Gamtininkas Selemonas Paltanavičius sako, kad kai šiaurės rytuose spustels šaltesni orai, paukščiai, kuriuos matome tik kartą per metus, ras savo žiemavietes Lietuvoje. Pasak, jo, dabar ypatingai reikėtų dairytis.
„Beje, turėtume žinoti, lapkritį ir dabar laukiame iš šiaurės atskrendančių svirbelių, kurie pas mus vasarą niekada nebūna, tik tais vėlų rudenį ir žiemą. Pas mus jų žiemavietės.
Iš šiaurės rytų, po kurio laiko pasirodys juodagalvės sniegenos, – tai ką daugelis įsivaizduoja sniegeną, patinukas raudonas, patelė tokia pilkšva apačia, su juoda kepurėle. Taigi, šitie paukščiai, nors Lietuvoje gyvena ir perti, bet, aišku, labai daug atskrenda žiemoti žiemai.
Kol kas dar jų nematyti, bet yra labai daug augalų su uogomis, vaisiukais. Nėra dar tų paukščių, kurie atskridę galėtų iš karto stverti lesti visą šitą gėrį. Dabar žvalgomės ir laukiam. Kai šiaurės rytuose pradės šalti ir bus daugiau sniego, tada staiga sulauksim paukščių iš šiaurės ir žinosime, kad kažkam Lietuva yra pietūs“, – sakė jis.
Vyras sako, kad klimato kaita sujaukia ir gyvūnų vidinius ciklus. Paukščiai gali pradėti ruoštis skirsti arba išskristi per anksti. Jis priduria, kad žąsys galėtų pas mus pabūti kuo ilgiau, tačiau kokia to priežastis?
„Reikėtų turėti omenyje, kad greitėjanti klimato kaita, šiek tiek sumaišė ne tik gamtos, bet ir paukščių planus ir kažkada didžiuma paukščių jau iki spalio galo išskrisdavo – buvo aišku. Dabar, sakykime, – pempės, dirviniai sėjikai, žąsys įvairios, kurios skrido iš Šiaurės ir pas mus apsistojo, jos čia visą lapkritį laikėsi, lyg ir tikėdavo, kad o gal? O gal dar nebus, o gal dar neskriskime?
Jų žiemavietės yra visai netoli, žąsys skrenda iki Nyderlandų, Prancūzijos, Vokietijos. Joms tai vienas skrydis, pakyla ir nenusileidžia. Jos po dvylikos valandų jau bus žiemavietėse. Pas mus ramu, niekas jų nemedžioja niekas netrukdo, tai aš visą laiką sakau, geriau, kad jos pabūtų pas mus kiek įmanoma ilgiau.
Taigi lapkričio gale, tas iškritęs sniegelis, lyg ir paukščiai tampa akylesni, pastabesni, suklūsta ką daryti, bet žiūrėk – nutirpo ir vėl viskas gerai. O dabar užsibuvo per ilgai, žemės paviršiuje šiek tiek pašalo ir paukščiai nori nenori turėjo apsipręsti išskristi. Tai čia yra tas žiemiškų orų atėjimas buvo užsitęsiąs ir paukščiams neliko kitos išeities“, – pasakojo gamtininkas.
S. Paltanavičius įvardino, kaip atpažinti, kad paukščiai ruošiasi migruoti. Visų pirma, dėmesį turėtume atkreipti į dienos ilgį ir besitraukiančius ežerus.
„Lietuvoje želmenų laukuose labai daug pempių. Pempė, kaip suprantam yra toks pavasario, vasaros, ankstyvo rudens paukštis, bet paskutinės žiemos yra tokios, kad mes ir Kalėdų metą jas kažkur sutinkam pulkeliais.
Tie, kurie iš naujo bando įsitvirtinti pas mus žiemoti, gervės ir kai kurios žąsys, atrodo, kad dabar jei šaltelės, daugiau negu minus aštuoni, – pradės trauktis ežerai, o paukščiai pasitrauks ir liks tik tie, kurie žiemoja Lietuvoje. Tradiciškai apie 60-70 tokių žiemojančių rūšių lieka. Tų paukščių yra užregistruota, neseniai ir knyga išleista – daugiau, kaip 200.
