Žiniasklaidos laisvei Rytų Europoje kyla rimtas pavojus, teigia „The Economist“. Baudžiamosios atsakomybės už šmežtą pagaliau nebebus. Praėjusį mėnesį Rumunijos parlamentas panaikino įstatymą, numatantį, kad šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ir kalėjimo iki 3 metų bausmę. Šio įstatymo projektas yra reta laisvo žodžio pergalė regione, kuriame politikai vis dar yra itin linkę kištis į žiniasklaidos reikalus. Prasti įstatymai jiems tik padeda.
Organizacijos „Reporteriai be sienų“ sudarytas „2009 metų Pasaulio spaudos laisvės indeksas“ rodo, kad žiniasklaidos padėtis daugumoje rytinių Europos Sąjungos valstybių yra prastesnė nei prieš metus. Slovėnija sustiprino šalyje galiojantį įstatymą dėl šmeižto ir dabar baudžiamojon atsakomybėn gali būti patrauktas ne tik žurnalistas, tačiau ir jo redaktorius bei leidėjas. Liepos mėnesį prokurorai pateikė kaltinimus Suomijos žurnalistui, kuris citavo anoniminius šaltinius, teigusius, kad buvęs premjeras Janezas Jansa ėmė kyšius. Rugpjūtį buvo nutildytas iš Slovėnijos laikraštis, nepalankiai rašęs apie vieną Italijos verslininką.
Tarp kitų atvejų yra 700 eurų bausmė žurnalistui, pranešusiam apie lobistų susitikimą su Čekijos prezidento administracijos atstovu, kriminaliniai kaltinimai 3 Lenkijos žurnalistams, iš kurių vienas buvo nuteistas lygtine laisvės atėmimo bausme, 14 tūkst. eurų bausmė Bulgarijos savaitraščiui, išspausdinusiam skaitytojo laišką, kuriame vienas politikas buvo kaltinamas korupcija, 31 tūkst. eurų priteisimas Slovakijos aukščiausiojo teismo prezidentui Stefanui Harabinui, kurį vienas laikraštis pavadino „arogantišku“.
Vengrijos internetinio laikraščio „Index“ redaktoriaus pavaduotoja Zsofi Meszaros teigia, kad baudžiamojo persekiojimo dažniausiai ir neprireikia, nes, turėdami omenyje griežtus įstatymus dėl šmeižto ir slaptumo pažeidimo, žurnalistai dažnai apskritai nedrįsta skelbti naujienos. Šie įstatymai ne tik atbaido pareigūnus nuo noro pranešti žurnalistams svarbią informaciją, tačiau ir atgraso pačius žurnalistus nuo naujienos skelbimo. Tiek įstatymai, tiek jų taikymas sukuria Rytų Europos žiniasklaidai žymiai sunkesnę padėtį nei daugumoje Vakarų Europos šalių. Europos saugumo ir organizacijos ekspertas žiniasklaidos srityje Miklosas Harasztis teigia, kad skirtumai tarp Rytų ir Vakarų Europos išlieka didžiuliai: „Geležinė uždanga vis dar čia“.
Įstatymai nuo šmeižto gina netgi idėjas. Jau nebeveikianti radikali dešinioji Lenkijos „Šeimų lygos“ partija 2007 metais į teismą padavė Ispanijos dienraštį „El Pais“, kuris apkaltino Lenkiją rasizmu ir ksenofobija. Partija pasinaudojo įstatymu, kuris numato, kad už „lenkų tautos šmeižimą“ gali būti baudžiama iki 3 metų laisvės atėmimo bausme. 2008 metais kaltinimai buvo pateikti 571 Slovėnijos žurnalistui. Šie žurnalistai protestavo prieš politikų daromą spaudimą žiniasklaidai ir buvo apkaltinti pakenkę tarptautinei Slovėnijos reputacijai. Tiesa, abi bylos netrukus buvo nutrauktos.
Kiti įstatymai primeta milžiniškus įpareigojimus redaktoriams. 2008 metais Slovakijos parlamentas priėmė įstatymą, garantuojantį žurnalistinio rašinio subjektui teisę atsakyti tokio pačio ilgio ir reikšmingumo straipsniu kaip ir oroginalus rašinys. Redaktorius buvo priverstas spausdinti atsaką net ir tokiu atveju, jei pirminiame rašinyje visi pateikti faktai buvo teisingi. Nuo karinės padėties laikų Lenkijoje užsilikęs šaltinių „autorizacijos“ įstatymas suteikia šaltiniams teisę iki straipsnio publikavimo peržiūrėti, redaguoti ar net atšaukti savo išsakytas mintis. Rumunijos senatas netgi buvo priėmęs įstatymą, įpareigojantį žiniasklaidą pusėje savo leidinio skelbti tik geras naujienas. Tačiau tokį įstatymą atšaukė teismas.
Dar didesnį nerimą kelia politikų kišimasis. 2008 metais paskelbtas Laisvosios visuomenės instituto, finansuojamo George'o Soroso, tyrimas apkaltino vyriausybes bandant susigrąžinti į savo rankas visišką viešojo transliuotojo kontrolę į šios įstaigos valdybą skiriant vien tik valdantiesiems lojalius asmenis. Ši tendencija itin buvo pastebima Lenkijoje, Rumunijoje, Slovakijoje ir Lietuvoje. Privačioje žiniasklaidoje egzistuoja kiti subtilūs spaudimo būdai, vienas kurių yra paliepimas valstybinėms įmonėms susilaikyti nuo reklamavimosi valdžiai nepalankiuose leidiniuose.
Tiesa, žiniasklaidos laisvės apkarpymų yra ir Vakarų Europoje. Čia verta paminėti vien griežtą Didžiosios Britanijos įstatymą dėl šmeižto. Italija savo ruožtu vargiai gali būti laikoma laisvos žiniasklaidos pavyzdžiu.
