Prezidento rinkimai apnuogino mūsų tikrovę: Lietuvoje yra dvi Lietuvos. Viena jau prakutusi, stovinti ant savo kojų, energinga. Kita nuskurusi, pikta, pasimetusi, nusivylusi. Apie pirmąją Lietuvą daug sužinome iš laikraščių ir televizijos. O antrąją Lietuvą mes linkę užmiršti. Todėl “Omni Laiko” redakcija publikuoja šį Zitos Čepaitės straipsnį, kuriame nagrinėjama skurdo būklė Lietuvoje.
Pirmas klausimas, kurį tenka sau keLti, pradėjus kalbą apie skurdą - ar skurdas Lietuvoje iš tiesų egzistuoja. Juk skurdą dažnai įsivaizduojame kaip tam tikrą Afrikos ar Azijos šalių egzotikos dalį - gatvės pilnos elgetų, dešimtys mirčių nuo bado, išsekimo, šalčio. Lietuvoje to nėra. Laikraščiai apie skurstančiuosius rašo nedaug ir dažniausiai tik tais atvejais, kai socialiai remtinoje šeimoje įvyksta nusikaLtimas ar skriaudžiami vaikai. Skurdas - neįdomi tema. Prieš beveik 10 metų buvo prabiLta apie Kariotiškių sąvartyno gyventojus - tuo metu tai buvo nauja ir skandalinga. Sąvartynuose žmonės gyvena iki šiol, bet dabar tai niekam neberūpi - jie buvo aprašyti, nes teikė peno ir žurnalistams, ir skaitytojams, o paskui tylomis nurašyti į istorijos šiukšlyną.
Skurdas savęs nedemonstruoja. Pažįstu žmonių, kurie gyvena iš pašalpų ar iš to, ką jiems duoda kaimynai ar draugai, kurie maitinasi labdaringose valgyklose, bet sutikęs juos gatvėje, nepasakysi, kad būtų dideli skurdžiai. Jie slepia savo vargą tarytumei ydą ir vienos dienos svečiui skurdo vaizdiniai siejasi nebent su keletu nuolat išmaldos prašančių elgetų, kuriems tai yra tapę gyvenimo būdu. Dauguma Lietuvos gyventojų, o ypač tie, kurie greitai prakuto per pastarąjį dešimtmetį, skurdo linkę nepastebėti. Apie skurdą nedaug kalba ir politikai, ubagų temą perkeldami į juokingų, vien tokiems ekscentriškiems asmenims kaip Šustauskas svarbių temų ratą. Kodėl taip yra, netenka daug spėlioti. Mat skurdo pripažinimas veda link socialinės teisybės paieškų, o tada norom nenorom prasideda konfliktas su šiuo metu vienareikšmiškai garbinama kapitalistine santvarka. Juolab kad tai, kas vyksta dabar, galima pavadinti pirmine kapitalo kaupimo stadija ir, deja, būtent dalies visuomenės skurdas yra neišvengiama ar net būtina kapitalo koncentravimo sąlyga. Jeigu šia prasme kas nors įvertintų Lietuvos ekonominę politiką, privalėtų pripažinti, kad šios politikos pagrindinis orientyras - sukaupti kapitalą nedidelės žmonių grupės rankose. Ir nors tai skamba kaip sąmokslo scenarijus, tai yra normali kapitalizmą kuriančios visuomenės padėtis. Problema tik ta, kad šią stadiją kitos valstybės išgyveno 18 amžiuje, kada stiprėjant kapitalizmui lygia greta stiprėjo ir socialinio teisingumo reikalavimai bei kūrėsi sistema, padedanti apriboti išnaudojimą. Šiuo metu diskutuoti apie socialinę ekonominę visuomenės būklę yra gana sudėtinga, nes sovietmetis diskreditavo socialinio teisingumo kategorijas, pavertęs jas socialinės lygiavos principu, ir kiekvienas, vos užsiminęs apie socialinės saugos mechanizmus, būna tuoj pat išvadintas kairiuoju, o didžioji dalis intelektualų kairuoliškumo dėmės šiuo metu itin saugosi. Ir nors liaudies išmintis pataria neišsižadėti lazdos, turmos ir tarbos, daugelis skurdo stengiasi tiesiog nepastebėti.
