informacijos perėmimą. Priešingu atveju, vykdant monitoringą bei žinučių perėmimą, net jei ir būtų laikomasi kitų reikalavimų, būtų pažeidžiami asmens duomenų tvarkymo principai bei asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą.
Taip pat išliko kitos problemos, susijusios su teise į privataus gyvenimo gerbimą – operatyvinės veiklos teisinio reguliavimo spragos, nepakankamas surinktos operatyvinės informacijos saugumo užtikrinimas; asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo tobulinimas nepalietė netinkamų asmens kodo sudarymo ir panaudojimo principų.
Pasitikėjimo teismais ir teisėsaugos institucijomis krizė
2006 metų įvykiai parodė, kad besitęsiančiai visuomenės pasitikėjimo teismais ir teisėsaugos institucijomis krizei yra pagrindo – teismai neretai pažeidžia teisingo teismo garantijas, ikiteisminis tyrimas baudžiamosiose bylose yra vykdomas neprofesionaliai. Nepaisant akivaizdžių problemų, politinės valios imtis esminių reformų nebuvo. Atvirkščiai, politikai demonstravo atgyvenusį požiūrį į teismus, nepagarbą tarptautinio teismo sprendimui, delsė įgyvendinti reformas, kurios pagerintų piliečių galimybes ginti savo teises.
2006 metų lapkričio mėn. atlikta gyventojų apklausa parodė, kad teisė į teisingą teismą buvo įvardinta kaip labiausiai pažeidžiama.
• Procesiniai pažeidimai. Įprastu reiškiniu tapo nepateisinamai ilgas bylų nagrinėjimas teismuose. 2006 metais pristatydamas Lietuvos teismų darbo apžvalgą, LR Aukščiausiojo teismo pirmininkas pripažino, kad per lėtas bylų nagrinėjimas ar net jų vilkinimas yra viena ryškiausių problemų. Europos žmogaus teisių teismas trijuose bylose prieš Lietuvą rado Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio pažeidimus dėl to, kad baudžiamosios bylos buvo nagrinėjamos nepagrįstai ilgai.
2006 metais paviešintos ilgalaikio teismo procesų, nagrinėjant baudžiamąsias bylas, stebėjimo išvados patvirtina, kad teismai neretai pažeidžia šalių lygiateisiškumo ir proceso rungtyniškumo principus. Liudytojų parodymai, kurie buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu laikomi turinčiais didesnę įrodomąją vertę. Neretai teisėjai kaltinamąjį ragina patvirtinti parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Teismo procesų metu teisėjai kartais elgiasi taip, lyg būtų kaltinimo pusėje, o ne atliekantys neutralaus arbitro vaidmenį. Jie neslepia savo išankstinės nuostatos, jog laiko kaltinamąjį kaltu vien todėl, kad jis apkaltintas ikiteisminėje proceso stadijoje.
• Neprofesionalus ikiteisminis tyrimas. 2006 metais gilėjo ikiteisminio tyrimo problemos. Pareigūnų netinkamą darbą kritikavo LR Aukščiausiojo teismo pirmininkas ir LR Generalinis prokuroras, kuris pripažino, kad tyrėjams trūksta išsilavinimo ir motyvacijos, juos kamuoja organizacinės problemos. Pagrindinės problemos išlieka nekokybiškai ir paviršutiniškai atliekamas ikiteisminis tyrimas, tik prielaidomis ir spėliojimais, o ne tinkamai surinktais nenuginčijamais įrodymais, grindžiami kaltinimai. Nors valstybės pareigūnai bei politikai pripažįsta, kad ikiteisminio tyrimo kokybės problema egzistuoja, konkrečių žingsnių gerinti padėtį nesiimama.
• Kompleksinės teismų reformos būtinumas. 2006 metais Lietuvos teismų sistemą krėtė skandalai, kurių apogėjuje LR Prezidentas pareiškė nepasitikėjimą Teismų tarybos pirmininkui. Tai ilgalaikio esminių problemų ignoravimo pasekmė. Daug metų Lietuvos teismų sistema buvo kritikuojama dėl jos neprofesionalaus valdymo, hierarchiškumo ir uždarumo. 2006 metais apie sistemines problemas prakalbo ir atsistatydinęs Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjas, apibūdinęs teismų sistemą kaip užpelkėjusią, kurioje dominuoja grupiniai ir asmeniniai interesai ir kurioje sąžiningi teisėjai yra „nustumti į šoną“.
