Seimas norėjo kaip geriau, bet išėjo – kaip visada. Taip nutiko su žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinuoju įstatymu. Jame numatyta tiek vadinamųjų saugiklių, kad premjeras jau pavedė žemės ūkio ministrui parengti tik ką priimto įstatymo pataisas. Anot specialistų, įstatymas faktiškai įšaldė prekybą žeme Lietuvoje.
Ar iš tiesų iš gerų norų gavosi tik dar didesnės problemos? Apie diskusija LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ su buvusiu žemės ūkio ministru Kęstučiu Kristinaičiu ir Seimo kaimo reikalų komiteto nariu Eugenijumi Gentvilu.
Pone Kristinaiti, ar Seimas, bėgdamas nuo vilko, neužšoko ant meškos?
Jeigu politiškai prisimenant tą istoriją, kur visą laiką buvo deklaruojama, kad yra prisigrobusių daugiau negu 500 ha žemės ir juos esą reikia išsiaiškinti, nes tai grėsmė nacionaliniam saugumui ir žemių vientisumui, tai buvo pirma tokia „vėliava“ iškelta. Antra – užsienio fiziniai asmenys, kurie ketintų įsigyti žemės Lietuvoje. Dėl to net inicijuotas referendumas, dėl to daugiau nei 300 tūkst. piliečių jautė kažkokią baimę. Tai dabar gavosi taip, kad praktiškai apie 900 tūkst. Lietuvos žemės savininkų, turinčių žemės ūkio paskirties žemės, taip pat pateko į naujai priimtų saugiklių ratą.
Dabar situacija yra tokia, kad iš esmės ūkininkas žemę galės parduoti tik ūkininkui. Ir tas ūkininkas turi būti ne bet koks: pastaruosius tris metus turi būti dirbęs žemės ūkio paskirties žemę, deklaravęs pasėlius ir be kita ko – registravęs ūkininko ūkį. Pone Gentvilai, jūsų nuomone šie reikalavimai sustingdo bet kokią prekybą žeme?
Aš tik patikslinčiau – ne ūkininkas ūkininkui galės pardavinėti, bet įsigyti galės tik ūkininkas, o parduoti – žemės savininkas. Tačiau štai kas atsitinka – kadangi pirkėjų ratas sumažėja, nes apie 2 mln. Lietuvos žmonių negalės įsigyti žemės, vadinasi, pardavėjas negalės gauti realios rinkos kainos. Nukenčia visų pirma žemės savininkai. Vietoj 500 mln. Europos gyventojų, kurie galėtų savininkui mokėti realią žemės rinkos kainą, lieka tokia situacija, kad faktiškai čia niekas neis ir patys lietuviai negalės nieko pirkti.
Bet tai yra smūgis ir žemdirbiams? Įsivaizduokime žemdirbį, kuris nori kredituoti savo veiklą, įkeisdamas žemės ūkio paskirties žemę, tai jos vertė ženkliai sumažėja.
E. Gentvilas: Taip, pirmiausiai sumažėja žemės vertė. Kitas dalykas – bankai nebegali imti užstato daugiau kaip 500 ha. Kas atitiks su kredito įstaigomis? Jie vertins paskolą žemdirbiams ir ūkininkams kaip labai rizikingas. Taigi palūkanos be galo kils. Bankai kredituos, bet tikrai blogesnėmis sąlygomis.
K. Kristinaitis: Noriu papildyti, nes galbūt ne visi žmonės žino. Tai, ką mes čia aptarinėjame, įsigalioja dviem skirtingais laikotarpiais. Viena įstatymo redakcija įsigalioja nuo sausio 1 d., kurioje, kaip minėjau, apie 900 tūkst. žemės savininkų iš esmės uždraudžiama bet kam parduoti žemę: tik kaimynui ir pirmumo teisę turinčiam ūkininkui. Tai yra vienas saugiklių paketas. Kiti saugikliai, įsigalioję nuo gegužės 1 d., uždėti pirkėjams. Vadinasi, sudėjus abu saugiklių paketus, ne tik parduoti bet kam negalima žemės, bet ir nusipirkti bet kas negalės.
Išeina, kad parduoti ir įsigyti galima tik kaimynui, kuris yra ūkininkas?
E. Gentvilas: Taip, arba turi kažkokį diplomą. Viskas baigiasi tuo, kad žemės kaina kris.
K. Kristinaitis: Šios abi grupės yra paliktos gyventi lūkesčiais. Kaip gyveno visą dešimtmetį, kol esame ES. Tik įstojus buvo atidėtas leidimas pirkti žemę fiziniams asmenims, nors ir tada besiveržiančių čia nebuvo. Po gegužės 1-osios besiveržiančių irgi nėra. Estijos, kuri nesiėmė papildomų trijų metų laikotarpio, patirtis rodo, kad ir per tuos tris metus trokštančių išpirkti žemę užsieniečių ten neatsirado. Kitaip tariant, mūsų žemdirbiai visada ir žemės savininkai visuomet buvo viliojami kažkokiais lūkesčiais, kad kainos augs, jeigu bus apribota rinka. Kiti laukė, kada kainos kris. Bet neįvyko nei viena, nei kita. Dabar tie saugikliai toliau žadina lūkesčius tiek pirkėjams, tiek pardavėjams. Garantuoju, visi ir toliau taip gyvens: nei vieni tas kainas leis, nei kiti galės ir norės nusipirkti.