Valstybės požiūris
2002-ųjų pradžioje Lietuvos visuomenei buvo pristatytas Skurdo būklės Lietuvoje 2001 m. pranešimas, kurį parengė Skurdo monitoringo komisija. Ši komisija dar 2000-aisiais buvo įsteigta Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu ir įgaliota analizuoti skurdo padėtį bei jo mažinimo priemonių efektyvumą. Skurdo monitoringo komisijos parengtas pranešimas - pirmasis per visą nepriklausomybės laikotarpį dokumentas, kuriame pateikti duomenys, kiek žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, ir kuriame bandoma apžvelgti ir apibendrinti tas priemones, kuriomis siekiama skurdo lygį sumažinti. Remiantis šiuo pranešimu, skurdas Lietuvoje auga. Tiesa, 2000 m. jis buvo mažesnis, negu 1996 m., kai žemiau skurdo ribos gyveno 18 procentų Lietuvos žmonių, tačiau aukštesnis nei 1999-aisiais (15,8 proc.) ir siekė 16 procentų.
Lietuvoje išskirtos dvi skurdo rūšys: absoliutus skurdas ir santykinis skurdas. Skurdo riba yra apskaičiuojama pagal tai, kiek vienam namų ūkio nariui tenka vartojimo išlaidų. 2000-aisiais vidutinės vartojimo išlaidos buvo 404 Lt per mėnesį ir jeigu vienam namų ūkio nariui tenka tik 50 proc. šios sumos (202 Lt), pripažįstama, kad tokia šeima gyvena santykiniame skurde. Absoliutus skurdas nustatomas tada, kai vienam namų ūkio nariui tenka mažiau lėšų negu minimalus gyvenimo lygis (MGL), o tai yra 125 Lt per mėnesį. Skaičiai sako, kad 2000-aisiais absoliučiame skurde gyveno 0,8 proc. Lietuvos gyventojų, o santykiniame, kaip jau minėjau, 16 proc. Skurdo būklės pranešime teigiama, kad MGL, kuris nuo 1993 m. nebuvo indeksuotas, ir dabar teturi tik 30 proc. savo buvusios vertės, neatitinka realios padėties, tačiau šio rodiklio yra laikomasi. Mat valstybės finansinės galimybės neleidžia jo didinti, nes visos pašalpos ir išmokos yra skiriamos pagal šį rodiklį. Nevengiant juodojo humoro, būtų galima pasakyti, kad jeigu politikai sumažintų MGL iki 100 Lt, absoliutus skurdas sumažėtų, o tuo atveju, jei visi Lietuvos gyventojai imtų mažiau uždirbti (o taip ir atsitiko 2000-aisiais, nes, palyginti su 1999 metais, vidutinės vartojimo išlaidos nuo 425 Lt krito iki 404 Lt) - galėtų sumažėti ir santykinio skurdo riba. Tiesa, nors 2000-aisiais vidutinės vartojimo išlaidos sumažėjo, skurdas padidėjo dviem dešimtosiomis procento ir tai leidžia daryti išvadą, kad nuskurdimo tempai auga.
Skurdo būklės pranešime įvertintos ir skurdo priežastys bei priemonių skurdui įveikti efektyvumas. Pripažinta, kad Skurdo mažinimo strategijoje numatytų tikslų - iki 2003 m panaikinti ypač gilų skurdą, o iki 2005 m. santykinį skurdą sumažinti iki 13 proc. - pasiekti nepavyks. Tačiau šie du dokumentai: Skurdo mažinimo strategija ir Skurdo būklės 2001 metų pranešimas reiškia, jog atkreiptas dėmesys ir į tuos žmones, kurie nepajėgė ar neturėjo galimybių prisitaikyti prie greit kintančių gyvenimo aplinkybių. O juk ilgą laiką tie žmonės niekam nerūpėjo. Taip, pašalpos skurstantiems pradėtos skirti nuo pirmųjų nepriklausomybės atkūrimo metų, tačiau nebuvo net bandymo kalbėti apie skurstančius kaip apie socialinį vienetą, apie gana didelę grupę žmonių, kuriuos skurdas izoliavo nuo visuomenėje vykstančio socialinio ekonominio gyvenimo. 1995 m. skurdo temai buvo skirtas Kopenhagoje vykęs Jungtinių Tautų viršūnių susitikimas. Valstybių vadovai, dalyvavę šiame susitikime, įsipareigojo kovoti su skurdu, skatinti naujų darbo vietų kūrimą, suteikti socialiai atstumtiesiems galimybę visavertiškai dalyvauti šalies socialiniame bei ekonominiame gyvenime. Šiame susitikime dalyvavo ir tuometinis Lietuvos Prezidentas A. Brazauskas. Jis minėtame susitikime pasirašė priimtą Kopenhagos dokumentą, tačiau nieko realiai nebuvo daryta. Skurdo mažinimu buvo susirūpinta tik prieš porą metų, pasikeitus prezidentams ir artėjant Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos specialiajai sesijai, kurioje buvo numatyta aptarti ir įvertinti valstybių pažangą siekiant įgyvendinti Kopenhagoje prisiimtus socialinius įsipareigojimus. Belieka tik spėlioti, ar būtų apie skurdą susimąstyta valstybės lygiu, jeigu ne Jungtinės Tautos.
