Jauni žmonės jaučiasi labai greitai senstantys
„Man 40 metų, tačiau pati jaučiuosi kokių 72 metų“, – „Le Figaro“ cituojama Camilla, paklausta apie savo amžių. Priežastis – pandemija, visoje šalyje taikoma komendanto valanda ir trys karantinai. Konkrečiai Camillos atveju – naujovių badas ir vienodas kasdienio gyvenimo ritmas, verčiantis ją „vysti“.
„Kada tu ką nors patiri pirmą sykį, į tave tarsi suteka jaunystės eliksyras, o dabar mes jaučiame mirtiną nuobodulį, daugiau nėra jokių siurprizų, – aiškina ji. – Mes jaučiame tai savo kūnais, mes labiau pavargstame. Ir mūsų pokalbiai taip pat: dabar mes su draugais kalbamės apie maistą ir savo sveikatą, o tai liūdina“.
Kita kalbinta prancūzė, 28-erių Daphne, prieš prasidedant COVID-19 pandemijai iš namų išeidavo kiekvieną vakarą. Todėl jaunai moteriai atėjo niūrūs laikai.
„Anksčiau, kuomet aš vakarais likdavau namie viena, man atrodė, kad aš kažką svarbaus savo gyvenime praleidžiu, – pasakojo ji. – Šiandien, kai nieko daryti negalima, aš geriu žolelių arbatą žiūrėdama „Netflix“, gerokai racionaliau vartoju alkoholį, einu anksčiau gulti… Visa tai man asocijuojasi su „senėjimo“ požymiais“.
Ekspertai: staiga visos galimybės dingo
„Pandemijos sąlygomis mūsų gyvenimas tolsta nuo jaunų žmonių gyvenimų stereotipų, – cituojamas psichologas Dominique Picardas. – Mums kyla pojūtis, kad mes gyvename gyvenimus, kurie, mūsų įsivaizdavimu, yra artimesni tam, kaip elgiasi gana suaugę žmonės“.
Šią teoriją patvirtina ir studentė Lola: „Aš dabar gyvenu gyvenimą, kurį, kaip yra priimta manyti, žmonės pasirenka jau būdami brandaus amžiaus, po to, kai jau viskuo pasimėgavo“.
Filosofės Marie Robert teigimu, senatvė, kuri juntama po daugiau nei metų pandemijos, yra susijusi su milžinišku nuovargiu, sustojusiu pasauliu, horizonto pojūčio netekimu. Ji aiškina: „Nuolatinis kartojimas verčia mus jaustis įnikusiais į įpročius. Staiga visos galimybės dingsta, o galimybės juk mums asocijuojasi su jaunyste, sėslumas – su gerokai vyresniais žmonėmis“.
„Mūsų gebėjimas įsivaizduoti ateitį susiduria su laisvės netekimu erdvėje, – įsitikinusi M. Robert. – Pirmą sykį suprantame, kad judėjimo laisvė riboja minties laisvę. Pats apribojimo faktas įveda naujas sąvokas: pavyzdžiui, dabar jūs žiūrite į laikrodį 19 val. 00 min. Bet 19 val. 00 min. viskas dar tik prasideda! Ypač kai esi jaunas“.
Didžiausias krūvis tenka jaunimui: atrodo, kad laikas bėga veltui
Tiesa, ne visiems ši problema tokia nemaloni. „Le Figaro“ kalbintas 28-erių Pierre’as įžvelgė ir galimybes ateičiai. „Aš daugiau galiu sau leisti prognozuoti, daugiau suprantu, kad tai, kur aš dabar save riboju, tai yra pinigai ateities linksmybėms, – aiškino jis. – Man taip pat atsirado daug laiko, kad galėčiau pagalvoti apie tai, kokiu suaugusiu žmogumi aš noriu tapti“.
Daphe taip pat pradėjo vystyti sveikesnį gyvenimo būdą. Jeigu anksčiau bare per vakarą suvalgydavo gerą mėsos kepsnį, tai dabar ji vis daugiau svarsto apie sezoninių vaisių ir daržovių pasirinkimą, kad kompensuotų labiau sėslų gyvenimo būdą. „Kada renkuosi drabužius, aš jau ieškau ne „kažko gražaus“, o kažko patogaus ir praktiško“, – aiškina ji.
D. Picardo teigimu, mirtis nėra jaunimo pasaulio dalis, tačiau dabar su tuo tenka nuolat susidurti. „Liga dabar tapo banalia ir labai išplitusia, – antrina ir M. Robert. – Mes nematome jos, tačiau mes jos bijome, ji tapo mūsų kasdienio gyvenimo dalimi ir trukdo mums vystyti laisvus santykius. <...> Net ir savo nepaklusnumu, pavyzdžiui, ignoruojant komendanto valandą, mes apgalvojame strategiją, kurios būtina laikytis. Mes nuolat esame kažkaip apriboti“.
25-erių psichologijos studentė Charlie, pratusi siausti vakarėliuose, kurie prasidėdavo 22 val. ir baigdavosi kitos dienos vidurdienį, prisipažino, kad epidemija apmalšino jos entuziazmą. „Aš pasiilgau vakarėlių, tačiau aš priėmiau gyvenimo būdą, dėl kurio dabar jaučiuosi ne taip ir blogai: aš mažiau geriu, geriau valgau, daugiau miegu. Aš iškritau iš ritmo ir jau nenoriu jo laikytis“, – aiškino ji.
Tačiau toks gyvenimo būdo pokytis ne visiems atrodo tinkamas ir ne visiems lengva su tuo susitaikyti. 20-metė Lola tikina jaučianti „kaip vis labiau ir labiau veltui leidžia savo jaunystę. „Aš suprantu, kad niekas to nedaro specialiai, tačiau aš vis dažniau pagalvoju, kad mano karta neteks teisių į tai, ką išgyveno kitos“.
M. Robert teigimu, gyvenimo jėgą yra sunku sustabdyti, todėl mes gana greitai prie visko priprantame. Tačiau jos teigimu, net kai viskas grįš į savo vėžes, prireiks daug laiko, kad žmonės psichologiškai su tuo susitaikytų. Ypač sunku psichologiškai, anot filosofės, yra dar „nenusistovėjusiam“ jaunimui.