Praktiškai, tai rudens perėjimas į žiemą, – ką aš turiu omenyje paukščių rudens perėjimas į žiemą? Tas perėjimas įvyko, kažkada sakydavo pagal smetoniškos Lietuvos modelį, šiemet labai anksti. Turėtume visą laiką atkreipti dėmesį į dienos ilgį, dar dvi savaites trumpės diena, o tai paukščiams yra svarbus ženklas. Visi galvoja, kad žiema, šaltis – ne, tai yra dienos ilgis.
Mes neturime savęs apgaudinėti ir sakyti, kad paukščiai ten nuspėja mėnesiu į priekį ir pasako, – ne gamtoje to tikrai nėra. Galbūt paukščiai prieš dieną gali jauti kintantį slėgi, bet labai toli kažko prognozuoti negali.
Atšalus ir užsitraukus ežerams, staiga pamatai skrendančius ir netgi gana aukštai gulbių sienynus, (dažniausiai gulbių nebylių) kurios buvo ežeruose, o jiems užšalus paukščiai kyla, blaškosi, nes kol kas nėra kryptingas skridimas. Jie ieško bet kurio laibo, dar neįšalusio vandens telkinio – tada supranti, kad jau kažkas įvyko. Panašiai antys klykuolės, kurios laikosi ežeruose, vandenyse kiek tik gali.
Yra toks tradicinės Lietuvoje žiemavietės, kurios beveik per visą žiemą naudojamos, kai kurios iki rimto vėlyvo užšalimo. Sakykime, Dusios ežeras. Į tą ežerą iš aplinkui, vandens paukščiai skrenda, o kai užšąla Dusia – tada išsigelbėjimas Nemunas, žemiau Kauno hidroelektrinė, kuri niekada neužšąla ir būtent vienintelė visą žiemą veikianti žiemavietė“, – pasakojo S. Paltinavičius.
Per pūgą nunešti Lietuvos paukščiai įsikūrė Grenlandijoje ir gyvena lig šiolei. Aplinkosaugininkas S. Paltinavičius paaiškina, kad tai yra ne tik stichijos rezultatas, tačiau ir informacijos tinklo kaltė, dėl kurio paukščiai nežinojo, kaip skristi atgal namo.
„Čia jau reiktų kalbėti apie tradicinius migrantus, kaip mūsų gandrai, kurie išskrenda gana anksti, rugpjūčio pradžioje, rugpjūčio viduryje išskrenda ir mes nežinome ką jie ten veikia.
Mūsų paukščiai neperi kitur, turėkime omenyje, kad tas perėjimo sezonas, kurį čia jie praleido perėdami, jauniklius augindami, po to šėrėsi, keitė plunksnas, turėjo gerai maitintis prieš kelionę – daugeliui paukščių 7-8 mėnesiai, energetine prasme aktyvaus gyvenimo, atėmė daug jėgų ir jiems reikia pailsėti", – dėstė pašnekovas.
Kitas dalykas, pasak jo, mūsų paukščiams gali kituose kraštuose netikti ne tik sąlygos, bet ir biologinis aktyvumas. Paukštis tikrai nesirenka kada jam perėti.
„Sakykime, ar gali paukštis susigalvojęs perėti žiemą? Negali, vien todėl, kad tuo metu folikulai nesiformuoja ir patinų lytinis aktyvumas neįmanomas. Ir tai nėra to paties paukščio galiose. Skandinavijoje, prieš beveik šimtą metų didelė pūga, audra nunešė didelį smilginių strazdų, Lietuvoje labai įprastas paukštis, pulką į Grenlandiją. Taigi Grenlandija visai nepasiekiama, negyveno ten niekada anksčiau smilginiai strazdai ir tai nėra jų migracijos kely.
Pūga juos nunešė gal du tūkstančius kilometrų ar daugiau visai, kaip sakoma – „kaip katiną maiše nunešė ir iškratė“, tai juos irgi. Visą tą didžiulį pulką. Ir kas įvyko? Jie Grenlandijoje gyvena iki šiol, bet jie tapo nemigruojančia rūšimi, nes jie iškrito iš bendro informacijos tinklo, jie nežino, kur skirsti. Prigimtinės patirties jie neturi ir jie tada gyvena, peržiemoja, taip pat peri. Čia yra stichijos rezultatas. Tradiciškai tos migracijos jos yra labai dėsningos ir kažkokių pasirinkimų kitų nebūna“, – dalinosi įdomybėmis aplinkosaugininkas.
Straipsnio autorė: Austėja Eglynaitė.