Parama skurstantiems
Darbo ir socialinės apsaugos ministerija yra sukūrusi įvairialypę paramos skurstantiems sistemą. Ji susideda iš piniginės paramos bei įvairių kompensacijų už paslaugas. Piniginės socialinės paramos mažas pajamas turintiems asmenims įstatymas numato, kad parama yra skiriama asmenims, kurių vidutinės mėnesio pajamos yra mažesnės negu 135 Lt. Jeigu vienišas asmuo gauna bedarbio pašalpą (125 Lt), tai socialinė parama bus maždaug 9 Lt. Bet jeigu tai yra 4 asmenų šeima (augina 2 vaikus), neturinti jokių pajamų - socialinė parama vien pinigais gali siekti 486 Lt. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2001 m. socialines pinigines pašalpas gavo 116,5 tūkstančių žmonių, jiems išmokėta 88 059 tūkst. litų. Socialinės pašalpos gavėjų skaičius tūkstančiui gyventojų yra 32 žmonės. Daugiausiai pašalpų gavėjų yra Šilutės rajone - net 82,5 žmogaus vienam tūkstančiui gyventojų, mažiausiai Neringoje - 5,5 asmuo tūkstančiui gyventojų. Greta socialinės pašalpos egzistuoja ir daugybė kitokių piniginių išmokų, pvz., vienkartinės pašalpos gimus kūdikiui, pašalpos daugiavaikėms šeimoms, globos pašalpos našlaičiams ir t.t. Kita skurstančiųjų paramos forma - šildymo išlaidų kompensacijos, nemokamas moksleivių maitinimas ir pan. Vėl prisiminkime tą pačią 4 asmenų bedarbių šeimą, kuri pinigais kaip socialinę pašalpą gauna 486 Lt. Dar 319 Lt ta pati šeima gauna netiesiogiai - kaip kompensacijas už komunalines paslaugas ir nemokamą vaikų maitinimą. Viską susumavus išeitų, kad tokia šeima per mėnesį remiama 805 litais. Valstybės parama atsižvelgiant į tai, kiek uždirba pati šeima, svyruoja, tačiau ieškoti darbo tokia sistema neskatina. Tiesą sakant, ji skatina nelegalų darbą, nes žmogus yra suinteresuotas slėpti arba oficialiai neįteisinti gaunamų pajamų, kad neprarastų socialinės paramos galimybės.
Visų rūšių socialinei paramai 2001 m. buvo išleista 539 416 tūkstančių litų (1995 m. tos išlaidos buvo perpus mažesnės) Tai iš tikrųjų dideli pinigai. Socialinės padėties analitikai teigia, kad jau susiformavo grupė žmonių, kurie linkę nedirbti ir gyventi iš pašalpų. Kodėl - galima tik spėlioti, nes iki šiol pašalpų gavėjai kaip socialinė grupė nebuvo tyrinėta. Bet, šiaip ar taip, viena išvada, kodėl žmonės pripranta prie pašalpų, siūlosi be jokių tyrimų. O ji maždaug tokia: kol uždirbti įmanomos pajamos bus artimos valstybės išmokamoms pašalpoms, tol pašalpų gavėjų klasė augs. Ar verta dirbti, jei beveik tuos pačius pinigus gali gauti dykai? Normaliai protaujantys žmonės sako - neverta. Ta prasme pašalpų gavėjai yra normaliai protaujantys. Beje, šiuo metu viešoji įstaiga “Socialinės politikos grupė” atlieka Atviros Lietuvos fondo finansuojamą tyrimą “Socialinė atskirtis ir skurdas permainų laikotarpiu”, kuriuo siekiama išsiaiškinti, kokios gyventojų grupės ir kodėl tampa skurdžiais bei kokios sąlygos lemia nuolatinės pašalpų gavėjų grupės egzistavimą. Šio tyrimo rezultatai dar nėra išanalizuoti ir apibendrinti. Galbūt jie galės daug ką įdomaus atskleisti.
