Seime ir Vyriausybėje linkstama pritarti, kad būtų deramasi su Europos Komisija dėl pereinamojo laikotarpio, kai Lietuvoje draudžiama užsieniečiams įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypus, pratęsimo.
Nacionalinė žemės tarnyba, tarpininkaujant žemės ūkio ministrui Kaziui Starkevičiui, pateikė Seimui svarstyti argumentus, kodėl trejiems metams reikėtų pratęsti draudimą užsieniečiams įsigyti žemės ūkio paskirties žemės (ŽŪPŽ) sklypus Lietuvoje.
Lietuva, prieš įstodama į Europos Sąjungą, išsiderėjo, kad pereinamasis laikotarpis baigtųsi 2011 m. balandžio 30 dieną. Jeigu pavyktų Vyriausybės deleguotos Žemės ūkio ministerijos derybos su Europos Komisija, užsieniečiams įsigyti ŽŪPŽ būtų draudžiama iki 2014 metų.
Pasak Kazio Maksvyčio, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus, kai kuriais atvejais ir dabar užsieniečiai Lietuvoje gali įsigyti ŽŪPŽ. Svarbu, kad jie ne mažiau kaip trejus metus Lietuvoje verstųsi žemės ūkio veikla arba čia turėtų savo įmonės filialą. Ilgesnį, 12-os metų, pereinamąjį laikotarpį yra išsiderėjusi Lenkija, kurioje jis baigsis 2016 metais.
Latvija jau išparduota
Latvijos dienraštis „Ryta Avize“ spalio viduryje pateikė didžiausių Latvijos žemvaldžių sąrašą. Visuomenės šurmulį sukėlė paaiškėjęs faktas, kad 10 stambiausių bendrovių valdo 75 proc. Latvijos privačių žemės sklypų. Du trečdaliai šio ploto priklauso aštuonioms dešimtuke esančioms bendrovėms, kurių visą ar dalį kapitalo valdo užsieniečiai – daugiausia Švedijos, Danijos ir Norvegijos verslininkai. Komentatoriai pažymi, kad šis procesas pastaraisiais metais spartėja.
Lietuvoje šiandien neįmanoma nustatyti, kiek ŽŪPŽ jau priklauso užsieniečiams, kaip ir neįmanoma sudaryti stambiausių žemvaldžių sąrašą. Mat apribojus vienam fiziniam ar juridiniam asmeniui galimos įsigyti žemės plotą, buvo įsteigta smulkių bendrovių, kurių akcininkai yra tie patys asmenys ar asmenų grupės. Be to, įrašant savininkus į žemės registrą, nebuvo privaloma nurodyti bendrovių akcininkus.
Pasak K. Maksvyčio, aktualesnė problema yra atvejai, kai užsieniečiai sklypus Lietuvoje įsigyja per trečiuosius asmenis. Tokių landų dar daugiau atsirado po to, kai, panaikinus apskritis, žemėtvarkos tarnybos pateko savivaldybių globon.
„Lietuvoje nėra sukurtas mechanizmas nustatyti, kokie akcininkai kokią dalį įmonių valdo ir per tai reglamentuoti jų galimybes įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Bet Ūkio ministerija jau parengė teisinių aktų pakeitimus, kad būtų sudarytas akcininkų registras“, – Ekonomika.lt surengtoje vaizdo konferencijoje kalbėjo Nacionalinės žemės tarnybos vadovas.
Pasak Seimo Kaimo reikalų komiteto nario Antano Bauros, minėtas Latvijos pavyzdys yra vienas iš argumentų, kodėl reikia derėtis dėl pereinamojo laikotarpio pratęsimo.
Tie patys argumentai
A. Baura vardijo panašius argumentus, kokie buvo ir prieš septynerius metus: reikia laiko, kad sustiprėtų ūkininkai, susiformuotų žemės rinka ir žemės kainos priartėtų prie kainų Europos Sąjungoje. Jo teigimu, rinka pradėjo formuotis, ūkininkai sustiprėjo, bet ne tiek, kad galėtų konkuruoti su Europos ūkininkais, o ŽŪPŽ Lietuvoje dar kainuoja keleriopai mažiau negu Europoje. Jis pateikė pavyzdį, jog netgi lietuviškoje Lenkijos dalyje, Punske, už panašią žemę kaip Lazdijų rajone mokama po 20 tūkst. Lt/ha. Vakarų Vokietijoje žemės hektaras kainuoja vidutiniškai 18 tūkst. eurų (apie 62 tūkst. Lt), o rytinėje – 6 tūkst. eurų (apie 21 tūkst. Lt).
Seimo narys pažymėjo, kad, jo duomenimis, užsieniečiai žemės sklypus jau yra įsigiję derlingiausiuose šalies regionuose – Šiaurės Lietuvoje, Žemaitijoje ir Suvalkijoje.
„Kaip skandinavai nepirks žemės, kai ji tokia pigi“,- pastebėjo jis.
Tiesa, K. Maksvytis pripažino, kad nemažai ŽŪPŽ yra supirkę ir Lietuvos piliečiai bei bendrovės spekuliaciniais tikslais – kad, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, galėtų ją pelningai parduoti. Dabar daug tokios žemės sklypų siūloma nuomoti arba nuomojama, tačiau nuomos kainomis ūkininkams yra sunkiai įkandamos. Rinkos atvėrimas, anot jo, ne tik sumažintų Lietuvos ūkininkų konkurencingumą, bet ir pablogintų sąlygas pradėti ūkininkauti – pernelyg užkilus žemės kainai, lietuvaičiui ji taptų neįperkama.
Europa nesišvaisto
K. Maksvyčio teigimu, Europos Sąjungos senbuvėse, skirtingai nei Lietuvoje, žemė branginama kur kas labiau. Ten ŽŪPŽ pirkėjui nustatyti itin griežti reikalavimai. Pavyzdžiui, Vokietijoje žemė gali būti parduodama ne trumpesniam kaip 20 metų laikotarpiui (Lietuvoje galima ir 5 metams), tiek pat metų negali būti keičiama jos paskirtis, o pirkėjas jau turi būti įsikūręs, nusipirkęs pakankamai ūkininkavimo technikos.
Anot jo, tausodama savo žemę, Danija finansiškai remia ūkininkus, kurie savo ūkius iškelia į kitas šalis. Taigi danai, nusprendę ūkininkauti neturtingose ir pigiose Baltijos šalyse, greitai nukonkuruotų vietos ūkininkus, nes yra pajėgesni ir savomis, ir valstybės lėšomis.
Turtingesnių šalių ūkininkai yra pajėgesni už mūsiškius ir dėl to, tų šalių bankai ūkininkams taiko daug palankesnę kreditavimo sistemą, palankiai žiūri į žemdirbius.
Svarbiausia – grąžinti
A. Bauros teigimu, vienas svarbiausių argumentų, kodėl reikia pratęsti pereinamąjį laikotarpį, yra nebaigta žemės reforma, nespėta grąžinti žemė tikriesiems savininkams. K. Maksvyčio teigimu, bus dedamos visos pastangos, kad reforma baigtųsi iki 2012 m. pabaigos.
Kazimieras ŠLIUŽAS
