Kai daugiau nei 100 tūkstančių ukrainiečių sujungė jėgas 2004 metais ir paprašė didesnės demokratijos, jų Oranžinė revoliucija, kaip vėliau tapo žinoma, ne tik atkreipė pasaulio žiniasklaidos dėmesį, bet tapo modeliu, pavyzdžiu žmonių judėjimams Tunise, Egipte ir Libijoje.
Kijevo centras buvo užtvindytas oranžinėmis vėliavomis, kurios protesto judėjimui suteikė vardą. Demonstrantai užplūdo sostinę iš visos šalies, užsibrėžę pridėti savo balsą prie pokyčių reikalavimo. „Atėjo laikas!” – jie šaukė. Laikas didesnei nuomonės laisvei, demokratijai, susidorojimui su korupcija. Tačiau tai nebuvo lemtas, ir praėjus beveik dešimtmečiui, nedaug ukrainiečių pasiryžtų išeiti į gatves vardan demokratijos. Jie per daug pavargo nuo to.
„Mes nusivylę. Mes netikime pokyčiais, teisingumu ir sąžiningumu, kurių tikėjomės, – sako Natalija, Kijevo gyventoja, kuri yra įsitikinusi, kad problemas sukėlė politinis elitas. – Žuvis visada pūva nuo galvos.“
Po revoliucijos jos politinis protagonistai Viktoras Juščenka ir Julija Tymošenko buvo išrinkti atitinkamai prezidentu ir ministre pirmininke. Tačiau idealizuoti protesto judėjimo herojus ir herojė nesugebėjo įgyvendinti pažadų, žarstytų oranžinėje jūroje.
„Nė vienas iš jų netęsėjo savo žodžio, – sako studentė Hana. – V. Juščenka kalbėjo apie paprasčiausius ekonominius, socialinius ir moralinius patobulinimus, tačiau jie neįvyko.“ Mokytojai, tvirtina Hana, dabar uždirba tiek pat, kiek uždirbo anksčiau, tai yra apgailėtinus 100 eurų per mėnesį.
Nesugebėjimas susidoroti su korupcija, paspartinti reformų procesą ar valdyti šalį atviriau sustabdė demokratijos vystymąsi ir galiausiai pastatė opoziciją į sunkią padėtį.
2010 metais Viktoras Janukovičius buvo išrinktas prezidentu, nors ir labai mažas persvara. Jam pradėjus eiti pareigas, jo politika panaikino tuos kelis demokratinius patobulinimus, įvykdytus postrevoliuciniu laikotarpiu. 2004 metų konstitucinė reforma buvo atšaukta, ir prezidentui suteiktos didesnės galios, o žiniasklaidos ir žodžio laisvės buvo apribotos.
Be to, vos kelios dienos prieš savo išrinkimą, V. Janukovyčius paskyrė savo bendražygius į kelis kertinius teismų sistemos postus.
Galia ir Šeima
Valdant V. Janukovyčiui, ekonomistui iš industrinio Donecko regiono, parlamente, ginkluotose pajėgose ar teismų sistemoje demokratijos neliko nė pėdsako. Jo valdžios sistema pagimdė kelis naujus posakius. „Galia“ – taip ukrainiečiai vadina vyriausybę ir valdžios aparatą su galingu asmeninių ryšių tinklu, visada pasiruošusiu valdyti ir vykdyti savo valią.
„Šeima“ – prezidento giminaičiai, draugai ir pažįstami yra šios galios širdyje. Tinklas jungia oligarchus ir „Forbes“ sąrašo kandidatus, tokius kaip Rinatas Achmetovas, kurio turtas vertinamas apie 15,4 milijardo JAV dolerių, ar Viktoras Pinčiukas, buvusio prezidento Leonido Kučmos žentas. Tarp turtingiausiųjų šalyje yra Oleksandras Janukovyčius, dabartinio prezidento vyriausias sūnus, kuris vykdo verslą statybų, kasyklų, bankininkystės ir energetikos sektoriuose.
