W. Johnsonas tikėjo, kad mikčiojimą galima išprovokuoti atkreipiant dėmesį į vaiko kalboje pasitaikančius užsikirtimus ir pasikartojimus. Iš esmės, jis teigė, kad perdėta reakcija į visiškai normalius vaiko kalbos lūžius – arba diagnozuojant kokį nors sutrikimą, arba ne verbaliniu būdu reaguojant į nerišlią kalbą – gali sukelti ar sustiprinti mikčiojimą.
Jeigu ši hipotezė yra teisinga, teoriškai būtų įmanoma sukelti mikčiojimą rišliai šnekantiems vaikams, atkreipiant dėmesį į jų amžiui normalias kalbėjimo pauzes. Tačiau tokį eksperimentą galėtų atlikti tik tikras monstras, tiesa? Tiesa. Deja, kaip istorija jau ne kartą yra parodžiusi, tai nesustabdė mokslininkų nuo tokio baisaus bandymo vykdymo.
1939 m. W. Johnsonas ir M. Tudor atrinko 22 našlaičius iš kareivių ir jūrininkų vaikų namų Davenporte, Ajovos valstijoje. Pasak vaikų namų mokytojų ir prižiūrėtojų, iš atrinktos vaikų grupės, 10 našlaičių turėjo kalbėjimo problemų dar prieš atvykstant psichologams. Kitų 12-os vaikų kalba, remiantis vaikų namų administracijos nuomone ir nepriklausomų tyrėjų įvertinimu, buvo normali ir sklandi.
Šie vaikai buvo padalinti į mažesnius pogrupius. Siekiant pamatyti, ar tai pagerins jų kalbėjimo sugebėjimus, buvo nutarta nekreipti dėmesio į penkių prieš tai mikčiojusių vaikų užsikirtimus. Kitiems penkiems sunkiau kalbėjusiems vaikams ir toliau buvo sakoma, kad jie mikčioja.
Tačiau tyrimo etika rimtai suabejoti priverčia bandymai, atlikti su kalbos problemų neturėjusiais vaikais. Šeši iš jų buvo nuolat giriami už jų kalbos sugebėjimus, o jų kalba buvo vadinama normalia. Likusiems šešiems vaikams buvo pasakyta, kad jie mikčioja.
Tyrimas niekada nebuvo publikuotas. Manoma, kad taip buvo bandyta apsaugoti W. Johnsono reputaciją. Vieninteliame išlikusiame tyrimo aprašyme M. Tudor teigia: „Jiems buvo sakoma, kad jų kalbėjimo pauzės išduoda, jog jie mikčioja.“
Nuo sausio iki gegužės mėnesio pabaigos, M. Tudor kviesdavo vaikus į specialius pokalbius, kurių metu ji reaguodavo į jų kalbą pagal tai, kokiai eksperimento grupei jie buvo priskirti. Mokytojams taip pat buvo liepta reaguoti į vaikų kalbėjimo klaidas taip, tarsi jiems būtų diagnozuotas mikčiojimas.
Mokytojams buvo sakoma: „Jūs turėtumėte parodyti jiems gero kalbėjimo svarbą, ir išmokyti, kad norint kalbėti gerai, jiems reikia kalbėti rišliai. Visuomet atidžiai klausykitės jų kalbos ir pertraukite juos, kai jie užsikerta. Sustabdykite juos ir liepkite sakinį pasakyti iš naujo. Neleiskite jiems kalbėti, nebent jie savo mintis išreikš sklandžiai. Jie turėtų nuolat galvoti apie savo kalbėjimą, o siekiant parodyti vaikams jų daromas klaidas, jiems reikia suteikti kuo daugiau galimybių pasisakyti.“
Iš pažiūros, šis eksperimentas buvo sėkmingas (tiesa, reiktų susimąstyti, ar nesate blogiukas, kai didžiausias jūsų laimėjimas yra kalbos sutrikimų sukėlimas vaikams), nes vaikai, prieš tai neturėję kalbos problemų, pradėjo sunkiau dėstyti savo mintis. Vis dėlto, dideliam W. Johnsono apmaudui, vaikams mikčiojimas neišsivystė – jie dažniau užsikirsdavo dėl jaudulio. Nei vienoje tyrimo grupėje nebuvo pastebėta didesnių kalbos sklandumo pokyčių. „Jie atrodė taip, lyg mikčiotų. Tačiau jie kalbėjo gerai“, – rašė M. Tudor.
„Buvo labai sunku priversti ją kalbėti, nors dar prieš mėnesį jį kalbėjo labai sklandžiai“, – apie vieną penkiametę rašė M. Tudor. Kitas vaikas po tyrimo beveik nustojo kalbėti. Jis nebešnekėdavo net su savo geriausiu draugu. Dar vienas: „Dažniausiai užsidengdavo savo akis delnais arba ranka.“
Tyrimo poveikis buvo ilgalaikis. Suprastėjo vaikų pažymiai, o jų kalbėjimas pasikeitė dėl nuolatinio nerimo. Galiausiai, dalyviams buvo išmokėta 1 mln. dolerių išmoka, tiesa, ji nebegalėjo pataisyti padarytos žalos.
Praėjus daugybei metų, viena tyrimo dalyvių „The New York Times“ sakė: „Tai tiesiog sugadino mano gyvenimą. Aš nebegaliu kalbėti.“
