Turėjo būti taip: prezidentas iš Gdansko (Donaldas Tuskas), premjeras - iš Krokuvos (Janas Rokita). Piliečių platforma sudaro koaliciją su Teisės ir teisingumo partija, tačiau ši dalyvauja „jaunesniojo brolio“ sąlygomis. Išėjo kitaip: prezidentas, premjeras ir parlamento pirmininkas yra iš brolių dvynių Kaczynskių partijos, kuri nenorėjo dalytis valdžia su Piliečių platforma.
Piliečių platforma, atrodo, nenumatė atsarginio varianto, kaip elgtis pralaimėjus ir prezidento, ir parlamento rinkimus. Ar būti stipri, principinga opozicija? Ar remti vyriausybę tuo atveju, jeigu jos siūlomi įstatymai ir sprendimai yra geri ir naudingi valstybei? O gal laukti Kazimierzo Marcinkievicziaus vyriausybės krizės ir kvietimo prisijungti prie valdančiosios koalicijos?
Moralinės nuoskaudos ir veikėjų nusivylimas
Jeigu Piliečių platforma būtų pralaimėjusi Teisės ir teisingumo partijai bent keliolika nuošimčių, tuomet gal ir kartėlis būtų mažesnis. Tačiau Jaroslavo ir Lecho Kaczynskių partija vos keliais procentais pralenkė Piliečių platformą, o paėmė visą valdžią. Maža to, Teisės ir teisingumo partijos reitingai kyla, kol kas visai neblogai sekasi Kazimierzo Marcinkievicziaus vyriausybei be Tusko ir Rokitos. Piliečių platforma pastaruoju metu patyrė nemažai nemalonumų: ne tik išstumta iš vyriausybės, bet dar į „priešo“ stovyklą perėjo kai kurie veikėjai, tarp jų Donaldo Tusko rėmėjas prezidento rinkimų kampanijoje profesorius Zbigniewas Religa, kuris Marcinkievicziaus vyriausybėje tapo sveikatos ministru. Taip pat vyriausybei patarinėja mokslinių institutų ekspertai, anksčiau atvirai simpatizavę Piliečių platformai. Maža to, vyriausybės programą pagyrė net ir verslininkai. Donaldo Tusko partijai ir jam asmeniškai neabejotinu akibrokštu buvo vieno iš Teisės ir teisingumo partijos rinkimų kampanijos strategų Jaceko Kurskio, kuris paskelbė, esą Donaldo Tusko senelis savanoriškai nuėjo tarnauti į Vermachtą, reabilitavimas. Tačiau ne tik moralinės nuoskaudos drasko Piliečių platformą.
Partijos viduje kyla maištas arba bet jau didelis veikėjų nepasitenkinimas. Ypač tuose regionuose, kur Piliečių platforma laimėjo parlamento rinkimus. Ryškiausias pavyzdys – Opolės vaivadija (Silezija), kur Donaldo Tusko partija surinko vos ne du kartus daugiau balsų nei Teisės ir teisingumo partija. „Ir ką iš to turime?“ – klausia Opolės veikėjai, kurie tik iš šalies stebės, kaip vyriausybė dalija vaivadijų viršininkų, jų pavaduotojų ir daugelio kitų savivaldybių tarnautojų postus Teisės ir teisingumo, o gal ir Andrzejaus Lepperio Savigynos ar Romano Giertycho Lenkijos šeimų lygos žmonėms. Varšuvos gatvėse kalbama, kad nemažai Piliečių platformos aktyvistų Krokuvoje jau buvo pakėlę sparnus skrydžiui į sostinę paskui lyderį Janą Rokitą.
Labiau kairėn ar labiau dešinėn?
Kitų metų gegužę vyks Piliečių platformos kongresas, kuriame tikriausia bus priimta strategija ateinantiems metams. Bet jau šiandien reikia nuspręsti, kuo turi būti Piliečių platforma: kieta opozicija? Jeigu taip, vadinasi, teks ne kartą drauge balsuoti su Kairiųjų demokratų sąjunga. Daugeliui partijos parlamentarų tai tiesiog nepriimtina. Juolab kad susilauks priekaištų iš dešinės: na va, balsuojate kartu su buvusiais komunistais (nors patys dešinieji nesidrovi balsuoti išvien su Lepperiu). Kita išeitis – remti Marcinkievicziaus vyriausybę ten, kur bus naudinga valstybei. Tokios nuostatos laikosi partijos vicepirmininkas Janas Rokita ir daugiau šios partijos parlamentarų. Tačiau kyla klausimas, kuo tada rinkėjų akyse Piliečių platforma skirsis nuo Teisės ir teisingumo partijos? Tiesa, parlamento rinkimai dar už kalnų, bet kitais metais Lenkijoje bus renkamos savivaldybės. Kol kas įsteigta darbo grupė, kuri turi išanalizuoti pralaimėjimo priežastis ir pasiūlyti naują partijos strategiją.
Apžvalgininkų nuomone, opozicijos suoluose sėdinčiai Piliečių platformai per ketverius metus gresia marginalizacija. Jeigu nesuras savo naujo veido arba padarys klaidingus sprendimus. Pavyzdžiui, taps Laisvės sąjunga Nr. 2. Kadaise įtakinga partija, siejama su Michniko, Geremko, Mazovieckkio vardais, išnyko iš politinės scenos, bet nemažai jos veikėjų atsirado Piliečių platformos gretose ir turi nemažą įtaką partijoje. Tačiau kol kas (ir taip bus dar bent per artimiausius kelerius metus) liberali partija Lenkijoje gali tikėtis ne daugiau nei 15 procentų balsų.
O gal pasukti labiau į dešinę ir bandyti prisivilioti dalį Teisės ir teisingumo partijos rinkėjų? Bet tai gali būti sudėtinga, ypač po to, kai Donaldas Tuskas Teisės ir teisingumo partijos rinkėjus pavadino „megztomis beretėmis“ (tai aliuzija į Marijos radijo klausytojus – nepasiturinčius, vyresniojo amžiaus žmones).
Kai kurie apžvalgininkai teigia, kad scenarijų, kaip turi atrodyti Lenkijos politinė scena, jau seniai parašė broliai Kaczynskiai ir dabar jį vykdo. Pagal tą scenarijų Lenkijoje yra vieta dviems stiprioms partijoms: dešinėje – Teisė ir teisingumas (kuri pakeliui suvirškina smulkias dešiniąsias partijas), kairėje – Piliečių platforma, kuri išstumia iš politikos pokomunistus. Tik ar kortų nesumaišys Aleksandras Kwasniewskis, kuriam, atrodo, nepavyks užimti išsvajoto Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus posto ir teks ieškoti vietos vidaus politikoje? Gana populiarus politikas gali ne tik išgelbėti Kairiųjų demokratų sąjungą, bet ir pritraukti dalį Piliečių platformos rinkėjų, o gal ir veikėjų. Tai irgi nebus gera žinia Piliečių platformai.
Živilė Makauskienė „Omni.lt“ iš Varšuvos
