Viena geriausių Lietuvos maratonininkių Živilė Balčiūnaitė sako, jog norint suerzinti sportininką tereikia paklausti, ką jis planuoja veikti baigęs karjerą.
Lengvaatletė gyvena šia diena ir ateities planais viešai dalintis nėra linkusi. Ir nieko keisto, kadangi moters gyvenime šiuo metu veiklos netrūksta – vos prieš kelias savaites sportininkė užėmė trečią vietą Minsko pusmaratonyje, po savaitės su „Vilniaus baltų“ bėgikais treti buvo maratono estafetėje Baltarusijos sostinės srityje, savaitgalį laimėjo Nidos pusmaratonį, o dabar ruošiasi spalio 18 d. vyksiančiam „Vilniaus 10 km bėgimui su Živile Balčiūnaite“. Šiame aštuntajame tarptautiniame renginyje, 5 km rungtyje dalyvauti planuoja ir bėgikės vyras.
Živile, kokie Tavo tikslai „Vilniaus 10 km bėgime“?
Nieko neplanuoju, svarbiausia yra nesusirgti ir sudalyvauti šiame renginyje. Tai svarbiausia, nes visko atsitinka ir negali suplanuoti tam tikrų dalykų – būna, staiga atkrenti nuo didelio treniruočių krūvio ar persitempi, ar, prie kokio kondicionieriaus ilgiau pabuvęs, susergi. Pati sau gal ir galiu pasakyti, jog distanciją įveiksiu per tam tikrą laiką, bet tikrai nežinau, kaip viskas susiklostys. Žinoma, savo vardo bėgimą laimėti tikrai norėčiau (šypsosi).
Ar džiaugiesi, kad sostinė turi tavo vardo bėgimą?
Pasakyti, jog dėl to džiaugiuosi – per silpnas žodis. Iš vienos pusės, man net keista, jog dar mane esant gyvai yra mano vardo bėgimas (juokiasi). Juk dažniausiai tokie vardiniai renginiai atsiranda norint pagerbti žmogaus atminimą. Tačiau man labai smagu, kad toks renginys yra, jog išlaiko tradicijas jau aštuonerius metus.
Ar pati pastebi, kad Lietuvoje daugiau žmonių bėgioja, sportuoja?
Taip, tikrai pastebiu žymiai daugiau bėgiojančių žmonių, nei anksčiau, Vingio parke net stumdytis reikia vakarais. Anksčiau prie šieno dirbo, dabar visi bėgioja (juokiasi). Norisi, kad tai nebūtų tik trumpalaikė mada, kad žmonėms būtų šventė, kad jie tuo mėgautųsi. Treniruotės taptų kasdienybe, o renginiai – švente, susitikimu su bendraminčiais. Jei tokios tradicijos išliktų, tada būtų tikrai smagu.
Kai aš pradėjau bėgioti iš manęs labai šaipydavosi. Tuomet niekas nebėgiojo, tai buvo visai nauja. Išgirsdavau ir replikų. Dabartinio trenerio (Romo Sausaičio – aut. pastaba) grupė buvo didelė, tai su jais Vingio parke bėgiodavau, o be jo grupės, be mano pirmojo trenerio (Juozapo Garalevičiaus – aut. pastaba) grupės, praktiškai niekas daugiau ir nebėgiojo. Trenerio grupės bėgikai užaugo, J. Garalevičiaus išsiskaidė, tai Vingio parkas buvo tuščias. O dabar tiek daug bėgiojančių, jog, kaip ir minėjau, tenka kartais ir pasistumdyti takeliuose.
Ne tik Lietuvoje į bėgikus nepalankiai reaguodavo. Šaipydavosi ir toje pačioje Amerikoje, Floridoje. Mes Lietuvoje praėjome tokį patį etapą, kaip ir jie. Šiandien man tikrai smagu, jog daug žmonių bėgioja ir niekas nebesišaipo.
