Mistiniai potyriai, su kuriais susiduria kai kurie klinikinę mirtį išgyvenę žmonės, gali būti paaiškinti remiantis žmogaus sąmonę veikiančiais kvantinės mechanikos efektais, tvirtina mokslininkai.
Vadinamieji priešmirtiniai pojūčiai, kai klinikinę mirtį išgyvenantys žmonės savo „sielos akimis“ mato atsiskyrimą nuo savo fizinio kūno, jaučiasi sklandantys virš reanimacijos palatoje dirbančių gydytojų, patenka į tamsų tunelį, kurio pabaigoje mato ryškią šviesą, bendrauja su seniai mirusiais savo artimaisiais ir meilę skleidžiančiomis dvasinėmis būtybėmis, gali būti visiškai objektyvus fenomenas, kurio pagrindas – kvantinės fizikos reiškiniai, rašo „Dailymail.co.uk“.
Pasak Arizonos universiteto (JAV) Anesteziologijos ir psichologijos katedrų profesoriaus dr. Stuarto Hameroffo, vadovaujančio to paties universiteto Sąmonės tyrimų centrui, ir D. Britanijos fizikos profesoriaus Rogerio Penrose'o, tokie mistiniai reiškiniai vyksta tada, kai kvantinės dalelės, sudarančios mūsų sielą, palieka mūsų nervų sistemą ir susilieja su kosmosu.
Šiedu mokslininkai, sukūrę kvazireliginę sąmonės prigimties teoriją, tvirtina, kad sąmonė yra tarsi mūsų smegenyse veikiančio kvantinio kompiuterio programa, kuri išlieka Visatoje net po fizinės žmogaus mirties. Būtent tuo esą galima paaiškinti labai keistus potyrius, su kuriais susiduria ties gyvenimo ir mirties slenksčiu atsidūrę žmonės.
Profesoriai S. Hameroffas ir R. Penrose'as savo pasiūlytoje instrumentinės objektyviosios redukcijos (Orch-OR) teorijoje aiškina, kad žmogaus siela yra sutelkta smegenų ląstelių mikrotubulėse, arba mikrovamzdeliuose. Tai tuščiaviduriai ląstelių citoskeleto elementai, kurių skersmuo apie 25 nanometrai, o ilgis – apie 0,2 - 25 mikrometrų.
Teorijos autorių teigimu, mūsų sąmonės veikla yra kvantinės gravitacijos efektų šiuose mikrovamzdeliuose padarinys. Taigi, pasak šių mokslininkų, mūsų sielos yra kai kas daugiau nei neuronų sąveika smegenyse. Iš esmės siela yra sudaryta iš pirmapradės kosmoso medžiagos ir veikiausiai egzistavo nuo pat pirmosios pasaulio atsiradimo akimirkos.
Pasak leidinio, ši koncepcija labai artima budistų ir hinduistų tikėjimui, kad siela yra sudėtinė kosmoso dalis. Ši idėja artima ir Vakarų idealistinei filosofijai. Prof. S. Hameroffo teigimu, klinikinės mirties metu patiriami mistiniai reiškiniai prasideda smegenų ląstelių mikrotubulėse pasikeitus kvantinei būsenai. Tačiau jose esanti informacija, vadinamoji siela, niekur nepradingsta: ji tiesiog palieka fizinį kūną, grįžta į kosmosą ir pasiskirsto jame. Jei pacientą pavyksta atgaivinti, kvantinė informacija grįžta į mikrotubules, ir sąmonę atgavęs pacientas gali prisiminti išgyvenęs mistinius dalykus.
Pabrėžiama, kad instrumentinės objektyviosios redukcijos teorija mokslo bendruomenėje laikoma labai kontroversiška: ją yra griežtai sukritikavęs ne vienas žymus mokslininkas. Tačiau jos šalininkai tikisi, kad tolimesni tyrimai, pavyzdžiui, uoslės sistemos, fotosintezės ar paukščių navigacijos mechanizmų, patvirtins, jog šiais kvantiniais reiškiniais remiasi svarbiausi biologiniai procesai.