Šiuo metu visuotinai pripažįstama, kad pasyvi socialinės paramos forma padėties iš esmės nekeičia, kad reikalingos aktyvios priemonės, tokios kaip nedarbo mažinimas, smulkaus verslo sąlygų gerinimas ir panašiai, kurios skatintų užsidirbti. Šia kryptimi dirbama. Socialinės politikos analizės departamentas perengė veiksmų planą Skurdo mažinimo strategijai įgyvendinti. Šis veiksmų planas jau beveik mėnuo svarstomas Vyriausybėje, ar jam bus pritarta ir kada - neaišku.
Skurdžiai ir visiški bėdžiai
Iki šiol kalbėjau apie tuos skurstančiuosius, kurie sugeba išsirūpinti pašalpą gaunančiojo statusą ir iš pašalpų šiaip taip verčiasi. Bet nemažai yra ir vis daugėja tokių asmenų, kurie net būsto neturi ir gyvena sąvartynuose, kanalizacijos šuliniuose, sodų nameliuose. Niekas net suskaičiuoti negali, kiek tokių žmonių yra, bet pagal tai, kad didėja poreikis nakvynės namams ir labdaringoms valgykloms, akivaizdu, jog tokių žmonių skaičius auga. Parama tokiems žmonėms rūpinasi savivaldybės. Vilniaus savivaldybė šią vasarą vykdė informavimo apie socialinę paramą akciją. Jos metu kavinės, restoranai ar kitos viešosios įstaigos, kurių lankytojus atakuoja išmaldos prašytojai, buvo aprūpintos lankstinukais su informacija apie tai, kur elgetaujantis asmuo gali gauti nemokamą maitinimą, nakvynę ar pirties paslaugas. Šie lankstinukai buvo duodami elgetoms vietoj išmaldos. Dalis žmonių, kuriems tikrai buvo reikalingas maitinimas, šia informacija pasinaudojo, dalis valkatų, kaip ir buvo įpratę, teberenka išmaldą. Su Vilniaus elgetomis kovojama ir draudimais - miesto centro gatves paskelbus reprezentacinėmis, galioja draudimas čia rinkti išmaldą. Tačiau keletas nuolatinių elgetų to nepaiso ir viešoji policija nėra pajėgi su jais susitvarkyti. Kai kurie jau yra tapę Vilniaus peizažo dalimi. Bet nebūtinai išmaldos prašantys asmenys yra didžiausi skurdžiai - kai kurie jų elgetaudami prisiduria prie jau turimų pajamų ir, surinkdami vidutiniškai po 7-10 Lt per dieną, neblogai verčiasi. Vilniaus socialinės paramos centras siekia suteikti pagalbą pirmiausia tiems, kam ji būtina kaip išgyvenimo galimybė. Iš savivaldybės lėšų yra išlaikomi dveji nakvynės namai, teikiamas maitinimas beveik tūkstančiui asmenų. Socialinės paramos centro darbuotojos I. Jasaitytės žodžiais, šiuo metu artėjant žiemai nakvynės namai jau yra perpildyti, o nemokamo maitinimo valgyklų irgi neužtenka. Jos teigimu, poreikis šioms minimalią egzistenciją užtikrinančioms paslaugoms kasmet auga. Ir tai Vilniuje, kur nedarbas vienas iš mažiausių Lietuvoje. Ką tada kalbėti apie kitus miestus ir miestelius, kuriuose nedarbas dvigubai ar net trigubai didesnis, o savivaldybės turi daug mažiau lėšų socialinei paramai.