Balandžio mėnesį LR Konstitucinis teismas paskelbė nutarimą, kuriame susiejo teismų ir teisėjų nepriklausomumo, tuo pačiu žmogaus teisės į nepriklausomą teismą, stiprinimą su struktūrinių reformų būtinybe – teisminės valdžios decentralizavimu, vidinės demokratijos bei darbo viešumo principų įgyvendinimu. Tačiau po metų jokių reikšmingų pasikeitimų nesulaukta.
• Netinkamas politikų požiūris į teismus. Nors Lietuva jau turi karčios patirties dėl politikų komentarų, liečiančių nagrinėjamas bylas, LR Seimo pirmininkas viešai kritikuodamas teismų darbą, išsakė aiškią nuomonę dėl nagrinėjamos bylos. Vienas iš valstybės vadovų iki šiol neigia akivaizdų kišimosi į teismų darbą faktą.
Kitas 2006 metais išryškėjęs netinkamo politikų požiūrio į teismus pavyzdys yra teismo sprendimų ignoravimas. Nepaisant to, kad Europos žmogaus teisių teismas nustatė Europos žmogaus teisių konvencijos pažeidimus ir 2006 metais nagrinėtose bylose, kuriose buvo skundžiamasi dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų nevykdymo, LR Seimas nevykdo EŽTT sprendimo, priimto dar 2004 metų liepos mėnesį, įpareigojančio pataisyti Įstatymą dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos. Dėl tarptautinio teismo sprendimo nevykdymo Lietuva gali sulaukti sankcijų bei neigiamų politinių pasekmių.
Politikai taip pat delsia spręsti pribrendusias problemas, liečiančias Konstitucinį teismą, visų pirma jo prieinamumo Lietuvos žmonėms klausimą. Konstitucinis teismas vis labiau tampa ginčų tarp politikų sprendimo įrankiu. Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos šalių, kuriose nenumatyta teisė kreiptis į Konstitucinį teismą su individualiu skundu.
Saviraiškos laisvės ribojimas
• Persekiojimas už kritiką. Galiojančios Baudžiamojo kodekso nuostatos, leidžia už šmeižtą bausti laisvės atėmimu iki dviejų metų, o už asmens įžeidimą ar pažeminimą taikyti laisvės atėmimo bausmę iki vienerių metų. Tokios griežtos sankcijos neproporcingai riboja žodžio laisvę. Nerimą kelia tai, kad minėtinos teisės normos neretai yra naudojamos politikų kaip įrankis nutildyti juos kritikuojančius politinius oponentus ar visuomenės narius.
Nuomonę išsakantiems oponentams, žiniasklaidai bei fiziniams asmenims, įstatymo yra garantuojama teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai skleisti informaciją ir idėjas. Ši saviraiškos teisė gali būti ribojama tik įstatymu, taip pat kai yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę. Viešieji asmenys turėtų suvokti, kad jų kritikos ribos kaip viešų asmenų yra platesnės ir nepiktnaudžiauti esamomis teisinės gynybos priemonėmis.
Be politikų, spaudos laisvę bandė riboti ir valstybės institucijos. Valstybės saugumo departamentas (VSD) iš naujienų portalų Alfa.lt bei Bernardinai.lt pareikalavo atskleisti neigiamus komentarus apie šią instituciją parašiusių asmenų duomenis. Tokiais reikalavimais VSD pareigūnai parodė demokratijos principų negerbimą, kadangi kiekvienas asmuo turi įstatymo numatytą teisę viešai kritikuoti valstybės institucijų bei įstaigų ir pareigūnų veiklą.
• 2006 metais buvo užfiksuoti pranešimai apie bandymus riboti asmens teisę gauti informaciją, bandant įtakoti žiniasklaidą. Pavyzdžiui, regioninė spauda sulaukė pasiūlymų iš politinės partijos pasirašyti sutartis, kuriose būtų įsipareigojama neskelbti partiją kompromituojančios informacijos.