Kaip atrodo sportininko diena?
Daug kam atrodo, kad tik keliauji po įvairias šalis, prabėgi, pasiimi apdovanojimus ir viskas. O pasiruošimą, sunkų darbą mato tik treneris, artimieji. Kaip atrodo tipinė sportininko diena? Labai priklauso nuo pasiruošimo, bet iš esmės viskas vyksta principu „miegi-valgai-bėgi“ ir nieko daugiau nematai. Ypač kai ruošiesi maratonui.
Kur nors keliaudama, aš visuomet stengiuosi apžiūrėti miestą, bent kažką pamatyti. Jeigu labai laiko trūksta, tai pasiimu žemėlapį ir kaip treniruotėje, greitai apibėgu bent jau pagrindinius taškus.
Mėgsti pasyvų poilsį ar ir gyvenime esi „bėgikė“?
Geriausiai pailsiu pakeitusi aplinką. Pasiimu sportinius batelius ir išvažiuoju, treniruojuosi kitoje aplinkoje. Sportininkas – ne buhalteris, kuris gali duris uždaryti ir viską pamiršti. Kūnas reikalauja krūvio. Visiškai pasyvaus poilsio leisti negalime, nes kuo ilgiau gulėsi, tuo sunkiau bus grįžti į treniruočių režimą. Kūnas atsistato greitai, sunkiau yra psichologiniai dalykai. Žinoma, galima treniruotes derinti su poilsiu – atvažiuoji į pajūrį, pasitreniruoji, o tada ir paplūdimyje pagulėti galima.
Kas Tau yra sportas, bėgimas?
Man bėgimas yra ne tik darbas, tai mano hobis. Būtent todėl ir likau sporte, todėl vis dar jame esu. Aš mėgstu būti lauke, turiu daug energijos ir visuomet norėjau keliauti. Pradėjau galvoti, jeigu dirbsiu įprastą darbą – kada sportuosiu, kada lauke pabūsiu? Būdama sportininke ir lauke pabūnu, ir išsikraunu, ir pakeliauju – nėra geresnio darbo.
Žinoma, būna sunkių etapų, atrodo, viską mesiu. Ir nesiseka, ir susergi, ir traumų patiri. Bet tada pagalvoju, kad sunku būna visur, o sportas man patinka, bėgimas yra mano pomėgis.
Kaip manai, kokios charakterio savybės svarbiausios bėgikui?
Turi būti stiprus psichologiškai, kantrus, ištvermingas. Reikalinga ir branda, nes tik su ja kai kurios savybės susiformuoja. Tai jau individualu, kiekvienam skirtingai. Vis tik, pastebiu, jog vis dažniau apdovanojimus pasaulyje, Europoje, olimpiadoje pelno vyresni sportininkai ir manau, kad taip yra dėl patirties ir brandos.
Šių metų Tavo vardo bėgime ragini visuomenę palaikyti apie organų donorystę ir transplantaciją. Kodėl apie tai prakalbai?
Man šia jautria, subtilia tema kalbėti nėra baisu ir nebuvo nuo vaikystės. Mirtis – neatsiejama gyvenimo dalis ir galim kiek norim vengti taip sakyti, bet ateis diena ir visi numirsim. Amžinybės nėra – tokia realybė, tai kodėl reikia bijoti tos temos?
Aš jau nuo vaikystės žinojau, kad atsitikus nelaimei, savo organus tikrai atiduočiau ir galbūt kažkam išgelbėčiau gyvybę. Manau, svarbu apie tai kalbėtis ir šeimoje, ir su vaikais – juk mes nesame robotai, nenueisime į parduotuvę pasikeisti trūkstamos detalės. Mūsų visuomenėje daugybė mitų, tačiau aš manau, jog reikia žiūrėti mažiau siaubo filmų ir nustoti tikėti absurdiškais teiginiais.
Ačiū už pokalbį!