E. Gentvilas: Aš protestavau ne tik dėl ekonominių nelogiškumų, bet ir dėl teisinių aspektų. Pavyzdžiui, reikalavimas turėti žemės ūkio išsilavinimo diplomą. Juk Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad negalima asmens teisės į nuosavybę sieti su išsilavinimu. Kodėl iki šiol žmonės galėjo pradėti ūkininkauti neturėdami jokių diplomų ir tapo sėkmingais ūkininkais, o nuo gegužės 1 d. privalai turėti išsilavinimą. Seimas ignoravo mano išsakytus teisinius argumentus.
Ne tik Seimas, pone Gentvilai. Jūs kreipėtės ir į Prezidentę, tačiau ji šį įstatymą pasirašė. Kuo jūs tai aiškinate?
Gal tuo, kad iki rinkimų liko 9 dienos. Gal dėl to.
K. Kristinaitis: Matyt, nebuvo diskutuota apie labai svarbius dalykus, kad net ir matant tam tikrus pliusus tuose saugikliuose, kaip reikia juos realizuoti praktiškai. Aš gerai žinau, kad vykdant žemės ūkio reformą, valstybei pritrūkus lėšų, buvo priimti tokie sprendimai, kad reikėjo formuoti sklypus prie sodybų nesuskirstant, kur namų valda, kur žemės ūkio paskirties, kur miškai. Kitaip tariant, yra suformuoti sklypai, ant kurių stovi sodyba, nors žemė vadinasi žemės ūkio paskirties. Taip išeina, kad norint pirkti sodybą, reikia turėti ūkininko diplomą, nes žemė juk žemės ūkio paskirties.
E. Gentvilas: Pasakysiu dar vieną dalyką. Šiais saugikliais prieštaraujama Civiliniam kodeksui, kuriam nėra uždrausta, kad tėvas dovanotų žemę sūnui. Dovanojimo teisė išbraukta, palikta tik paveldėjimo teisė. Pasakysiu grubiai: turi sūnus laukti, kol tėvas numirs, kad paveldėtų tą žemę. O tėvas dovanoti sūnui, pasirodo, negali.
Pone Gentvilai, suprantu, kad situacija yra tokia: referendumo iniciatoriai šiuo įstatymu yra nepatenkinti, dalis žemdirbių taip pat viešai piktinasi, seimo nariai priėmė kažkokį įstatymą vadovaudamiesi emocijomis, bet problemos iš esmės neišsprendė?
Sukūrė problemų. Problema neegzistavo dėl užsieniečių, įsigijusių žemę. Juridiniai asmenys šiandien Lietuvoje valdo 5,6 proc. žemės. Tarp jų yra ir užsieniečių, kurie, manau, valdo ne daugiau penktadalio mano minėto procento. Vos keli procentai žemės yra užsieniečių rankose ir niekas čia nesiveržia, nors galėjo per akcijų pirkimą įsigyti. Baidydamiesi Hanso, mes užnėrėme kilpą Lietuvos žmonėms. Sujaukėme ir sustabdėme rinką, nors įstatymo paskirtis yra skatinti žemės ūkio veiklą ir konkurencingą žemės ūkį, racionaliai naudoti žemę. Kurį laiką viskas sustings dėl biurokratinių procedūrų, dėl apsunkinimų , apribojimų ir taip toliau. Tikslai nepasiekti ir su tais užsieniečiais mes čia visiškai nekovojame, o kovojame su savo žmonėmis. Galima būtų įžvelgti slaptą suokalbį, kad tie, kurie dabar ūkininkauja laukia kainų kritimo ir prisipirks dar daugiau žemės. Tačiau aš negirdžiu, kad Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas džiaugtųsi. Jis kaip tik kritikuoja šį įstatymą. Tai iš viso yra priimta nesąmonė, kuri absoliučiai niekam neneša naudos. Galiu matyti vieną dalyką, kuris yra aiškiai diskriminacinis – jeigu augini gyvulius, tai gali pirkti ir 5000 ha, o tas, kuris augina grūdus ar uogienojus, tokio kiekio pirkti negali. Gyvulininkystė taip paskatinta kitų sąskaita.
Politiškai kalbant: Seimas priėmė tokį kažkokį įstatymą, Prezidentė prieš rinkimus, bijodama visuomenės pykčio, jį pasirašė ir praeina mačiau nei savaitė, kai Premjeras paveda žemės ūkio ministrui parengti tik ką įsigaliojusio įstatymo pataisas. Absurdas?
E. Gentvilas: Absurdas, bet galiu pasakyti dar kitą absurdą: net jei rytoj ministerija pateiktų naujus saugiklius, keisti priimtą įstatymą galima ne anksčiau kaip po pusės metų nuo įsigaliojimo dienos. Taigi pusę metų šis įstatymas vis tik galios. Žadu tą pusmetį išnaudoti kitaip: surinkti seimo narių parašus ir kreiptis į Konstitucinį teismą dėl šio įstatymo konstitucingumo.
