Žmogaus teisių ginimo organizacija Human Right Watch (HRW) paskelbė ataskaitą, kurioje apžvelgė praeitų metų situaciją, susijusią su žmogaus teisėmis pasaulyje. Nemažas dėmesys šioje ataskaitoje buvo jau tradiciškai skirtas Rusijai. HRW konstatuoja du svarbius faktus, susijusius su šios šalies politine kasdienybe. Ataskaitoje pabrėžiama, kad Dmitrijaus Medvedevo atėjimas į valdžią nepagerino įstatymų vykdymo. Kartu nepagerėjo ir pilietinės visuomenės formavimo ir funkcionavimo sąlygos. Kitas svarbus faktas – pasaulio bendruomenė jau tradiciškai vengia stipriai kritikuoti Rusiją dėl žmogaus teisių pažeidimų. Kitaip sakant, Maskvai pavyksta išlaikyti jai patogų status quo, kai stiprindama autoritarines valdymo tendencijas ir, tuo pačiu, neišvengiamai pažeisdama žmogaus teises ji taip ir nesulaukia rimtesnių Vakarų pasaulio priekaištų. Rusijos valdžią tai tenkina, ji nemato reikalo bandyti gerinti situaciją su žmogaus teisėmis – apie tai ir byloja Human Right Watch ataskaita.
HRW pažymi, kad, pirmiausiai, ir patys rinkimai, per kuriuos į valdžia atėjo D. Medvedevas, kelia daug klausimų. Ataskaitoje konstatuojama, jog nors organizuojant rinkimus buvo vykdomos visos formalios procedūros, tačiau tai, kas įvyko, greičiau buvo referendumas dėl pasitikėjimo Vladimiro Putino politiniu kursu ir jo tęstinumu, ką turėtų užtikrinti jo įpėdinis, negu reali politinė kova. Pavadinti tai demokratine procedūra tikrai nėra lengva.
Galima teigti, kad ne visur Rusijoje žmogaus teisės pažeidžiamos vienodai, skiriasi ir šių pažeidimų rimtumas. Bendras bruožas, kurį diktuoja centrinės valdžios valia – alternatyvios, nesutampančios su valdžios pozicija, nuomonės raiškos laisvės apribojimas, siekis kuo plačiau ir stipriau kontroliuoti žiniasklaidą, žmogaus teisių aktyvistų ir gynėjų persekiojimas. Taip pat verta pažymėti ypatingą valdžios įtarumą visuomeninių ir nevyriausybinių organizacijų, kurios iš esmės ir turėtų padėti formuotis ir bręsti pilietinei visuomenei, atžvilgiu. Tai tik bendras šiandieninio rusiško autoritarizmo bruožas, bet nereikėtų pamiršti, jog šioje šalyje yra regionų, kur žmogaus teisių pažeidimai pranoksta visas sveiko proto ribas.
HRW ataskaitoje pažymima, jog pačiu problemiškiausiu išlieka Šiaurės Kaukazo regionas. Mažėja priekaištų Čečėnijai, nors dabartinio respublikos „šeimininko“ Ramzano Kadyrovo valdymo metodai savaime kelia nerimą. Kaip pažymima ataskaitoje, Čečėnijos jėgos struktūros „tęsia kankinimų ir neteisėto kalinimo praktiką“, kuri yra taikoma respublikos gyventojams. Ypatingai neramūs 2008 metai buvo Čečėnijos kaimyninėms – Dagestanui ir Ingušijai. Pastaroje respublikoje atsiskleidė labai rimtos problemos. „Jėgos struktūros Ingušijoje, vykdydamos operacijas prieš ginkluotą pogrindį, neišvengė rimtų žmogaus teisių pažeidimų, tarp kurių galima įvardinti – nesankcionuotus sulaikymus, kankinimus, grobimus ir teismu nesankcionuotų mirties bausmių vykdymą“, – konstatuoja HRW. Baisiausia, kad dėl šitų nusikaltimų kalti ne kokie nors teroristai, o oficialių federalinių jėgos struktūrų atstovai.
Nemažai priekaištu išsakoma Rusijai ir dėl karinio konflikto su Gruzija. Kaip pažymi HRW, per karinius veiksmus Pietų Osetijoje abi konfliktuojančios pusės (iš esmės – Rusija ir Gruzija) neužkirto kelio rimtiems pažeidimams tarptautinių žmogaus teisių normų ir humanitarinių teisių srityje. Rusijai inkriminuojama tai, jog ji neužtikrino tvarkos ir saugumo užimtose ir kontroliuojamose Gruzijos teritorijose, neužkirto kelio neteisėtiems Pietų Osetijos kovotojų veiksmams gruzinų anklavuose.
Pažymimas ir Rusijos teisinės sistemos neefektyvumas, kovojant dėl žmogaus teisių. HRW duomenimis, ypač daug Čečėnijos gyventojų dėl savo teisių pažeidimų kreipiasi į Europos žmogaus teisių teismą. Ši institucija jau yra priėmusi apie 50 sprendimų, kuriuose pripažino Rusijos valdžią kaltą dėl rimtų žmogaus teisių pažeidimų, tarp kurių teismo nesankcionuotos mirties bausmės ir žmonių grobimai. Tokių kaltinimų pagrįstumo pripažinimas pastato Rusijos valdžią į vieną lygį su marginaliausiais pasaulio politiniais režimais. Nors, gal ir nieko nuostabaus. Kaip rodo praktika, būtent su tokių režimų atstovais dabartinė Rusijos valdžia lengviausiai randa bendrą kalbą.
Ar 2009 metais situacija pasikeis? Šiuo atveju sunku būti optimistu. Per pastaruosius metus Rusijoje buvo statoma taip vadinama „valdžios vertikalė“, kurios pagrinde yra autoritarinis valdymo principas. Žmogaus teisės lengvą ranką aukojamos vardan nominalios „šalies stiprybės“. Kita problema, kad žmogaus teisių srityje Rusija faktiškai palikta tvarkytis pati sau, nes atsargus Vakarų pasaulis mano, jog dėl to neverta „erzinti Rusijos lokio“ ir santykius su šia šalimi vertėtų apriboti vien ekonominiais klausimais (kurios Rusija neretai irgi painioja su politika). Būtent tokios pozicijos principus dar kartą apnuogino vangi Europos reakcija į Rusijos ir Gruzijos karinį konfliktą. Kremliaus gi formuojamoje politikoje žmogaus teisės tikrai nėra pagrindinis elementas ir būtent tai patvirtina Human Right Watch ataskaita.
Viktor Denisenko