• Teisės skleisti informaciją ribojimas. 2006 metais VSD dėl disponavimo informacija, kuri buvo klasifikuota kaip valstybės paslaptis, sulaikė laikraščio leidėją, konfiskavo leidinio tiražą ir uždarė laikraščio svetainę internete. Laikraštyje buvo ruošiamasi pateikti informaciją apie galimus korupcinius ryšius tarp valstybės pareigūnų ir verslo atstovų. Tokio pobūdžio informacijos skleidimas neturėtų būti laikomas nusižengimu, kadangi skelbti informaciją, kuri padeda kovoti su korupciją yra žurnalistų profesinė pareiga.
• Užsakomoji žiniasklaida. Informacijos skleidimo teisė buvo pažeidžiama ir žiniasklaidos leidėjų. Šiuo metu vyrauja ydinga praktika neinformuoti skaitytojų apie užsakomuosius straipsnius arba kartais prie jų palikti raides „PR“ (angl. Public relations – viešieji ryšiai), kurių reikšmę žino ne visi skaitytojai. Lietuvos užsakomoji žiniasklaida, dėl netobulo reklamos sąvokos apibrėžimo Reklamos įstatyme, netelpa į reklamos sąvokos apibrėžimą ir atsiduria teisinio reguliavimo vakuume.
• Nustatyti teisės į taikių susirinkimų laisvę pažeidimai - rudenį į Lietuvą atvykus Didžiosios Britanijos karalienei Elžbietai II, policija nepagrįstai sulaikė Gyvūnų teisių gynimo organizacijos PETA aktyvistes, protestuojančias prieš Velso gvardiečių kepurių siuvimą iš nykstančių Kanados juodųjų lokių kailių.
Susirinkimų laisvė be teisės į taikias demonstracijas apima ir teisę streikuoti. Pagal Darbo kodekso normas, streikas gali būti skelbiamas, jei jam slaptu balsavimu pritaria ne mažiau kaip du trečdaliai įmonės, kurioje veikia profsąjunga, darbuotojų. Reikalaujant tokio pritarimo, yra neproporcingai suvaržoma profesinių sąjungų teisė skelbti streiką, kadangi surinkti dviejų trečdalių darbuotojų palaikymą, ypač didelėje įmonėje, yra itin sudėtinga. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija 2006 metais siekė liberalizuoti Darbo kodekso nuostatą dėl streikų skelbimo tvarkos, tačiau nesėkmingai.
Nepakankamas dėmesys diskriminacijos, rasizmo, antisemitizmo ir kitokios netolerancijos apraiškoms
• Romų bendruomenės integravimo problemos. Nesprendžiamos Lietuvos romų problemos tapo tarptautinio dėmesio objektu. 2006 metais Lietuva sulaukė neigiamo dviejų tarptautinių institucijų – Europos Komisijos kovai su rasizmu ir netolerancija bei Jungtinių Tautų Rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto – įvertinimo. Komisija ir Komitetas išreiškė susirūpinimą dėl priešiškumo ir diskriminacinio požiūrio į romų bendruomenės narius, pažymėjo, kad nėra sprendžiamos įsisenėjusios jų socialinės problemos – užimtumo, aprūpinimo būstu, sveikatos priežiūros, švietimo.
2006 metais valdžios institucijos nesiėmė veiksmingų priemonių mažinti romų atskirtį, skurdą, neraštingumą, griauti eskaluojamus neigiamus stereotipus apie romus bei kovoti prieš jų diskriminaciją. Romų integracijos programos ruošimas tęsiasi jau kelis metus, o Vyriausybės 2006 m. rugsėjį patvirtintoje Nacionalinėje antidiskriminacinėje 2006-2008 metų programoje konkrečios priemonės pažeidžiamų grupių, tame tarpe ir romų, padėčiai gerinti nėra aktyvios ir tiesioginės.
