Viena mano bičiulė po švenčių iš tėvynės grįžo pasipiktinusi. Pasidalijo įspūdžiais apie Lietuvoje tuntais besiveisiančias blogybes ir parypavo, kad nieko šventa ten nebelikę.
Kad nieko šventa nebelikę, nenuostabu, nes visa, kas šventa, turbūt išsivežėme į Angliją, o kas nešventa, palikome. Tai tipiškas keliauninko elgesys – juk netampysi su savim, ko tau nereikia ir kas kuprą spaudžia.
Kita vertus, peikti Lietuvą gyvenant emigracijoje, mano galva, yra labai normalu ir žmogiška. Ir aš puikiausiai suprantu tuos likimo brolius ir seses, emigracijos bendradalius, uoliai vardijančius Lietuvos tėvynės ydas ir blogybes, nes kitą kritikuodamas, nesvarbu – šalį ar žmogų – pats save pateisini ir aukščiau tų, kuriuos kritikuoji, iškeli. Ir tai nėra taip blogai kaip atrodo, o kita vertus - nereikia norėti, kad būtume kaip angelai, kurie sparneliais plasnoja ir šventas giesmes gieda.
Emigravom ne tam, kad angelais taptume, ir nėr ko gėdytis, kad stengiamės save pateisinti. Būtų keista, jei būtų atvirkščiai, jei imtume teisinti aplinkinius, o save smerkti ir peikti. Nors yra Lietuvoj nemažai besiilginčių, kad keliais paršliaužtume ir atgailą už emigrantinę nuodėmę atliktume. Betgi gyvenimas užsienyje daugeliui suteikia ne tik pragyvenimo šaltinį, bet ir šiek tiek daugiau žmogiškojo orumo, pasitikėjimo savimi bei vidinės laisvės, tai tokių keliais atgal šliaužiančiųjų vargu ar daug atsiras.
Tačiau nepaisant mano gana atsainaus ir tikrai nešvento santykio su Lietuva, vienas dalykas man visada atrodo svarbus – tai kalba. Netobula toji lietuvių kalba, sutinku, daug yra žodžių, kurie net man atrodo tiesiog per ilgi ir juos be gailesčio būtų galima kirsti per pusę, visgi tai laidas į savo praeitį, į savo artimųjų širdis, į savo šalies kultūrą.
Tad aš puikiausiai supratau mano bičiulės pasipiktinimą pasakojant, jog teko sėdėti prie šventinio stalo, prie kurio septynmetė Italijoje gyvenanti anūkė nebesusikalbėjo su savo močiute, ir mergaitės motina visą vakarą "dirbo" vertėja, kad užtikrintų nors minimalų bendravimą tarp savo jau itališkos šeimos ir Lietuvoje likusios giminės. Bičiulė sakė įtikinėjusi mergaitės mamą, kad ji privalo vaiką išmokyti lietuviškai, ir išgirdo įprastą atsakymą, kad neturi tam laiko ir nemato prasmės, nes į Lietuvą atvažiuoja ne dažniau kaip kartą per metus, o kitur keliaujant daug pravartesnė anglų kalba.
Tarptautinės šeimynos prie Kalėdų stalo šiais laikais ne naujiena – man pačiai teko lankytis šeimose, kur maišėsi trys, kartais net keturios kalbos ir tas tautybių bei rasių susimaišymas manęs nešokiruoja. Buvau įsitikinusi, kad dvi ar trys artimon giminystėn suėjusios kultūros viena kitą ne nuskurdina, o tik praturtina.Tačiau kai viena kultūra ir kalba, dėl nesvarbu kokių priežasčių, imama laikyti menkesne ir mažiau reikalinga, darosi gūdu.
Ir ne aš viena taip manau. Mano tautiečių, pilnų piktumo dėl to, jog lietuviškas šaknis turintys užsienyje gimę vaikai nebemoka lietuviškai, yra gausybė. Baisėtis yra kuo, nes artimo ryšio, koks susiklosto tarp anūkų ir senelių, o per senelius ir su giminės bei tautos praeitim, per vertėją neišugdysi. Bet moralais ir priekaištais - o moralizuoti, priekaištauti ir pirštais badytis lietuviai labai guvūs - čia irgi nieko nepakeisi. Belieka arba susitaikyti, arba išmokti save gerbti ne tik kaip žmogų – tos žmogiškosios savigarbos gyvenimas užsienyje daug kam įpūtė –bet ir kaip lietuvį. Tačiau kokiomis dumplėmis tąją savęs kaip lietuvio savigarbą įpūsti, niekas, net daug patarimų emigrantams teikiantis tinklapis anglija.lt, dar nesugalvojo.
O kol kas tos, kadaise išdidžiai trauktos giesmės „Lietuviais esame mes gimę“, pirmąją eilutę dabar daugelis cituojam tik su kreiva šypsena. Antrosios eilutės geriau nė neminėti.
Zita ČEPAITĖ
