Žiovulys – ne tik nuovargio ar nuobodulio ženklas. Tai būdas, kuriuo mūsų organizmas vėsina smegenis, teigia mokslininkai.
Smegenys, kaip ir kompiuteris, geriausiai veikia tuomet, kai yra vėsios, tačiau per daug jas apkrovus jos gali perkaisti, o tai sumažina gebėjimą apdoroti informaciją, rašo britų „The Telegraph“.
Kai galva ima kaisti, žiovulys suveikia kaip natūralus „termostatas“, leidžiantis patekti vėsiam orui ir sumažinti smegenų temperatūrą, rodo tyrimas.
Arizonoje ištyrus 160 savanorių nustatyta, kad žmonės žiemą, kai jų kūno temperatūra buvo aukštesnė nei juos supančios aplinkos, žiovavo beveik dvigubai daugiau nei vasarą.
Žiovulys vasarą atneštų mažiau naudos, nes įkvepiamas oras būtų šiltesnis nei kūno temperatūra, teigia Princetono universiteto mokslininkai.
Smegenų temperatūrą lemia tai, kiek informacijos jos turi apdoroti, kraujo temperatūra bei dažnis, kuriuo jis į smegenis teka.
Tyrimui vadovavęs Andrew Gallupas teigia, kad perkaitus smegenims žmogus gali jaustis mieguistas, o tai paaiškina, kodėl žiovaujame, kai esame apsnūdę.
„Kai jums šilčiau, labiau tikėtina, kad jausitės pavargę. Naktį, kai rengiatės miegoti, jūsų kūno temperatūra pasiekia aukščiausią tašką per dieną“, – aiškino jis.
80 savanorių grupę surinkę mokslininkai tyrė, kaip dažnai jie žiovauja žiūrėdami į žiovaujančių žmonių nuotraukas. Tyrimas atliktas žiemą, o vasarą pakartotas su kita 80 savanorių grupe.
Žiemą, kai vidutinė temperatūra lauke siekė 21 laipsnius, matydami žiovaujančių žmonių nuotraukas 45 proc. tiriamųjų ėmė patys žiovauti.
Tačiau vasarą, kai lauke temperatūra buvo aukštesnė nei vidutiniškai 37 laipsnius siekianti kūno temperatūra, žiovavo mažiau nei ketvirtadalis savanorių. Efektas buvo ypač stiprus tiriamiesiems praleidus 5 minutes lauke, kai jų organizmas galėjo pajusti temperatūrų pokyti, teigė A. Gallupas.
Ankstesnis su žiurkėmis atliktas tyrimas parodė, kad žiovulį sukelia spartus smegenų kaitimas, o po jo seka staigus temperatūros sumažėjimas, pridūrė jis.
