Dėl žemės pardavimo užsieniečiams ūkininkai reikalauja skelbti referendumą, nes baiminasi, kad 2014 m. investuotojai supirks didžiąją dirbamos žemės dalį.
Žemdirbiai kategoriški – Lietuva privalo pratęsti draudimą užsieniečiams įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, nes ES neištesėjo pažadų dėl tiesioginių išmokų. Ekspertai teigia, kad kartą jau pratęsus draudimo terminą dar kartą tai padaryti nėra nei galimybių, nei būtinybės.
ES pasielgė nesąžiningai
Lietuva, 2004 m. stodama į ES, išsiderėjo 7 metų pereinamąjį laikotarpį, kuriuo buvo draudžiama užsieniečiams supirkti mūsų šalyje žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemę. Pasak žemdirbių, šis susitarimas pasiektas po derybų su Europos Komisija, kai, sutikę su mažesnėmis tiesioginėmis išmokomis, Lietuvos žemdirbiai mainais išsireikalavo 7 metų pereinamąjį laikotarpį, kuriuo draudžiama užsieniečiams supirkti dirbamą žemę.
„Kodėl žemdirbiai siekia dar vieno pereinamojo laikotarpio dėl užsieniečių? – klausė Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas Andriejus Stančikas. – Nes ir mums, žemdirbiams, ES pratęsė pereinamąjį laikotarpį dėl tiesiogininių išmokų iki pat 2020 m. ir niekas negarantuotas, kad tas pereinamasis laikotarpis nebus pratęstas iki 2028-ųjų.“ Jis teigė, kad ES pasielgė nesąžiningai, todėl ūkininkai turi moralinį ir teisinį pagrindą reikalauti pratęsti draudimą – ir toliau neleisti supirkti žemės užsieniečiams.
„Visa tai pradėjome ne mes, o ES, – pabrėžė A.Stančikas. – Jei nenorime turėti Lietuvos, leiskime supirkti jos žemę dabar.“ Ūkininkai aiškina, kad jei būtų leista užsieniečiams nusipirkti žemės dabar, mūsų šalies žemdirbiai turėtų nevienodas konkurencines sąlygas, palyginti su užsienio fermeriais. Lietuviai esą gauna keliskart mažesnes tiesiogines išmokas, todėl negalėtų savininkams pasiūlyti palankesnių kainų už žemę. Be to, jei draudimas nustos galioti 2014 m. gegužės 1 d., neišvengiamai didės ir žemės ūkio paskirties žemės nuomos kaina.
Piktina gyvulių augintojus
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) nariai nebuvo vieningi žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams klausimu. Tai pripažino ir LŽŪBA prezidentas Jeronimas Kraujelis. Asociacija atliko savo narių apklausą, per kurią paaiškėjo, kad 1 000 ha ir didesnius ūkius valdančių bendrovių sklypai yra išsibarstę 20 km spinduliu.
Žemės ūkio bendrovės iš viso valdo 240 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės ir apie 90 proc. asociacijai priklausančių bendrovių laiko gyvulius. „Grūdininkams gal ir nesvarbu, ar bus leista žemę supirkti užsieniečiams, ar nebus, nes traktoriumi iki savo laukų gali nuvažiuoti ir 15–20 kilometrų, – aiškino J.Kraujelis. – O gyvulininkystės ūkiams kur kas svarbiau, kad tas draudimas kuo ilgiau išliktų, nes gyvulių neginsi tiek kilometrų.“ Pasak J.Kraujelio, EK užlipo ant to paties grėblio, nes nesilaikė pažadų.
„2020 m. tiesioginių išmokų vidurkis Lietuvos žemdirbiams bus tik 75 proc. ES vidurkio ir tai – rimtas argumentas pratęsti draudimą, nes mūsų žemdirbiai vis tiek bus gerokai „biednesni“ ir negalės suformuoti didelių ūkių“, – argumentavo J.Kraujelis. Vien todėl, pasak jo, siekiama esminio dalyko – susitarimų privalo laikytis ir EK, ir Lietuva. Penktadienį vykusiame visuotiniame žemdirbių suvažiavime kai kurie ūkininkai netgi pasiūlė rengti referendumą žemės pardavimo užsieniečiams klausimu.
Svarbiausia – pelnas
Žemdirbių nerimą iš dalies pagrindė Vokietijos savaitraštis „Der Spiegel“. Pasaulyje esą vis labiau populiarėja vadinamasis žemės užgrobimo modelis, kurį galima laikyti nauja kolonizavimo forma. Šį modelį taiko ekonomiškai išsivysčiusių valstybių korporacijos, trečiosiose pasaulio valstybėse superkančios žemės ūkio paskirties žemę. „Užsienio investuotojai superka arba išsinuomoja didelius plotus dirbamos žemės trečiosiose pasaulio valstybėse, kad pasipelnytų iš augančio žemės ūkio paskirties žemės grūdams auginti poreikio, atsižvelgdami į vis didėjantį gyventojų skaičių“, – rašoma „Spiegel Online“. Šis pelno siekimas dažnai prasilenkia su vietos gyventojų interesais. Pavyzdžiui, Liberijoje visa dirbama žemė jau priklauso užsienio investuotojams, 50 proc. dirbamų žemių užsieniečiai valdo Filipinuose, Ukrainoje – 30 proc.
