Daugeliui tai kelia šypseną ir nuostabą, tačiau G. Vaitkevičienė pasakoja, kad viskas susiklostė labai natūraliai, o puoselėjama meilė ir rūpestis ne tik žirgams, bet ir visiems gyvūnams ėjo iš kartos į kartą:
„Istorija prasidėjo nuo mano mamos. Ji vaikystėje jodinėjo, užsiėmė konkūru, bet po to buvo dvidešimties metų pertrauka, po kurios vėl sugrįžo prie žirgų. Vėliau įsitraukė mano sesuo, po kelių mėnesių ir aš atėjau, nes buvo labai įdomu, kas čia vyksta.
Mano mama įsigijo pirmą nuosavą žirgą vardu Saulė, vėliau jų padaugėjo. Galiausiai atsirado žirgynas, prasidėjo renovacijos, o dabar mes vykdom tą veiklą, aktyviai sportuojam. Mano dukra Morta, kaip aš sakau, gimė ir auga žirgyne, todėl ir jos visas gyvenimas dabar vyksta čia“.
Žirgynas – senelio garbei
Greta pasakoja, kad žirgynas yra šeimos pasididžiavimas ir jau anapilin iškeliavusio jos senelio palikimas. Tiesa, jis ne visada palaikė ir pritarė pirmiausia jodinėjimu susižavėjusiai savo dukrai.
„Mano senelis, kai mama jodinėdavo, jos nepalaikė. Nors jie gyveno pakankamai gerai, tais laikais turėjo ir automobilius, bet neveždavo jos į treniruotes, kad greičiau tai mestų. Anksčiau tiesiog taip buvo priimta, kad tai ne mergaitiška veikla ir pavojinga“, – dalijasi moteris.
Laikui bėgant senelio požiūris keitėsi ir, kai žirgais susižavėjo anūkės, jis tapo didžiausias jų palaikytojas ir skatintojas:
„Nors senelis sirgo sunkia liga, jam buvo plaučių vėžys, jis mus lydėdavo į visas varžybas, ir finansiškai, ir emociškai palaikydavo. Prisimenu, kad man buvo labai keista, kai mano draugių tėvai neatvažiuodavo pasižiūrėti, nes mane ir mama, ir tėtis, ir senelis palaikydavo, žiūrėdavo, skaičiuodavo rezultatus
Labai gaila, kad senelio nėra dabar, kai auga mano dukrytė. Žinau, kad jis ją labai palaikytų ir mylėtų“.
Būtent dėl to Gretai žirgynas turi didžiulę reikšmę ir ji tikisi, kad ir toliau pavyks jį išsaugoti.
„Aš labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi tuo senelio palikimu ir tikiuosi, kad man pavyks jį išlaikyti ir išsaugoti būtent senelio garbei, nes jo indėlis buvo labai didelis“, – viliasi moteris.
Darbas reikalauja ištvermės ir atsidavimo
Greta neslepia, kad rūpinimasis žirgynu – sunkus ir varginantis, tačiau be galo malonus širdžiai darbas.
„Pagrinde mes dirbam dvi moterys – aš ir mano mama. Sesuo irgi įsitraukia į tą veiklą, bet mažiau, nes yra pasirinkusi kitą sritį. Aišku, kartais sulaukiam pagalbos iš šalies, padeda ir mano vyras, bet jokių darbininkų neturim, viskas gula ant mūsų pečių.
Čia yra ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas, hobis. Tai nėra lengva, todėl tu turi tuo kvėpuoti, kiekvieną rytą norėti keltis, sirgti šita liga, kad galėtum dirbti čia.
Kai laukiausi Mortos, aš buvau nutolusi nuo žirgyno, teko dirbti ir ofise, bet puikiai supratau, kad tai ne man, todėl dabar dirbu su antru kvėpavimu. Aišku, pavargsti, bet šiaip tai labai gera“, – su užsidegimu pasakoja Greta.
Ji su vyru ir dukterimi gyvena visai šalia žirgyno, todėl ir kone visas gyvenimas sukasi čia. Moteris ne tik užsiima žirgų priežiūra, bet ir vykdo kitokias veiklas:
„Šiuo metu turim 13 žirgų, tai reikia juos šerti, valyti, prižiūrėti, tvarkyti pačias arklides. Taip pat aš mokau jodinėti, turiu savo būrelį. Dirbam ir su turizmu, priimam svečius, įtraukiam kokias naujas edukacijas ar pramogas. Veiklos čia tikrai netrūksta“.