Labdara ir šalpa rūpinasi ne vien valstybės išlaikomos institucijos. Kiek pajėgia šį darbą dirba ir visuomeninės organizacijos.Viena iš tokių visuomeninių organizacijų, kuri nuo pat nepriklausomybės paskelbimo ėmė rūpintis skurstančiais, yra “Caritas”. Visoje Lietuvoje nemažai parapijų turi įsteigę “Caritas” centrus, į kuriuos gali kreiptis vargstantieji. Vilniaus arkivyskupijos “Caritas” vykdo dvi programas: suteikia benamiams ir motinoms su vaikais nakvynę ar laikiną prieglobstį bei yra įsteigusi keletą pagalbos tarnybų, į kurias gali kreiptis žmonės, kuriems reikia maisto, drabužių ar vaistų. Greta šių tarnybų pačiose parapijose dirba po keletą savanorių, kurie kartą per savaitę nustatytomis valandomis dalija parapijoje surinktą labdarą. Vieną dieną apsilankiau Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje, kur ponia Vaclova jau 12 metų dirbanti savanore kiekvieną rytą sumuštiniais pamaitina per 60 žmonių. Sumuštinius gamina pati viena, o produktus gauna iš parduotuvės “Iki”. Ketvirtadieniais kartu su sumuštiniais vargšams dalijama sriuba. Tądien kaip tik buvo ketvirtadienis - sriubos diena. Per 30 žmonių būriavosi bažnyčios šventoriuje, laukdami, kol atveš sriubą. Vežėjai kažkur užtruko, laukti teko ilgokai ir buvo proga pasikalbėti su tais, kurie jau tapo nuolatiniais labdaros gavėjais. Pirmoji eilėje - senyva, šešiasdešimt perkopusi moteris, kuri sakė nakvojanti stotyje. Apsivilkusi keletu megztinių ir paltu - turbūt visais savo turimais drabužiais. Rankoje ji laikė du didelius polietileninius maišus su kažkokia, matyt, visur su savimi nešiojama manta. Iš pažiūros atrodė visiškai normali - ne girtuoklė, psichiškai sveika. Pasakojo atvykusi iš Ignalinos, pensijos negaunanti ir taip gyvenanti jau penkeri metai. Išauginusi du sūnus, kurie abu gyvena Vilniuje, bet verčiasi skurdžiai ir negali padėti. Panašaus amžiaus ir panašaus likimo moterų čia buvo nemažai. Jos tvarkingai stovėjo eilėje, tarpusavyje beveik nesikalbėjo ir į mano klausimus atsakinėjo nenoriai. Sriubos laukiančių kompanijoje buvo ir keletas gana jauno amžiaus žmonių - maždaug keturiasdešimties metų. Pora jų buvo stebėtinai tvarkingai apsirengę ir gatvėje susitikęs nepasakytum, kad būtų reikalingi pašalpos. Tačiau abu ilgą laiką bedarbiai ir labdaros sumuštiniai bei talonai nemokamiems pietums padeda apsiginti nuo bado.
Labdarą dalijančios savanorės irgi gali būti priskiriamos prie skurdžiai gyvenančių. Ponia Vaclova gauna 280 Lt pensiją, kurią beveik visą sumoka už komunalines paslaugas, nes gyvena viena 2 kambarių bute. Likusių pinigų maistui neužtenka, tad moteris prisipažįsta, kad organizuodama maitinimą skurstantiems, ji pati kartu su jais pavalgo, nors pagal santykinę skurdo ribą, vargšams ji nepriskirtina. Jos kolegė, padėvėtus drabužius dalijanti 45 metų moteris - bedarbė. Viena augina 5 vaikus, kurių mažiausias dar neina į mokyklą. Pagrindinės pajamos - valstybės išmokos už vaikus. Valstybė remia daugiavaikes šeimas, tačiau tos paramos neužtenka ir iš labdaros gauti drabužiai bei maistas labai praverčia. Šie du pavyzdžiai gana aiškiai rodo, kad viena - rūpinimasis vargšais, ypač savanoriškais pagrindais, yra pačių vargšų reikalas, antra - žmonės, kurie pagal vartojimo išlaidas lyg ir gyvena virš santykinio skurdo ribos, irgi skursta. Koks yra realiai skurstančių žmonių skaičius, sunku pasakyti, bet greičiausiai jų būtų daugiau negu 16 proc. Nes ką kita, jei ne nesugebėjimą susimokėti už būtiną egzistencijos sąlygą - šilumą - rodo spalio pradžioje “Delfi” svetainėje vykdyta apklausa - kiek žmonių norėtų, kad būtų įjungtas šildymas. Ir nors vidutinė paros temperatūra beveik savaitę buvo žemesnė negu 8 laipsniai šilumos ir butuose buvo tikrai vėsu, net 67 proc. atsakė, kad jie dar nenorėtų, jog butai būtų šildomi. Žinoma, sunku būtų vienareikšmiškai teigti, jog tai sąlygoja būtinumas taupyti net pirminių poreikių sąskaita, tačiau vis tiek minėti skaičiai gana aiškiai kalba, kad realus skurdas yra didesnis negu tas, kurį nurodo oficiali statistika. O jeigu pridėtume dar tuos duomenis, kad vienam žmogui Lietuvoje gyvenamojo ploto tenka mažiau negu vienas kambarys, ir jeigu prisimintume faktą, jog mokyklose skiriamas nemokamas maitinimas 27 proc. vargingai gyvenančių moksleivių, atsivertų didesnis ir įvairesnis skurdo pasaulis negu tas, kuris sudėstytas pagal valdiškus skaičius.