„Šis procesas vadinamas žemės užgrobimu ir paliečia besivystančias rinkas Afrikoje, Pietų Amerikoje, Azijoje ir Rytų Europoje“, – konstatavo „Spiegel Online“. Tačiau ar Lietuvą galėtume priskirti šioms valstybėms, kol kas neaišku. Juolab kad ir išsiderėti dar vieną pereinamąjį laikotarpį esą nebus lengva. „Persiderėti su ES dėl draudimo pratęsimo beveik neįmanoma, nes bus keliami kiti derybų sąlygų reikalavimai, naudingi ES biudžetui“, – sakė korporacijos „Matininkai“ prezidentas Kęstutis Kristinaitis. Jo nuomone, žemės savininkai, stebintys rinkos pokyčius, paprastai savo žemę pradeda pardavinėti praėjus maždaug 2 metams nuo apribojimų pasibaigimo.
Tačiau kovo pradžioje pasirodė įdomi informacija. BNS pranešė, kad Švedijos kapitalo „Scaent Baltic“ įmonių grupei priklausanti turto valdymo bendrovė „Orion Asset Management“ iš vienos didžiausių Lietuvos žemės ūkio investicijų bendrovių „Agrowill Group“ įsigijo 3 žemės fondus, kurių bendras valdomos žemės plotas – beveik 2 tūkst. ha.
Politikai laukia pasiūlymų
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius pabrėžė, kad sprendimą leisti ar neleisti užsieniečiams įsigyti Lietuvos žemės pirmiausia turėtų priimti žemdirbiai. „Tik nuo jų priklausys, kokius sprendimus priims politikai“, – sakė jis. Politikas mano, kad ypač svarbu, jog užsienietis dirbtų įsigytą žemę, todėl reikia kuo daugiau saugiklių. „Vienas iš tokių saugiklių galėtų būti draudimas užsieniečiui pirkti žemę, jei jis Lietuvoje nuolat negyveno daugiau kaip 3 metus“, – pabrėžė S.Bucevičius. Pasak jo, politikai iš žemdirbių organizacijų laukia pasiūlymų.
LŽŪBA prezidentas J.Kraujelis patvirtino, kad jau atsiranda užsieniečių, norinčių išmokyti Lietuvos žemdirbius ūkininkauti. „Bet kai užsieniečiai pamato žemėlapį, kuriame sklypai išsibarstę dešimčių kilometrų spinduliu, jų entuziazmas greitai išgaruoja. Tada jie mums siūlo patiems suformuoti sklypus ir tik tada bus pasiruošę ūkininkauti“, – juokavo J.Kraujelis.
Paprastai užsieniečiai ieško ne mažesnių nei 500 ha sklypų. „Be to, atsiranda grėsmė, kad užsienietis, skirtingai nei lietuvis, gali nualinti žemę, netaikyti joje sėjomainos. Po 5–10 metų užsienietis tą nustekentą dirvožemį parduos kitiems“, – pabrėžė LŽŪBA vadovas J.Kraujelis.
Draudimą laiko žalingu ekonomikai
Ekonomikos žinovai, skirtingai nei žemės ūkio specialistai, draudimą įsigyti žemės užsieniečiams laiko žalingu šaliai, nes jis kenkia investiciniam klimatui. „Žemės ūkis ir miškų ūkis yra ūkinės veiklos šakos, ir užsienio investicijų į jas turėtų būti laukiama, o ne bijoma“, – aiškino Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas Emilis Ruželė. Užsienio investuotojų sprendimas plėtoti žemės ūkio veiklą Lietuvoje esą yra lygiai tokia pat užsienio investicija, kaip investicija į naują technologijų centrą ar gamyklą. „Leidus užsieniečiams įsigyti žemės Lietuvoje, jos kaina gali ir kilti, ir kristi, nes kainos pokyčiai rodo ne tik paklausos kaitą, bet ir daugybę kitų rinkos aspektų – pasiūlos pokyčius, ateities prognozes ir tendencijas kitose rinkose“, – įsitikinęs E.Ruželė.
Korporacijos „Matininkai“ prezidentas K.Kristinaitis teigė, kad riboti užsienio investicijas neprasminga. „Iki šiol dirbdami nekilnojamojo turto rinkoje ir tiesiogiai bendraudami su kolegomis investuotojais, bent jau mes nejaučiame užsieniečių susidomėjimo Lietuvos žeme, – tikino K.Kristinaitis. – Tie asmenys, kurie investuoja į gamybos plėtrą, šių žemių nuo 2005 m. įsigyja Lietuvoje įsteigtų įmonių vardu, todėl beveik visiems norintiesiems įsigyti šių žemių pakanka atlikti nebrangias ir nesudėtingas įmonių įsteigimo procedūras.“ Pasak „Matininkų“ vadovo K.Kristinaičio, bet koks rinkos paklausos ribojimas savininkus, norinčius parduoti žemę, verčia laukti apribojimo pabaigos, tikintis paklausos padidėjimo, o sykiu ir kainų kilimo.
Kainų ažiotažo neprognozuojame
Aidas Petrošius, Registrų centro atstovas spaudai
Didelio kainų ažiotažo dėl žemės rinkos atvėrimo užsienio pirkėjams mes neprognozuojame. Užsieniečiai ir dabar de facto turi galimybę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės ir ja disponuoti per kontroliuojamas Lietuvoje įsteigtas bendroves. Taigi, tie, kas iš tiesų labai norėjo įsigyti lietuviškos žemės, tai jau veikiausiai padarė. Be to, žemės ūkio veikla mūsų šalyje planuojančius užsiimti užsieniečius domina dideli konsoliduoti žemės plotai, kurių apdirbimo išlaidos yra mažesnės. Turint galvoje, kad žemės konsolidacija mūsų šalyje tik prasideda, užsienio pirkėjams patrauklių plotų Lietuvoje nėra tiek daug, galima teigti, jog dosnių užjūrio pirklių laukiantys „trihektarininkai“ bei kiti smulkūs žemvaldžiai neturėtų tikėtis stebuklų.