Mažoji pagalbininkė
Į pagalbą mamai ir močiutei kasdien skuba ir mažoji pagalbininkė Morta. Ji puikiai žino, ką reikia daryti žirgyne, ir lengvai su tuo susitvarko.
„Tik išmokusi vaikščioti, Morta eidavo prie žirgų, juos glostydavo, nešdavo gėlytes. Dabar jai ketveri, ji jau žino visą priežiūrą, nes su tuo auga. Mažylė rūpinasi žirgais, žino, kad reikia juos šerti, pagirdyti, pavedžioti, paduoti žolės“, – pasakoja Greta.
Keturmetė noriai važiuoja ir į varžybas, kuriose dalyvauja mama, nes ten sutinka dar daugiau žmonių ir žirgų. Apie juos ji entuziastingai kalba ir su žirgyno svečiais, kuriems mažoji pagalbininkė palieka didžiulį įspūdį.
„Ji jau praeitą vasarą eidavo prie atvažiavusių žmonių, rodydavo žirgus, sakydavo vardus. Šią vasarą ji už gidę dirbs, nes ir kalba išlavėjusi, ir žinios pastiprėjusios.
Tikrai ne kartą yra buvę, kad su klientais jojam miške, turim tuos žygius ir visą kelią kalbam apie Mortą, nes jie manęs daug klausinėja, jiems smagu matyti ją, nes ji tokia maža, bet jau atsidavusi žirgams“, – šypsosi moteris.
Ji atskleidžia, kad Morta pirmą kartą ant žirgo užsodinta buvo tada, kai išmoko sėdėti. Iš pradžių mama ją tik vedžiodavo, tačiau visai neseniai mergaitė pradėjo mokytis ir jodinėti:
„Aš pradedu ją mokinti, nes ji pati pareiškė tam norą. Niekada vaiko neraginu ir per prievartą neverčiau ko nors daryti, nes nenoriu, kad jai atsibostų ar būtų sunku. Bet ji natūraliai visko nori pati, todėl pradėjom pamokas“.
Greta neslepia, kad įprastai vaikai treniruotis pradeda nuo septynerių aštuonerių metų, žinoma, kartais būna ir išimčių. Ji atvirai sako, kad dėl pernelyg didelės atsakomybės nesiryžtų mokyti tokio paties amžiaus svetimo vaiko, tačiau mato, kokia drąsi ir imli yra Morta.
„Ji yra mažas vaikas, bet viskas vyksta jos noru, jos užsidegimu. Morta mato, kaip pas mane treniruojasi vyresni vaikai, ir ji nori kartu su jais joti į mišką, dėl to žino, kad turi išmokti.
Šiaip tikrai labai saugau, nepalieku be priežiūros, visada esu šalia. Pas mus gyvūnai geri ir jie myli žmones, bet visko gali būti, gyvūnas gali užgauti. Bet kol kas kritimų jokių nėra turėjusi, o matydama, kas vyksta aplinkui, ji tik dar labiau stengiasi ir mokosi“, – atskleidžia G. Vaitkevičienė.
Palaikytų dukters norą
Mortos mama neslepia, kad kartais susimąsto apie galimas traumas, tačiau nežada vien dėl jų uždrausti mergaitei jodinėti:
„Aišku, kiekviena mama bijo dėl savo vaiko ar tiesiog dėl artimo žmogaus, bet traumos ir gatve einant gali atsitikti. Svarbiausia, kad ir treneriai, ir žirgai būtų protingi, ir, kiek galima, saugotų vaiką“.
Greta palaikytų dukters sprendimą sieti ateitį su žirgais, nes ir iš savo asmeninės patirties žino, kad tai gyvenime duoda daug teigiamų dalykų.
„Morta dar labai maža, bet jau suvokia pareigas, atsakomybes. Labai gerai dėliojasi vertybės augant tokioje aplinkoje. Arkliai neišmoko nieko blogo, tik gerų savybių – atsakomybės, meilės ir empatijos ne tik gyvūnams, bet ir žmonėms.
Ir man pačiai tai sudėliojo daug dalykų gyvenime, padėjo atrasti save. Pradėjus jodinėti, susitvarkė ir mokslai, atsirado daugiau noro stengtis.
Tikrai palaikysiu Mortą, jei tik ji to norės. Tu daug laiko būni gamtoje, gyveni aktyvų gyvenimą – net neturėčiau, ko geresnio jai linkėti“, – tikina žirgyno savininkė.