Beje, skurdo nustatymo rodikliai Lietuvoje yra kitokie negu Europos Sąjungos šalyse, tad bendrų rodiklių įvedimas gali parodyti, kad realiai skurdą patiriančių gyventojų yra gerokai daugiau. Kyla elementarus klausimas, kam eikvoti tiek jėgų (gerai, kad bent lėšas šioms strategijoms rengti skiria Jungtinės Tautos), jeigu tie skurdo lygio apskaičiavimai ne tik neparodo realios skurdo padėties, bet netinka ir tam, kad galėtų būti naudojami palyginimui su kitomis Europos šalimis.
Kaip įveikti skurdą
Skurdo mažinimo strategijoje buvo paskaičiuota, kad užtektų 1 proc. krašte sukuriamo bendrojo vidaus produkto tam, kad skurstantiems asmenims būtų suteiktos lėšos, galinčios padidinti vartojimo išlaidas iki santykinio skurdo ribos. Akivaizdu, kad tai nesumažintų ir jokiu būdu nepanaikintų paties skurdo, o tik įtvirtintų įprotį gyventi iš pašalpų. Prezidento patarėjos socialinių reformų klausimu S. Kondratienės nuomone, reikalinga stiprinti aktyvias skurdo įveikimo priemones, tokias kaip nedarbo mažinimas, smulkiojo verslo sąlygų gerinimas. Bėda ta, kad jokiais pareiškimais ar pažadais nei darbo vietų, nei pigių kreditų verslui pradėti nesukursi. Visa ekonominė sistema turėtų pradėti veikti taip, kad verslo žmonės būtų suinteresuoti darbo vietų kūrimu, kad jiems labiau apsimokėtų naudoti legalų, o ne šešėlinį, menkai apmokamą ar kartais ir visai neapmokamą darbą. Šiuo metu Vyriausybei, nepriklausomai nuo jos kairumo ar dešinumo, pataikaujančiai kapitalą kaupiančiųjų interesams, nelieka nieko kito, tik pašalpomis ir išmokomis bent šiek tiek pridengti skurdo veidą, siekiant išvengti socialinio sprogimo. Bandant pereiti nuo pasyvių prie aktyvių skurdo mažinimo priemonių, tektų subalansuoti turtą kaupiančių ir samdomų darbuotojų interesus, ieškant būdų, kaip vienus paskatinti kurti darbo vietas, o kitiems pakankamu, o ne pašalpos dydžio uždarbiu sužadinti interesą dirbti.
Šiuo metu padėtį skurdo mažinimo srityje galima apibūdinti dviem žodžiais - darbai vyksta. Ar kas nors dėl tų strategijų, planų ir pranešimų realiai pasikeis, ar vis dėlto, nepaisant jokių pastangų į skurdą bus žiūrima kaip į neišvengiamą blogybę, o strategijų ir kt. vizijų kūrimai tebus galimybė pasiimti tam tikslui skirtus tarptautinių fondų pinigus, parodys laikas. Kartais atrodo, kad patys kovotojai su skurdu netiki tos kovos rezultatyvumu. Tebūna šis mano asmeniškas įspūdis klaidingas.
www.akiraciai.Lt
