Šis daugiau kaip dvidešimt metų gyvuojantis vokalinis ansamblis dalyvauja daugybėje šiuolaikinės muzikos renginių ir festivalių. Ne be jo iniciatyvos įvairių kraštų kompozitoriai drąsiai eksperimentuoja su žmogaus balsu ir yra visada tikri, jog šie eksperimentai bus įgarsinti ir įgaus išbaigtą ir raiškų sceninį pavidalą.
Sudėtingiausios garsų konfigūracijos, artikuliaciniai triukai, balso diapazono ribas peržengiantis garsų aukštis, kaprizingi ritmai ir dar daug kitų dalykų – tai vis šiam vokaliniam ansambliui didesnių problemų nekeliančios atlikimo užduotys. Jas ansamblis įveikia ne tik pavyzdingai tiksliai, bet ir su didele nuoširdaus azarto doze bei žaismingumu.
Tai “Gaidos” festivalio klausytojai galėjo įvertinti vakar (spalio 23) Šiuolaikinio meno centre.
Koncerto programą sudarė, kaip jau įprasta, ne tik užsienio, M. Käserio, G. Aperghis’o, J. Walshe, bet ir lietuvių kompozitorių opusai. Pastarieji – Egidija Medekšaitė (1979) ir Ričardas Kabelis (1957) - naujuosius opusus rašė būtent šiam ansambliui, taigi, išgirdome dvi premjeras. Norisi atkreipti dėmesį į tai, jog bendrame pateiktos muzikos kontekste abu autoriai išsiskyrė savuoju požiūriu į balsą, kaip į besitęsiantį garso šaltinį, galintį kurti atitinkamą nuotaiką, kurią su tam tikromis išlygomis galėtume pavadinti netgi lyrine. Tai, kad R. Kabelio kūrinio antraštė yra „Farsas“, nepasižiūrėjęs į programėlę niekad nepasakytum. Gana aiškiai vienoje opuso padaloje artikuliuoti žodžiai „warum-darum“ (kodėl-todėl) kreipė humoro link, tačiau pati muzika apie tai bylojo nepakankamai. Jeigu tai sąmoningai siektas subtilumas, tai jis tikrai pasimetė bendrame koncerto garsų sraute, kuriame dominavo konkretybės arba desperatiškai „atviraujanti“ muzika. E. Medekšaitė gerokai rizikavo savo opusą „Sopfismata“ skyrusi tik trims balsams, tačiau jauną autorę gelbėjo tinkamai apskaičiuota kūrinio trukmė.
“Naujieji vokalistai” savo amplua ribas šiame koncerte apibrėžė dviem opusais: koncertą atvėrusiame Georges’o Aperghis’o (1945) „Vittriool“ ir jį užbaigusiame Jennifer Walshe (1974) „he wants his cowboys to sound like how he thinks cowboys should sound“.
Pirmajame, mano galva, įspūdingiausiame visame koncerte, atsivėrė išties didžiulis balso išraiškos arsenalas ir techninis ansamblio meistriškumas. Pavyzdžių būtų daug, paminėsiu kelis: dviejų vokalisčių, padedamų kontratenoro, aukščiausiame registre išgautos trūkčiojančių ritmų konfigūracijos (tarsi paukščių balsai), baritono ir boso keistos vokalinės figūros, atlikėjų meistriškai įvaldytas sprechstimme, o skambant kartu – tiksliai intonuojama savita harmonija. Visa tai į kūrinį, tam tikrų epizodų vėrinį, „suveržia“ (laikausi principo, kad opusas turi būti suformuotas, turėti vienokią ar kitokią „įskaitomą“ formą) kompozitoriaus puikiai valdomas judrus kismas, klausytojo fantaziją vedžiojantis po atpažįstamus (sakykim, aiškiai artikuliuota frazė „ich habe dich geliebt“) arba, pasak paties autoriaus, išgalvotus kambarius. Beje, šis kūrinys reikalavo ir dirigento mosto; tai atliko ansamblio bosas Andreas Fischeris.
J. Walshe kūrinys ilgu pavadinimu, kaip ir pats juokingas pavadinimas, skambėjo tarsi komikso ar multiplikacinio filmuko garso takelis. Rankų trynimas, kvėpavimas, čepsėjimas, kliksenimas, įvairūs gestai, siūbavimas ir dar keli vizualiniai akcentai kartu su primityviai keičiamomis prožektorių spalvomis kūrė primityvaus šaržuojamo vyksmo atmosferą. Tiesa, salėje susirinkusi publika, kurią sudarė daugiausia muzikantai, gal dar šiek tiek “tarpdisciplininių projektų” kūrėjų, juoktis ėmė tik pačiame kūrinio gale, kai parodija buvo jau gerokai įkopusi į kulminaciją.
Juokais užbaigti koncertą gal ir sveika, tačiau šie „infantiliški“ juokeliai nejuokais užkliudė taip pat visą koncertą – ir skambėjusius kūrinius, ir juos pateikusius atlikėjus.