Politikų ir valdininkų nenoras imtis ryžtingų žingsnių neretai yra paaiškinamas tuo, kad esą Lietuvos piliečių lygybės principas neleidžia teikti išskirtinę paramą atskirtį patiriančioms grupėms. Šis požiūris yra klaidingas ir juo dangstomasi vengiant formuluoti ir įgyvendinti veiksmingą integracinę politiką. ES lygybės direktyvos apibrėžia pozityvią diskriminaciją ir nedraudžia valstybėms imtis specialių priemonių padėti pažeidžiamoms grupėms. Europos Komisija kovai su rasizmu ir netolerancija bei JT Rasinės diskriminacijos panaikinimo komitetas skatina Lietuvos valstybę imtis papildomų priemonių, sprendžiant socialines romų bendruomenės problemas.
Svarbus yra visuomenės švietimas, nes Lietuvos gyventojai išsiskiria itin nepalankiu požiūriu į romus. Neigiamas visuomenės nuostatas sustiprina kai kurių valstybės institucijų bei žiniasklaidos šališki veiksmai. Žmogaus teisių požiūriu, viena aktualiausių problemų yra asmens etninės kilmės (tautybės) viešinimas. Romai – labiausiai Lietuvos žiniasklaidoje kriminalizuojama etninė grupė, siejama su nusikaltimais ir narkotikų platinimu. Asmens tautybės viešas skelbimas kriminalinėse suvestinėse buvo beveik išnykęs, tačiau pastaraisiais metais policijos viešai skelbiamoje informacijoje ši praktika sugrįžo.
• Vangi reakcija į rasizmo ir antisemitizmo apraiškas. Lietuvoje neoperatyviai vyksta nesantaikos kurstymo bylų, kurių dauguma yra dėl rasistinio ir antisemitinio pobūdžio incidentų, tyrimas ir nagrinėjimas.
Europos Komisijos kovai su rasizmu ir netolerancija bei Jungtinių Tautų Rasinės diskriminacijos panaikinimo Komiteto nuomone Lietuvos teisėsaugos institucijų pareigūnams vis dar trūksta išprusimo ir kompetencijos, nagrinėjant rasizmo, antisemitizmo ir kitas netolerancijos apraiškas.
Lietuva iki šiol neįteisina rasistinio motyvo kaip sunkinančios atsakomybę aplinkybės, nepaisant to, kad Jungtinių tautų Rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto 2006 m. ataskaitoje raginama nusikaltimo įvykdymą dėl rasistinių motyvų arba tikslų vertinti kaip sunkinančią aplinkybę, leidžiančią skirti griežtesnę bausmę.
Kitos problemos: išlieka seksualinių mažumų diskriminacijos problemos, valdžios institucijų požiūrio į pabėgėlius ribotumas, atsiranda naujos su musulmonų mažuma susijusios problemos.
Neveiksnumo instituto ydingumas
Dabartinis neveiksnumo teisinis reglamentavimas sąlygoja neproporcingą pilietinių, socialinių ir ekonominių teisių apribojimą ir sudaro sąlygas piktnaudžiavimams.
• Skirtingai nei daugelyje Europos šalių, Lietuvoje asmenims su psichikos ir proto negalia nėra taikomas riboto veiksnumo institutas, nors jis yra taikomas alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis piktnaudžiaujantiems asmenims. Nepaisant plataus psichikos ir proto sutrikimų spektro, jų sunkumo laipsnio, visiems psichikos ir proto sutrikimams yra taikomas pilnas veiksnumo atėmimas.
• Asmens, nedalyvavusio teismo posėdyje, neinformavimas apie sprendimą pripažinti jį neveiksnių, yra šiurkštus, tačiau dažnas procesinių teisių pažeidimas Lietuvoje.
• Dabartinis teisinis reglamentavimas nenumato privalomo teisinio atstovavimo, nežiūrint į tai, kad pripažinus asmenį neveiksniu, asmuo netenka daugelio civilinių, politinių ir ekonominių teisių. Europos žmogaus teisių teismas yra ne kartą pabrėžęs valstybės pozityvią pareigą užtikrinti teisinį atstovavimą bylose, kai yra keliamas asmeniui svarbus klausimas, vyksta sudėtingas teisminis procesas ir asmuo negali apginti savo teisinių interesų.
• Padėtis liko nepakitusi dėl neveiksnių asmenų globėjų atsakomybės efektyvaus mechanizmo nebuvimo.