Ukrainoje yra ir „techninių“ partijų, įkurtų siekiant susilpninti didesnes opozicijos partijas, kaip buvo 2012 metų parlamento rinkimuose. Yra ir „administraciniai resursai“, tai yra lėšos, numatytos mokykloms ir ligoninėms tuose rajonuose, miestuose ir kaimuose, kurie garantuoja norimus rinkimų rezultatus.
Korupcija valdo
Šiomis aplinkybėmis daugybė ukrainiečių dabar žodį „demokratija“ laiko kapitalizmo, praturtėjimo ir korupcijos sinonimu. Teisininkė Valentina Telitčenko tvirtina, kad ukrainiečiai susiję su korupcija visuose lygmenyse. „Tai prasideda nuo būtinybės papirkinėti vietinę valdžią, kad galėtum pardavinėti blynus kioske“, – tvirtina ji ir priduria, kad ši praktika baigiasi teisėjų aukščiausiuose teismuose papirkinėjimu, siekiant sprendimų, kurie prieštarauja įstatymams.
V. Telitčenko buvo ką tik baigusi teisės studijas, kai dalyvavo 2004 metų demonstracijose. Šiandien ji laikosi tų pačių įsitikinimų, kuriuos tada turėjo gatvėse. Ji atstovauja žurnalisto Georgijaus Gongadzės, kuris buvo nužudytas 2000 metais, šeimą. Tai yra byla su politiniu kontekstu, kurią valdžia norėjo užmiršti, ir kuri, nepaisant eilės teismo procesų, išlieka neišaiškinta.
Geriausieji išvyksta
Žurnalistė Tatjana Čiornovol siekia atskleisti dabartinį korupcijos ir kronizmo lygį šalyje. „Anksčiau kalba ėjo apie milijonus, kurie paprasčiausiai dingo, – teigia ji. – Dabar tai – milijardai.“ Ieškodama informacijos ji vaidino padavėją, kad patektų į oligarchų šventes, lipdavo per tvoras ir netgi įsigijo nedidelį bepilotį lėktuvėlį su įrengta kamera. „Aš to nedaryčiau niekur kitur, tačiau tokioje šalyje kaip Ukraina, kurios valdžia nuo elektorato viską slepia, manau, tokios priemonės pateisinamos“, – tvirtina ji. Vienintelė problema yra ta, kad jos demaskavimai retai kada turi realių rezultatų.
Dauguma populiacijos susitaikiusi su situacija, o tie, kurie nori gyventi kitaip, linkę išvykti. Beveik 4 milijonai ukrainiečių gyvena užsienyje, laikinai ar nuolatiniu pagrindu, ir daugelis jų yra gerai išsilavinę viduriniosios klasės atstovai.
Dveji lemtingi metai
Situacija, kurioje erdvės valdžioje, žiniasklaidoje ar viešojoje sferoje politinei opozicijai lieka nedaug ar išvis nelieka, paverčia daugybės pasitraukti atsisakančių nevyriausybinių organizacijų darbą dar svarbesniu. „Opora“ ir viena iš tokių kompanijų. Oleksandras Neberikutas ir Olga Streljuk, vadovaujantys kompanijai, naudoja atvirus laiškus ir demonstracijas, kad prisidėtų prie naujų įstatymų priėmimo ir taip siųsdami žinutę, kad jie stebi Ukrainos politiką žvitria akimi.
Vienaip ar kitaip, „Oporoje“, kuri įsikūrusi kuklioje būstinėje sename pastate Lvove, veikia apie 50 žmonių. Kartu jie bando išlaikyti 2004 metų demokratinio judėjimo dvasią. O. Streljuk teigia, kad šalyje buvo masiškas nusivylimas, kai oranžinis judėjimas nesugebėjo atnešti pokyčių, tačiau ji vis tiek mano, kad pilietinė visuomenė turi išnaudoti savo balsą.
„Ukraina keliauja atgal į savo sovietinę praeitį“, – tvirtina ji ir priduria, kad ateinantys dveji metai iki kitų prezidento rinkimų yra kritiškai svarbūs ir potencialiai sudėtingi tokioms organizacijoms, kaip jos. Tačiau tai nesustabdys jos ir jos bendražygių nuo bandymų paversti prieš beveik 10 metų darytus pažadus realybe. Nes alternatyva yra diktatūra, ir ši mintis yra nepakeliama.
