Susidaryti išsamesnį vaizdą apie naujausius šiuolaikinės operos ieškojimus nėra lengva. Naujų veikalų pasaulyje pastatoma palyginti daug, tačiau jų gyvenimas neretai apsiriboja vienu kitu atlikimu siaurai auditorijai šiuolaikinės muzikos festivaliuose ir kitose gana uždarose eksperimentavimo erdvėse.
Vis dėlto XXI amžiuje naujų įspūdingų scenos veikalų jau ima ieškoti ir didieji, platesnei auditorijai skirti muzikos festivaliai, anksčiau pasitenkinę beveik vien klasikiniu repertuaru. Antai vasarą vykusiame Ravenos festivalyje, kur sėkmingai pasirodė ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, atidarymui buvo parodyta šio festivalio specialiai užsakyta įžymaus šiuolaikinio italų kompozitoriaus Adriano Guarnieri (1947) video opera “Pietra di diaspro” Apokalipsės tema. Lietuvoje taip pat yra panašių pavyzdžių: B. Kutavičiaus opera “Lokys” buvo sukurta “Vilniaus festivaliui” užsakius.
“Gaidos” festivalis jau kuris laikas nuosekliai pristato kaskart kitus šiuolaikinės operos pavyzdžius. Šio festivalio rūpesčiu Lietuvoje buvo parodyta visai nemažai mūsų autorių ir iš užsienio atvežtų naujų operų (turiu omenyje ir specialias video peržiūras). Prisiminus naujausius faktus, tai - O. Balakausko „Tolimoji“ (koncertinis atlikimas, 2002), net keturios kamerinės operos 2004 m., o 2005 – olando M. van der Aa opera „One“. Pernai festivalis suteikė galimybę pasižiūrėti K. Saariaho operos „Meilė iš toli“ video įrašą. Šie ir kiti ne festivalio rėmuose matyti operos veikalai yra tokie skirtingi, jog kartais sunku rasti bent kelis lyginimui būtinus sąlyčio taškus. Peršasi mintis, kad šioje kūrybos srityje kokios nors vienos stambesnės judėjimo magistralės nėra. Panašiai kaip visoje šiuolaikinėje kūryboje sėkmę arba nesėkmę lemia individualus kūrėjo talentas.
Šiais metais „Gaida“ pristatė prancūzų kompozitoriaus Pascalio Dusapino (1955) kamerinę operą „Medėja“ koloratūriniam sopranui, vokaliniam kvartetui, mišriam chorui ir styginių orkestrui pagal vokiečių dramaturgo Heinerio Müllerio (1929–1995) libretą. Pasak festivalio rengėjų – tai brangiausias šių metų projektas, kurį įgyvendinti pavyko Europos šiuolaikinės muzikos festivalių asociacijos „Réseau Varèse“ (kuriai priklauso ir „Gaida“) paramos dėka. Sukurta 1992 m. ir pradžioje vadinta “Medeamaterial” (taip savo 1983 m. sukurtą veikalą įvardijo ir dramaturgas) ši opera sulaukė kelių skirtingų pastatymų Europos teatruose ir Buenos Airėse. Šiais metais rugsėjo mėnesį Berlyno valstybinėje operoje Unter den Linden buvo pagal operos muziką, dainuojant Carolyne Stein, pastatytas baletas “Medeamaterial” (choreografija – S. Waltz).
Spektaklis spalio 29 d. vyko Nacionaliniame dramos teatre. Jį atliko dainininkė Caroline Stein, choras “Jauna muzika”, Lietuvos kamerinis orkestras ir vokalinis kvartetas – Salomėja Jonynaitytė, Jurgita Mintautienė, Nora Petročenko, Onutė Sapranavičienė. Dalyvavo taip pat aktorė Agnė Vrubliauskaitė. Operą dirigavo Franckas Ollu.
Spektaklio sceninis sprendimas – kameriškas ir lakoniškas; ypač sėkmingas sumanymas plonyte uždanga atskirti scenos gilumoje sėdintį orkestrą, kuris pradžioje buvo visai nematomas, o išvydome jį tik įjungus prožektorius. Ši uždanga statytojų buvo išnaudojama taip pat efektingiems šešėlių epizodams. Susidarė paslaptingais šešėliais banguojantis, iki galo neįžiūrimas antrasis planas, spektaklio eigoje kelissyk išryškintas.
Apšvietimas spektaklyje buvo itin reikšmingas, suteikiantis atviresnių emocinių akcentų, gal net ryškesnių už visus kitus spektaklio komponentus. Kvadratais padalintoje scenoje išdėlioti tik keli daiktai (spektaklio eigoje jie visi panaudojami), gilumoje – klavesinas, kuriuo vienu metu buvo pritariama solistės rečitatyvams.
Pirmame plane per visą spektaklį nebyliai kėpsojo gyvūnas: sakytum, šuo, bet vabališkos plonos kojos, kurioms kūnas buvo aiškiai per sunkus, darė jį panašų į kažin kokį mutantą (gal ko nors reikšminga neįžiūrėjau iš amfiteatro paskutinių eilių?). Tai, žinoma, simbolis, kurį turėtume įminti. Sprendžiant iš dramaturgo teksto spėju, jog Jasono, bet galiu ir klysti.
Štai ką apie veikalą sako operos režisierius A. Gindt’as: “Ši nauja operos “Medėja” versija atskleidžia ypatingą herojės arba anti-herojės paslaptingumą ir tragizmą. Medėja priešinama vokaliniam kvartetui, chorui ir orkestrui, kurie, sekant baroko operos tradicijomis bei Pascalio Dusapino partitūra, komentuoja ir reflektuoja pagrindinės veikėjos monologus”.
Medėjos monologais (pradžioje visai be orkestro ir be choro) grindžiamas visas operos vyksmas. Solistė Carolyne Stein juos atliko meistriškai. Jos partija beveik per visą spektaklį yra labai aukštos tesitūros, pripildyta neįprastų melodinių figūracijų, kai balso vingiai ir šuoliai peržengia tikro vokalizavimo ribas. Kompozitorius šitaip siekia atspindėti herojės būsenas: sukuriamas įspūdis, tarsi ji, užvaldyta aistrų, įtūžio ir nevilties, isteriškai cyptų arba kauktų. Greta virtuoziškai atliekamos “nepatogios” vokalinės partijos, C. Stein dar ir puikiai valdo žodį: jos dikcija – nepriekaištinga (kas moka vokiečių kalbą, galėjo viską suprasti, o nemokantiems puikiai pasitarnavo švieslentė). Negausūs, bet išraiškingi gestai, vienas kitas daugiau vaidybos pareikalavęs epizodas galutinai užbaigė operos herojės portretą. Įvykdžiusi savo kerštą ir likusi visai viena, pasigirdus Jasono į ją nukreiptam balsui, šios operos Medėja šaltai klausia: “Aukle, ar pažįsti tą vyriškį?”
Apie valandą trukęs veikalas ne tik neprailgo, bet atrodė per trumpas. Išklausius jį dar kartą tikrai labiau įsimintų visas muzikos audinys – orkestro, choro ir kvarteto partijos, kurias kruopščiai parengė ir atliko jau paminėti Lietuvos kolektyvai ir atlikėjai. Operos vyksmą tvirtai savo rankose laikė dirigentas F. Ollu.
Mariaus Macevičiaus nuotraukos
