Žemės ūkio produkcijos supirkėjai su ūkininkais neretai elgiasi nesąžiningai – vėluoja atsiskaityti, nemoka delspinigių, vengia sudaryti sutartis arba siūlo pasirašyti ūkininkams nenaudingas sutartis.
Liko tik miražas
Žemdirbiai seniai siūlė griežtinti Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymą, bet reikalai pajudėjo tik šįmet, kai Europos Parlamentas priėmė direktyvą dėl kovos su pavėluotais mokėjimais. Tačiau lietuviai žemdirbiai kritikuoja įstatymo pakeitimo projektą, kuris turės įsigalioti nuo kitų metų kovo 16 dienos.
Lietuvoje Atsiskaitymų už žemės ūkio produkciją įstatymo pakeitimo įstatymo projektas Seime tyliai užregistruotas spalio 19 d. Valdžios institucijos įstatymo projektą parengė taip tyliai, kad apie tai nežinojo net Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) socialiniai partneriai – Žemės ūkio rūmai (ŽŪR).
ŽŪM Finansų ir biudžeto departamento Finansų ir apskaitos politikos įgyvendinimo skyriaus vedėjo pavaduotojas Rimantas Kaušikas ŽŪR vadovus gali tik paguosti pavadindamas jų vadovaujamą instituciją garbinga.
„Nepavyko pasiekti, kad neteismine ginčų nagrinėjimo institucija, kuri spręstų, ar atsiskaitymų už žemės ūkio produkciją sutarčių sąlygos yra nesąžiningos, būtų paskirta tokia garbinga institucija, kokie yra Žemės ūkio rūmai. Tačiau Teisingumo ministerija kategoriškai pareiškė, kad ŽŪR yra suinteresuota pusė vertinant atsiskaitymus tarp pardavėjų ir supirkėjų, nes pastarieji gali būti perdirbimo ar prekybos įmonės“, – sakė R. Kaušikas. Taigi iš gražių vilčių liko miražas.
Neranda kompromiso
„Valstiečių laikraščio“ žiniomis, prie minėto įstatymo projekto daugiausia iečių sulaužė Teisingumo, Ūkio ir Žemės ūkio ministerijų valdininkai. Taigi ŽŪR laimėti tokioje kovoje neturėjo jokių galimybių. Tačiau lieka neatsakytas klausimas: kas sudarys neteisminę ginčų nagrinėjimo komisiją?
Akivaizdu, kad Teisingumo ministerijai tikrai būtų sudėtinga veltis į konkrečius žemės ūkio ir maisto pramonės atstovų ginčus. Ji atliko mauro darbą ir pasitraukė. Daugiau ambicijų turi Ūkio ministerija, tačiau jos rankomis įgyvendinamas Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo pakeitimo projektas. Šis įstatymas reglamentuoja atsiskaitymus už pramonės prekes ir atliktus darbus. O Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas reglamentuoja atsiskaitymus tik už žemės ūkio ir maisto produktus, taigi jį prižiūrėti labiau tiktų ŽŪM. Tačiau, mūsų žiniomis, Ūkio ministerija šio gardaus kąsnio nenori atiduoti ir ketina siūlyti, kad minėtą komisiją sudarytų abi ministerijos.
Projekto derintojas R. Kaušikas sako, jog ir be įstatymo pagalbos galima kreiptis į VMI, kad ši patikrintų vėluojančius atsiskaityti supirkėjus. Ar tikrai būtina kreiptis? Juk VMI geriau nei kuri kita valstybės institucija ir be ūkininkų priminimų žino, kurios įmonės vėluoja atsiskaityti.
Banko paskolos alternatyva?
Įstatymo projekte numatyta ir kitų naujovių. Pavyzdžiui, siūloma nustatyti, kad pavėluoto mokėjimo palūkanų, kurias žemės ūkio produkcijos pirkėjas privalo sumokėti šios produkcijos pardavėjui, dydis apskaičiuojamas taikant pavėluoto mokėjimo palūkanų normą, galiojusią tą metų pusmetį, per kurį atsirado pareiga mokėti pavėluoto mokėjimo palūkanas.
Pavėluoto mokėjimo palūkanų normą sudaro Lietuvos banko nustatyta vienos nakties atpirkimo sandorių atpirkimo palūkanų norma, padidinta 8 procentiniais punktais. Šiuo metu vienos nakties atpirkimo sandorių atpirkimo palūkanų norma yra 0,75 proc., taigi už pavėluotą atsiskaitymą supirkėjams tektų mokėti 8,75 proc. metinių palūkanų. Daug ar mažai? Vieniems daug, o neturintiems vilčių pasiskolinti iš bankų tai yra gera alternatyva – paimi iš ūkininkų produkciją, parduodi, pinigus naudoji savo reikalams ir, „prasukęs“ kelis kartus, grąžini su palūkanomis.
Įstatymo projekte numatytos išimtys. Pasak R. Kaušiko, atsiskaitymo terminas negali būti ilgesnis nei 30 ar 60 kalendorinių dienų nuo perkamos žemės ūkio produkcijos gavimo dienos, išskyrus atvejus, kai dėl to sutartyje aiškiai susitariama kitaip ir jei tai yra objektyviai pagrįsta.
Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė Zofija Cironkienė pagrįstai kritikuoja: „Įstatyme neturi būti numatyta jokių išimčių, kitaip įstatymas neveiks, nes visi naudosis išimtimis.“
Vengia mokėti palūkanas
Europos Parlamento direktyva taikoma ne tik Lietuvai, nors kai kuriose kitose šalyse, ypač Vakarų Europos, žemės ūkio produkcijos pardavėjų ir supirkėjų santykiai yra nepriekaištingai sureguliuoti.
Štai Lietuvos kailinių žvėrelių augintojų asociacijos pirmininkas, AB Vilkijos ūkio direktorius Česlovas Tallat-Kelpša pasakojo apie pardavimus Danijos aukcionuose: „Kartą neatsiskaityta laiku, tačiau vėliau gavome pinigus jau su palūkanomis. Jos mokamos automatiškai, pardavėjui net nebūtina jų reikalauti. Taigi įstatyme reikia numatyti, kad palūkanos būtų skaičiuojamos automatiškai ir kad jas skaičiuotų ne pardavėjas, bet pats pirkėjas.“
Pasak R. Kaušiko, ir pagal dabar veikiantį įstatymą pirkėjas įpareigojamas skaičiuoti palūkanas, tačiau jis to nedaro. „Todėl reikia numatyti represines priemones“, – įsitikinęs jis.
Keistoka, kad ant ūkininkų pečių perkeliama valstybės pareiga. Be kita ko, įstatymo projekte įtvirtinama nauja nuostata – žemės ūkio produkcijos pirkėjas turi sumokėti šios produkcijos pardavėjui ne mažesnę kaip 40 eurų (138 Lt) sumą išieškojimo išlaidoms už pavėluotą mokėjimą padengti. Be to, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo kompensuoti visas šią sumą viršijančias pardavėjo dėl pavėluoto mokėjimo patirtas išieškojimo išlaidas, įskaitant mokestį už teisines paslaugas, gal net už advokato paslaugas.
Pasiūlymas geras, tačiau ar supirkėjai privalės laikytis šių reikalavimų, jeigu iki šiol vengdavo mokėti delspinigius?
Kaip pamatuoti sąžinę?
Dar daugiau klausimų kyla įsigilinus į įstatymo nuostatas dėl žemės ūkio produkcijos pardavėjo atžvilgiu taikomų nesąžiningų sutarties sąlygų ir nesąžiningos komercinės praktikos. Reikia pripažinti, kad anksčiau tokių galimybių žemdirbiai neturėjo.
„Jeigu pardavėjas manys, kad kai kurios sutarties sąlygos yra nesąžiningos jo atžvilgiu, jis turės teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą ar neteisminę ginčų nagrinėjimo instituciją dėl tokios sutarties sąlygos ir komercinės praktikos pripažinimo nesąžininga“, – sakė R. Kaušikas.
Skamba gražiai, tačiau kaip tai įgyvendinti? Visi žinome vargus, kuriuos patiriame pradėję savo teises ginti teisme. Neteisminė ginčų nagrinėjimo institucija dar nenustatyta, tad neaišku, kaip efektyviai ji galės spręsti sudėtingus klausimus, kuriuos, tikėtina, bus galima skųsti teisme.
„Tai tik žodžiai. O kaip nustatyti nesąžiningus veiksmus, kai įstatymo projekte jie nereglamentuojami?“ – klausė Z.Cironkienė.
Projekto svarstymą organizuos jau naujas Seimo Kaimo reikalų komitetas. Įstatymas turi įsigalioti nuo 2013 m. kovo 16 d. Taigi ūkininkų interesus ginančios organizacijos turi skubiai teikti naujus pasiūlymus.
Komentarai
Pieno gamintojai – po padu
Jonas Vilionis, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos pirmininkas
Deja, įstatymo pataisos neišspręs pieno gamintojų problemų. Štai kalbama apie nesąžiningas sąlygas sutartyse. Tačiau ar mes galime ko nors reikalauti, kai pieno perdirbėjai sutartyse įrašo punktą, kad tuo atveju, kai supirkimo sąlygos jų netenkina, jie turi teisę vienašališkai per 15 dienų nutraukti pieno supirkimą. Supraskime, kad pieno perdirbimo sistema yra oligopolinė, o pieno gamintojai nevieningi. Štai šįmet pieno perdirbėjai buvo užspaudę net pieno gamintojų kooperatyvus – specialiai tik jiems per 20 proc. sumažino supirkimo kainas. Taigi išeitis vienintelė – ūkininkai turi vieningai kovoti dėl savo teisių. Nuo ko pradėti? Nuo savo mokesčiais išlaikomų asociacijų. Mokėti niekas nenori, bet nori, kad jų teises mes gintume.
Nenori tipinių sutarčių
Romas Majauskas, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas
Įstatymai lyg ir geri, tačiau bėda, kad produkcijos supirkėjai jų nesilaiko. Grūdų augintojai seniai siūlo sudaryti tipines supirkimo sutartis, tačiau supirkėjai priešinasi, aiškina, kad tokių sutarčių negali būti, nes jos esą pažeidžia dviejų subjektų susitarimą. Štai šįmet viena grūdus iš manęs perkanti įmonė pradėjo reikalauti dar geresnės kokybės grūdų, nei numato standartai. Tik kai kategoriškai atsisakiau tai daryti, jie nusileido. Per teismą ginti savo teises yra sudėtinga, ne kiekvienas to imsis.
